Ekonomistai palaiko atsargią MMA kilimo idėją

Derybų intriga

Kaip sako Lietuvos bankas (LB), remiantis Trišalės tarybos metodika, kitąmet MMA Lietuvoje turėtų būti keliama 146 eurais, arba 15,7 proc., – nuo 924 iki 1 070 eurų.

Tačiau LB siūlo MMA didinti etapais: 2025 m. – 10 proc., iki 1 016 eurų (neatskaičiavus mokesčių), o 2026 m. – dar 10,5 proc., iki 1 123 eurų. Taip, anot LB, 2026 m. būtų pasiektas 50 proc. MMA ir vidutinio darbo užmokesčio (VDU) santykis.

Pasak Šiaulių banko grupės vyriausiosios ekonomistės Indrės Genytės-Pikčienės, diskusijas apie MMA reikėtų pradėti nuo to, kad pagal formulę apskaičiuojamas rekomendacinis lygis, apie tai toliau diskutuojama Trišalėje taryboje, kur darbdavių ir darbuotojų atstovai bando susitarti, koks iš tikrųjų galėtų būti MMA.

„Formulės gali sakyti viena, bet ekonomikos ciklo fazė, verslo būklė ir situacija yra tos aplinkybės, kurios skiriasi priklausomai nuo tendencijų. Iš tikrųjų galimybės didinti MMA taip pat skiriasi kiekvienais metais“, – sako ekonomistė.

Dar viena Trišalės tarybos narė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) pabrėžia, kad derybos tik prasidėjo, tačiau SADM kol kas linkusi pasiūlymą vertinti teigiamai. Verslo atstovai taip pat teigia palaikantys LB siūlymą MMA didinti etapais, tačiau profsąjungos nusiteikusios prieš tokią idėją, todėl, SEB banko ekonomisto Tado Povilausko manymu, šiemet iš tiesų yra nemaža tikimybė, kad, nesusitarus Trišalėje taryboje, sprendimą teks priimti Vyriausybei. „Tik įdomu, ar ji atsižvelgs į rinkos konsensusą, ar prieš rinkimus norės labiau įtikti darbuotojams, ir turbūt daugiau kozirių turi darbuotojų atstovai“, – svarsto jis.

„Aš labiau palaikau kryptį, kad MMA pokyčiai turi būti subalansuoti, negali nei per daug augti, nei per daug mažėti. Norėtųsi, kad Trišalėje taryboje būtų susitarta dėl MMA didinimo. Vėlgi, nebūtinai taip, kaip siūlo LB“, – sako T. Povilauskas.

Ekonomisto teigimu, MMA augimas Lietuvoje istoriškai siekdavo 10–12 proc., to tikėtis galima ir iš mūsų konkurentų lenkų, latvių, estų ar čekų. „10 proc. didinimas yra gana normalus siūlymas. Nesinori tokio maksimalaus padidinimo, nes 16 proc. yra gana stiprus šuolis, kalbant apie darbo užmokesčio kaštus, nes tikėtina, kad vidutiniškai algos žmonėms tiek nedidės“, – sako T. Povilauskas.

„Jei MMA padidėtų tiek daug, klausimas, kaip tai paveiktų žmones, nes padidėjimas dažnu atveju būtų permestas į galutinę paslaugų kainą. Klausimas, kiek žmogus, kuriam VDU tiek nepakilo, o jis gali didėti 6–8 proc., galės iš tiesų sau leisti paslaugų, kurios gali brangti gerokai daugiau“, – išskiria jis.

Padėtis: I. Genytė-Pikčienė primena, kad Lietuvos ekonomika vis dar yra gana priklausoma nuo žemos pridėtinės vertės ekonominių veiklų, kurios yra imlios darbui, o kylant MMA, auga ir darbo kaštai. / D. Labučio / ELTA nuotr.

Pučiasi darbo kaštai

Galimą MMA dydį LB nustato pagal Trišalės tarybos sutartą metodiką, kai atsižvelgiama į 2025 m. prognozuojamą VDU be priedų ir premijų, ir jis yra dauginamas iš penkių didžiausią MMA ir VDU santykį 2020–2022 m. turėjusių ES šalių MMA ir VDU santykio vidurkio.

I. Genytė-Pikčienė taip pat mano, kad MMA šuolis, norint pasiekti 50 proc. VDU lygį, būtų tikrai didžiulis: „Jeigu būtų bandoma sutilpti į vienus metus, šuolis siektų 16 proc. Tai iš tikrųjų yra daug, tai keltų tam tikrų grėsmių“, – teigia ji.

