Ekspertai: kyla grėsmė valstybės turtą parduoti per pigiai

Rinkos dalyviai kritikuoja pasirinkimą turto vertinimo konkursų laimėtoją rinktis pagal mažiausios kainos kriterijų. Jie įžvelgia riziką, kad valstybės turtas kartais gali būti parduotas per pigiai arba iš viso neparduotas.

Valstybinio sektoriaus atstovai pripažįsta, jog konkursų sąlygas reikėtų keisti. Tačiau kol kas konkrečių veiksmų imtis planuoja tik daugiau tokių pirkimų skelbiantis Turto bankas.

BNS kalbinti turto vertintojai išskiria kelias problemas tokiuose konkursuose: mažiausios kainos kriterijų, neaiškias jų sąlygas bei nesirūpinimą vertinimo ataskaitų kokybe.

Jie stebisi, kaip pasiūlius itin mažą paslaugų kainą įmanoma įvertinti didesnius ir specifinius objektus arba turto portfelį visoje šalyje. Pavyzdžiui, neseniai skelbtame Turto banko vertinimo paslaugų konkurse jo laimėtojas pasiūlė butus vertinti už 181,5 euro (su PVM), individualius namus už 266,2 euro, o didesnius nei 2 tūkst. kv. m ploto negyvenamųjų pastatų kompleksus – už 302,5 euro. Bendra šios dvejų metų trukmės sutarties vertė siekia beveik 90 tūkst. eurų, o konkretus objektų skaičius neįvardijamas.

„Didžioji problema, kad valstybiniuose užsakymuose įkainiai yra gerokai mažesni nei rinkoje. Ir skirtumas yra ne procentais, o kartais. Kodėl bankui vertintojai pasako vieną kainą, o dalyvaudami viešajame pirkime, jau siūlo mažesnę? Ir kodėl jie nori atlikti tą pačią darbo apimtį už gerokai mažesnę kainą?“, – sako nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus" Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis.

„Mano supratimu, valstybė turto vertinimo aspektu yra keistoje situacijoje: įkainiai maži, vertinimo tikslumas mažas. Jeigu vertinimas tik formalumas ir valstybei jo realiai nereikia, kam jį užsakinėti? O jeigu reikia tam, kad kompetentingai būtų nustatyta turto vertė, klausimas, ar mažesnis įkainis lemia kokybę“, – teigia jis.

Panašiai kalba ir Lietuvos turto vertintojų asociacijos vadovas, taip pat einantis nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Inreal“ Vertinimo departamento vadovo pareigas Audrius Šešplaukis.

„Tokių konkursų pasitaiko dažnai. Valstybei gal ir gerai, kad ji sutaupo vertinimams, bet kai gauna juos nekokybiškus, gali daugiau pralošti, nei sutaupė. Konkrečiu atveju eina kalba, kad reikia vertinti nekilnojamąjį turtą, kurio plotas yra virš 2 tūkst. kv. m ir vertintojai parašo darbų kainą kaip gyvenamo namo. Neduok Dieve, tai bus kokia atominė elektrinė, tai reikės už tuos 250 eurų padaryti vertinimą“, – sako jis.

A. Šešplaukis patvirtino, jog yra buvę atvejų, kai valstybės institucijos įsigijo nekokybiškų ataskaitų, tačiau plačiau jų nesutiko komentuoti.

„Perkančioji organizacija gali gauti nekokybišką darbą, nes vertintojas, gavęs simbolinį užmokestį, ir darbo įdės simboliškai: neįsigilins, neįvertins, netiksliai nustatys kainą ir valstybė gali netekti pinigų pardavusi turtą. Tokių atvejų yra buvę, bet aš negaliu to komentuoti“, – teigia jis.

Didžioji problema, kad valstybiniuose užsakymuose įkainiai yra gerokai mažesni nei rinkoje. Ir skirtumas yra ne procentais, o kartais.

Mato rizikos

S. Vagonis pastebi, kad neteisinga turto vertinimo ataskaita gali lemti dvi problemas: turtas bus parduotas per pigiai arba jį parduoti apskritai bus sunku.

„Kartais organizuojami aukcionai, kuriuose visiškai nesugebama parduoti turto už tas vertes, kurias nustatė vertintojai. Organizuojamas aukcionas, leidžiamos valstybės lėšos, bet pirkėjų nėra. Dar blogesnis pavyzdys – Kauno technologijos universitetas, kuris turėjo 2015 metų turto vertinimus, juos indeksavo 10 proc. Kainos nuo to laiko kilo kiek daugiau nei 10 proc, tačiau ne kartais, kaip buvo sugebėta parduoti. Objektai buvo parduoti dvigubai brangiau. Kas būtų buvę, jeigu būtų skelbtas ne aukcionas? Šiuo atveju valstybei pasisekė, kad aukcionas buvo gerai išreklamuotas ir atėjo dalyvių“, – kalba jis.

Vertintojas priduria, jog rinkoje paprastai nesivadovaujama senesniais nei 12 mėnesių turto vertinimais.

„Turėdamas ketverių metų senumo ataskaitą gali prašauti. Rinkoje stengiamasi nesivadovauti senesnėmis nei metų ataskaitomis, nes kainos gali būti pakitusios. Ypač dabar, kai kainos kyla. Bet Kaune per trejus metus kainos nepatrigubėjo“, – sako S. Vagonis.

A. Šešplaukis teigia, jog valstybei rengiamų ataskaitų realiai niekas netikrina. Tačiau net jei jos būtų tikrinamos, šalyje tik teismas gali spręsti, ar teisingai buvo nustatyta turto vertė.

