Draudimas rūkyti balkonuose: kam grės atsakomybė ir kokias teises turės rūkaliai?

Šio draudimo priėmimas yra susijęs su kelių skirtingų interesų derinimu, todėl, kaip įprasta tokiais atvejais, konkuruojantiems interesams atstovaujanti visuomenė dalis turi savų argumentų už ir prieš tokį draudimą.

Viena vertus, valstybė turi imtis priemonių siekdama užtikrinti savo piliečiams teisę į saugią, sveiką aplinką, todėl šio draudimo priėmimą, bendriausia prasme, paskatino viešasis interesas, aktualus didžiajai daliai gyventojų, apimantis teisę augti, vystytis, gyventi, leisti laisvalaikį, dirbti ir ilsėtis saugioje, sveikoje aplinkoje. Pasaulinė sveikatos organizacija ne vienerius metus tvirtina, kad pasyvus rūkymas yra ne mažiau žalingas nei aktyvus, todėl nerūkantieji, būdami aplinkoje, į kurią patenka tabako dūmai, patiria neigiamas pasekmes sveikatai.

Įdomu tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas keliose bylose yra pasisakęs dėl pasyvaus rūkymo vertinimo, tiesa, ne visai rūkymo balkone kontekste. Štai, pavyzdžiui, vienoje byloje prieš Rumuniją buvo pripažintas Konvencijos trečio straipsnio pažeidimas dėl to, kad rūkantys ir nerūkantys kaliniai nebuvo atskirti įkalinimo įstaigoje. Teismas pripažino, kad ilgą laiką neišvengiamai verčiant nerūkantįjį būti rūkančiųjų patalpoje yra pažeidžiamas draudimas kankinti ar kitaip nežmoniškai elgtis su asmeniu.

Kita vertus, rūkantieji negali būti verčiami toleruoti neproporcingo kišimosi į jų privatų gyvenimą. Teisė į privatų gyvenimą aiškinama ganėtinai plačiai, apima teisę pasirinkti elgesio variantą privačioje erdvėje, įskaitant teisę turėti žalingus įpročius, kurie patys savaime nėra draudžiami. Tačiau, kaip ir visos teisės, taip ir ši, baigiasi ten, kur prasideda konkuruojančios teisės – šiuo atveju į saugią ir sveiką aplinką – ribos.

Lietuvos įstatymų leidėjas, priimdamas minėto įstatymo pakeitimą, tam tikra prasme pirmenybę suteikė viešajam interesui ir siekiui užtikrinti sveiką aplinką. Tačiau taikant tokį draudimą, neišvengiamai turės būti paisoma ir teisės į privatų gyvenimą, todėl praktinis įstatymo įgyvendinimas jau dabar kelia tam tikrų neaiškumų ir abejonių.

Tvarka, pagal kurią bus registruojami draudimai (tai privaloma sąlyga atsakomybei taikyti) ir tiriami šio draudimo pažeidimai, dar nėra aiški, kadangi šį įstatymą įgyvendinti padėsiantys teisės aktai turi būti priimti iki šių metų gruodžio 31 d.

Įgyvendinimo tvarka turėtų atsakyti į kelis pagrindinius klausimus: kam grės atsakomybė už rūkymą balkone, terasoje ar lodžijoje, kas ją taikys – policija ar savivaldybė, ir kaip surinkti reikšmingus įrodymus ir kaip išspręsti savo namuose negalinčių rūkyti asmenų teisių užtikrinimo klausimą. Juk natūralu, kad jei yra numatytas atitinkamas draudimas, turi būti sudaroma alternatyvi galimybė rūkyti savo namų teritorijoje ar šalia jų.

Šiuo metu Seime priimtas svarstyti Administracinių nusižengimų kodekso pataisų projektas. Šių pataisų, jeigu jos bus priimtos, pagrindu atsiras reali galimybė taikyti administracinę atsakomybę ir skirti pinigines sankcijas tiek už rūkymą balkone, terasoje ar lodžijoje, tiek ir būsto savininkui, kuris nesutiks bendradarbiauti su atitinkamomis valstybės institucijomis bei pateikti informaciją apie rūkusių asmenį (tai svarbu tais atvejais, kai būste gyvena ne jo savininkas). Baudos gali siekti nuo trisdešimties iki šešiasdešimties eurų, o pakartotinio pažeidimo atveju – ir iki vieno šimto dvidešimties eurų.

Neaiškumų gali kilti situacijose, kai būsto savininkai negalės pateikti informacijos apie rūkantįjį asmenį, nes jos tiesiog nežinos (pavyzdžiui, jeigu rūkys savininkui nuosavybės teise priklausančiame būste gyvenančių nuomininkų svečiai). Administracinių nusižengimų kodekso pataisos dar nėra priimtos ir tas administracinių nuobaudų taikymas dar labai miglotas, tačiau skaitant projekto turinį, galima manyti, kad atsakomybė už atsisakymą nurodyti būste gyvenančius asmenis taikytina tik būsto savininkui. Vadinasi, nubaustas galėtų būti tik savininkas, kuris atsisako pateikti informaciją apie jam nuosavybės teise priklausančiame būste gyvenančius asmenis. Tuo atveju, jei savininkas nurodys, pavyzdžiui, nuomininko duomenis, tačiau pastarasis arba atsisakys nurodyti rūkusius asmenis, arba teigs, kad tokie asmenys jam nėra žinomi, nesant jokių kitų konkrečių įrodymų, administracinė atsakomybė nuomininkui negalėtų būti taikoma.

Analizuojant tiek Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių įstatymo pakeitimus, tiek ir siūlomus Administracinio nusižengimo kodekso pakeitimus, jau dabar aiškėja, kad realus administracinės atsakomybės taikymas gali būti keblus, kadangi yra numatytos tam tikros sąlygos: turi būti aiškus ir realus draudimas rūkyti bei turi būti pateikti atitinkami objektyvūs duomenys (įrodymai), kurie patvirtina, kad kaimynas, nepaisydamas draudimo, rūkė. Būtent pateikti objektyvius duomenis gali būti sudėtinga, kadangi įrodyti administracinės teisės nusižengimą reikia pateikiant atitinkamus įrodymus, kurie turi būti surinkti įstatyme numatytu būdu, t. y. teisėtai. Tokie duomenys gali būti nuotrauka, vaizdo įrašas, ne vieno liudytojo parodymai, paties pažeidėjo prisipažinimas ir pan. Renkant tokius duomenis nederėtų pamiršti asmens teisės į privatų gyvenimą, kuri apima ir teisę nebūtų filmuojamam ar fotografuojamam privačioje erdvėje.

Lietuva, įtvirtindama tokį griežtą teisės į privatų gyvenimą prasme draudimą, kiek išsiskiria iš užsienio valstybių, kadangi daugelyje jų, tokie draudimai nėra numatyti. Priešingai, pavyzdžiui, Austrija tik 2018 metais ėmė svarstyti draudimą riboti rūkymą baruose ir kavinėse, nors Lietuva tokį draudimą įvedė dar 2007 metais. Iš mano žinomų atvejų draudimas rūkyti privataus gyvenamojo būsto balkone, terasoje ar lodžijoje numatytas tik Latvijoje, todėl tokių valstybių yra išties mažuma.

Tuo tarpu Lietuvoje panaikintas liberalesnis reglamentavimas naujiems tabako gaminiams, pvz., bedūmiams kaitinamojo tabako gaminiams, todėl, pagal įstatymo raidę, kaimynai galėtų prieštarauti ir dėl elektroninių cigarečių ar kaitinamojo tabako vartojimo savo balkone, terasoje ar lodžijoje.

Taigi tik nuo šio draudimo realaus įgyvendinimo priklausys, ar jis bus realus ir veiksmingas ir ar pavyks suderinti konkuruojančius interesus – teisę į privatų gyvenimą ir teisę į saugią bei sveiką aplinką.