„Žvelgiant į išdėstymą per dvejus metus, aišku, verslams būtų lengviau į tai sureaguoti, prisitaikyti, nes, net ir 10 proc. pakėlus MMA, tam tikriems sektoriams tai labai rimtas sąnaudų naštos padidėjimas. Mes pastaraisiais metais pripratę, kad darbo užmokestis kyla dviženkliais tempais, bet iš tikrųjų brandesnėse ekonomikose atlyginimai taip sparčiai neauga“, – pastebi ekonomistė.

Viena vertus, spartus atlyginimų kėlimas suteikia daug palankių aplinkybių vartotojams, tvirtėja jų perkamoji galia, darbo užmokesčio lygis vejasi esantį Vakarų šalyse, – I. Genytės Pikčienės teigimu, vyksta konvergencija. Tačiau būtinas ir kritiškas žvilgsnis.

„Lietuvos ekonomika vis dar yra gana priklausoma nuo žemos pridėtinės vertės ekonominių veiklų, kurios imlios darbui, jautrios darbo kaštų kilimui, ir, atitinkamai kylant MMA, pučiasi ir darbo kaštai. Tam tikros įmonės, netgi tam tikros šakos gali susidurti su tokia situacija, kad jų produkcija bus nebepaklausi, nebekonkurencinga, palyginti su centrinėmis, pietinėmis Europos valstybėmis, kaip Rumunija, Bulgarija, ką jau kalbėti apie Tolimuosius Rytus, kur darbo kaštai yra gerokai žemesni ir jų produkcija gerokai pigesnė už mūsų“, – sako I. Genytė-Pikčienė.

„Nenorėdami užsmaugti mūsų ekonomikos variklių, tų sektorių, kurie vis dar yra reikšmingi, turime labai atidžiai šitą dydį kelti ir pamatuoti augimą“, – akcentuoja ji.

Vis dėlto, T. Povilausko vertinimu, saikingai, t. y. apie 10 proc., keliant MMA, bendra įtaka ekonomikai yra minimali, o kalbant apie pajamų nelygybės mažinimą – netgi teigiama: „Šis didinimas leidžia daugiau uždirbti ir mažiausių pajamų gavėjams, ir tie darbo kaštai, kurie perkeliami į galutinę prekių ar paslaugų kainą, pernelyg perkamosios galios šalyje nesumažina.“

Atsiliekame nuo varžovų

Kai kurie verslo atstovai teigia, kad Lietuvoje darbuotojų atlyginimams skiriama bendrosios pridėtinės vertės dalis jau yra didesnė nei vidutiniškai ES. Daugybė darbdavių nuo maitinimo sektoriaus iki pramonės grandų sako, kad atlyginimų dedamoji darosi sunkiai pakeliama.

Tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“ neseniai savo ataskaitoje perspėjo apie, kaip agentūra ir įvardijo, naująją realybę – esą prasčiau už kaimynines valstybes pagal ES pažangos indekso rodiklius vertinamai Lietuvai reikia didinti produktyvumą ir kitus rodiklius. Anksčiau Lietuvos pranašumas buvo santykinai pigi darbo jėga, dabar šio konkurencinio pranašumo nebeturime, Vakarų įmonės keliasi į Rumuniją, Bulgariją ir kitas šalis, kurios vis dar išlaiko žemesnių darbo kaštų pranašumą.

I. Genytė-Pikčienė daugiau kaip dešimt metų stebi Lietuvos pramonės raidą, mato, kad pokyčiai vyksta, daugėja pramonės šakų ir įmonių, kurios robotizuojamos, automatizuojamos, investuojama į technologinę pažangą ir mažinama priklausomybė nuo pigaus darbo veiksnio, nuo mašininių darbų, kuriuos atlieka žmonės. Tačiau problema, kad šis mastas – nepakankamas.

„Kitos centrinės Rytų Europos šalys deda gerokai didesnių pažangos pastangų. Jei pasvertume, kokią dalį investuoja į technologinį atsinaujinimą nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), Lietuvą lenkia kone visos centrinės Rytų Europos valstybės, jaunosios ES narės“, – teigia ji.

„Mums tikrai reikėtų pasitempti, nes darbo veiksnys brangsta labai sparčiai. Mūsų darbo kaštų augimo spartumas yra vienas didžiausių centriniame Rytų Europos regione. Tai gana objektyvūs signalai, kad mūsų konkurencingumas metai iš metų dega, nes produktyvumas auga tikrai nepakankamai – pastaraisiais metais jis apskritai nedidėjo“, – išskiria ekonomistė.

Jei MMA padidėtų tiek daug, klausimas, kaip tai paveiktų žmones, nes padidėjimas dažnu atveju būtų permestas į galutinę paslaugų kainą.

Iškreiptas vidurkis

Darbdavių ir darbuotojų atstovai diskutuoja, ar MMA apskaičiavimo formulėje turėtų atsirasti produktyvumo veiksnys. Pasak I. Genytės-Pikčienės, būta ir tokių siūlymų, kad MMA reikėtų diferencijuoti pagal amžių.

Vis dėlto, jei kalbėtume apie našumo rodiklio į MMA apskaičiavimo formulės įtraukimą, reikėtų nepamiršti, kad atskirose ekonominėse veiklose jis labai skiriasi ir jo skaičiavimas turi specifinių niuansų. „Reikėtų, matyt, atlikti rimtesnę studiją ir paanalizuoti galimybes, nes remtis vien atlyginimų didėjimu – ne visai tinkamas kelias. Kažkokių saugiklių reikėtų, nes problema yra vangus našumo augimas. Atrodo, nuo 2013 m. atlyginimai auga gerokai sparčiau, nei kyla našumas. Tiek laiko mūsų pagaminamas produktas tampa mažiau ir mažiau konkurencingas, nes, jei būtų atvirkščiai ir našumas augtų sparčiau nei atlyginimas, situacija būtų puiki ir niekas dėl to nerimo neskleistų“, – neabejoja I. Genytė-Pikčienė.

Tačiau ekonomistė kalba ir apie kitą ne visada akcentuojamą dedamąją. „Norėčiau atkreipti dėmesį į regioninius pjūvius, nes didieji miestai, ypač Vilnius, labai stipriai pakelia vidurkį – MMA ir VDU santykiai, žiūrint į atskiras savivaldybes, yra labai skirtingi. Netgi 35 iš 60 savivaldybių santykis yra didesnis nei siektina 50 proc. riba. Vadinasi, mūsų savivaldybių pažangumas – labai skirtingas ir viską mauti ant to paties kurpalio nederėtų, – įsitikinusi ji. – Nerimą kelia, kad atokesnėse savivaldybėse, kuriose vidaus paklausa, vidaus vartojimo potencialas yra labai ribotas, įmonėms išties labai sunku vytis tokį spartų sąnaudų didėjimą ir jų galimybės išlikti, toliau tęsti veiklą gali būti kritinės.“

I. Genytė-Pikčienė mano, kad sukurta formulė išties yra labai ambicinga: „Buvo minčių pereiti prie bendros europinės formulės, bet kol kas tai lieka tik diskusijų lygmenyje. Šis klausimas buvo depolitizuotas, tai iš esmės gal ir neblogai, nes anksčiau apskritai politikai spręsdavo, kokio dydžio MMA nustatyti.“

„Tačiau politikams tai populiaru ir paranku, nes įmonių sąskaita žmonėms gerinti pajamų lygį yra dėkingas darbas. Dabar, kai Trišalė taryba – organas, kuris sprendžia, yra šiek tiek geriau. Dar geriau būtų, jeigu pagaliau pavyktų susieti MMA su neapmokestinamųjų pajamų dydžiu (NPD). Tokiu atveju diskusija būtų gerokai brandesnė, nes, siūlydami didinti MMA, politikai turėtų atsižvelgti ir į fiskalines netektis, kai biudžetas praras pajamų dėl NPD padidinimo“, – sako I. Genytė-Pikčienė.

Prognozės: T. Povilausko manymu, šiemet iš tiesų yra nemaža tikimybė, kad, dėl MMA nesusitarus Trišalėje taryboje, sprendimą teks priimti Vyriausybėje. / R. Lukoševičiaus / BNS nuotr.

Stagnacija – ne išeitis

T. Povilauskas sutinka, kad darbo užmokesčio dalis nuo pridėtinės vertės yra padidėjusi, ji nebėra tokia maža, kokia buvo prieš aštuonerius–dešimt metų. „Čia galima suprasti ir teisinti darbdavius, bet jei per didelės darbo užmokesčio dalies pridėtinėje vertėje problemą spręsime kuo mažiau didindami MMA, tai nebus sąžininga MMA gavėjų atžvilgiu. Be to, gaunančių MMA nėra tiek daug – nepermesčiau MMA didinimui visos kaltės“, – sako ekonomistas.

Jo teigimu, nors MMA ir daro įtaką VDU augimui, tai nepagrindinis elementas. „Pagrindiniai elementai tikriausiai yra du: kokios yra įmonių finansinės galimybės mokėti daugiau ir, aišku, konkurencinė padėtis darbo rinkoje. Šių metų pirmą ketvirtį privačiame sektoriuje VDU buvo 9 proc. didesnis nei prieš metus, tai irgi yra padarinys ne tik to, kad MMA padidėjo. Ekonomika juda, įmonės gali tiek didinti algas ir, nors konkurencija dėl darbuotojų sumažėjo, ji lieka“, – sako T. Povilauskas.

Netgi 35 iš 60 savivaldybių santykis yra didesnis negu siektina 50 proc. riba. Vadinasi, mūsų savivaldybių pažangumas – labai skirtingas ir viską mauti ant to paties kurpalio nederėtų.

„Mes, kaip šalis, vis tiek norime turėti didesnį darbo užmokestį, kad žmonės daugiau uždirbtų. Nelabai suprantu, kai sakoma, kad mes neturime didinti MMA ar kad darbo jėgos kaštai nedidėtų, – ilgesniu laikotarpiu tai niekur neveda“, – tikina ekonomistas.

„Mums reikia, kad darbo našumas augtų gerokai sparčiau, negu galbūt dabar auga, – pabrėžia jis. – Progresas ekonomikoje daromas ne per darbo sąnaudų reguliavimą, o per darbo našumo didinimą.“

„Problema gal ir ta, jog daugelis žmonių galvoja, kad savaime turi kažkas įvykti. Patys kartais per mažai į save investuojame, tobulėjame ir nespėjame su pasaulio tempu. Investicijos, švietimas, kapitalas – tai lemia darbo našumo didėjimą, kuris sudaro galimybių daugiau mokėti, bet nereikia to apversti iš kitos pusės“, – įsitikinęs T. Povilauskas.

Savo nuomonę dėl MMA didinimo kitais metais Trišalė taryba turi pareikšti iki birželio 15 d. „Sodros“ duomenimis, šiuo metu iki MMA – 924 eurų per mėnesį – uždirba apie 110 tūkst. žmonių, t. y. 9 proc. visų dirbančių.

Atotrūkis tarp regionų išaugo 52 eurais

Vidutinis ikimokestinis darbo užmokestis Lietuvoje (be individualiųjų įmonių) pirmąjį šių metų ketvirtį Sostinės regione buvo 2398,8 euro ir, palyginti su ketvirtuoju 2023 m. ketvirčiu, padidėjo 3,4 proc. Vidurio ir vakarų Lietuvos regione jis siekė 1963,3 euro – 1,4 proc. daugiau.

Atlyginimų atotrūkis tarp šių regionų pirmąjį ketvirtį siekė 435,5 euro ir per ketvirtį padidėjo 52 eurais, pranešė Valstybės duomenų agentūra.

Vidutinis mėnesio atlyginimas po mokesčių Sostinės regione siekė 1468,1 euro – 3,2 proc. daugiau nei praėjusį ketvirtį, Vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 1233,3 euro, arba 2,4 proc. daugiau.

Vidutinis ikimokestinis darbo užmokestis per ketvirtį išaugo visose savivaldybėse – nuo 0,1 proc. (Klaipėdos mieste ir Trakų rajone) iki 7,5 proc. (Jurbarko rajone).

Didžiausią atlyginimą iki mokesčių – 2478,7 euro – gavo Vilniaus miesto įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai – jis 317,7 euro viršijo šalies vidurkį. Mažiausiai – 1463,6 euro – uždirbo Zarasų rajono darbuotojai, jų darbo užmokestis buvo 1015,1 euro mažesnis nei Vilniaus miesto.

Per metus – pirmąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu metu 2023-aisiais – vidutinis darbo užmokestis augo visose savivaldybėse – nuo 3,9 iki 19,8 proc.

Sostinės regione vidutinis darbuotojų skaičius per ketvirtį padidėjo 1,1 proc., Vidurio ir vakarų Lietuvos regione sumažėjo 1,4 proc. Per metus jis padidėjo Sostinės regione – 2,1 proc., Vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 1,2 proc.