„Turto vertinimą kontroliuoja priežiūros tarnyba, bet tik tuo atveju, kai jos to prašoma. Turto bankas tikrina tik nuo 3 mln. eurų vertės (objektų ataskaitas – red. past.), tai praktiškai 1 proc. visų ataskaitų yra patikrinama. Priežiūros tarnyba vertina tik ataskaitos turinį, bet ne vertę, nes pagal įstatymus nėra numatyta, kad ją kas nors gali tikrinti. Šiuo metu tik teismas gali patikrinti, skirdamas ekspertizę“, – aiškina jis.

„Manau, kad tokius valstybei svarbius klausimus, kur susiję su jos turtu, kiekvieną ataskaitą turėtų patikrinti institucijos. Ir tikrinti ne tik turinį, bet ir vertę“, – pastebi jis.

Ekspertų teigimu, turto vertinimo kainą sudaro specialistų atlyginimai, Registrų centro duomenų kaina ir kitos einamosios išlaidos, pavyzdžiui, kelionė iki objekto.

„Turto vertinimo kaina daugiausiai susideda iš vertintojo darbo laiko. Kiekvienas žmogus skirtingai mato jo kainą. Kitas dalykas – turto vieta ir kaip reikės vertinti. Jeigu turtas bus visoje Lietuvoje, o konkursus laimi įmonės, turinčios du filialus, pusę honoraro reikės išleisti kurui. Taip pat vertintojai perka duomenis iš Registrų centro, kurių kiekis priklauso nuo objekto sudėtingumo. Yra šalių, kur tie duomenys laisvai prieinami“, – sako A. Šešplaukis.

S. Vagonis teigia, jog dabar konkursuose siūlomi įkainiai yra keliais kartais mažesni nei „Ober-Haus“ atliekamų vertinimų savikaina.

„Labai sunku suprasti, kaip tokie vertinimai yra daromi. Gali supaprastinamas procesas ten, kur yra perkami duomenys ir „gaištamas“ vertintojo laikas suprantant objekto specifiką. Formaliai surašyti vertinimo ataskaitą nėra sunku: paėmiau kokias fermas Joniškyje, radau kažkokius palyginamuosius objektus, net nepasidomėdamas, nei kur, nei kokios būklės jie yra, surinkau tris sandorius, kurių reikalaujama minimaliai ir suskaičiavau kažkokią vertę ir net neįdomu, kiek ji atitinka realybę. Pasitikrinti pasiūlą, įsigyti daugiau sandorių, pasitarti su kolegomis – visam tam gaištamas laikas ir pinigai, bet gaunamas profesionalesnis rezultatas“, – sako jis.

Konkursų sąlygos neaiškios

BNS kalbinti ekspertai taip pas pastebi, kad kartais didesnes vertinimo kainas konkursuose gali lemti neaiškios jų sąlygos. Su tokiomis, anot jų, tenka susidurti dažnai.

„Besidomint konkursais ir paprašius daugiau informacijos, ypač apie planuojamą vertinti verslą, valstybė sako, kad informacijos yra tiek, kiek skelbiama. Ir pagal minimalią informaciją turi nustatyti akcijų vertinimo įkainį. Mes prašome papildomos informacijos, kad suprastume, kiek reikės darbo įdėti, turto įvertinti. Verslas, norėdamas gauti sau palankiausią įkainį, bendrauja su paslaugos teikėju, viską išsiaiškina. Ir tuomet gali gauti geriausią kainą. Logiška, kad mes negalime pateikti palankiausio įkainio, nes nežinome, ką reikės vertinti. Gal pasirodys, kad ten didesnė darbo apimtis, nei įsivaizduojame. Todėl kartais kai kurių bendrovių įkainiai būna didesni, nes jos neina „va bank“ į sandorius“, – kalba jis.

Jam pritaria ir A. Šešplaukis: „Būna atvejų, kad valstybė nori įvertinti savo turtą, bet nesako, koks tai turtas. Žmonės spėlioja ir galvodami, kad tai elementarus turtas, siūlo mažas kainas, o po to, kai laimi, už mažus pinigus reikia daryti didelį darbą. Automatiškai negali padaryti normalaus, kokybiško vertinimo“, –sako jis.

Kas galėtų pakeisti situaciją, ekspertų nuomonės išsiskiria. S. Vagonis mano, jog svarbu būtų atsisakyti mažiausio kainos kriterijaus, A. Šešplaukis siūlo tokias kainas siūlančias bendroves įpareigoti pagrįsti savo pasiūlymus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

dvasios ubagai,DANGAUS TEISMAS LAUKIA,tu vagiu

dvasios ubagai,DANGAUS TEISMAS LAUKIA,tu vagiu portretas
DURNIU LAIVAS, TEISUS BUVO ZMOGUS,TAI TEISYBE,

Manau

Manau portretas
Kad kolchoznikams nepavyks daugiau grobti,nes jau visi sujudo,kad nedaug liko to turto mūsų šalyje,jau nėra ką ir parduoti.Sočiai jau visi prisigrobė.Ir kokie gali būti dar ekspertų išvados.Vogė kas galėjo.

Anonimas

Anonimas portretas
Kokia dar gresme? Ar tuos landzberginius falsyvus komunistus jau pasodino kurie isparceliavo VALSTYBES turta ir uz 1 lita pardave Mazeikiu naftos perdirbimo gamykla ir dar primokejo Amerikonams milijonus. Niekas apie tai nieko negirdejo. REISKIA jokios gresmes valstybei NEBUVO, NERA ir matomai NEBUS.
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių