Lietuvos bankų asociacija (LBA) mėgina išsklaidyti gyvuojantį mitą, kad esą aukštos tarpbankinės rinkos palūkanos yra naudingos bankams ir neša didžiulį pelną.

Viešojoje erdvėje tebesvarstoma, kad aukšti VILIBOR (tarpbankinių palūkanų normos litais) rodikliai gali būti bankų susitarimo rezultatas. Tačiau LBA pateikia duomenis, kad ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį, kai buvo fiksuotas didžiausias VILIBOR šuolis, Lietuvoje veikiančių bankų pelno nuosmukis buvo didžiausias per pastaruosius keletą metų.

„Tokios tendencijos neturėtų stebinti, nes bankai uždirba tik tuomet, kai auga ūkis ir klesti verslas. Smarkiai išaugusios palūkanos reiškia staiga padidėjusią riziką ir mažėjančias skolinimosi apimtis ir paskolų portfelio kokybės blogėjimą. Augant palūkanoms bankų pelno šaltiniai senka, o ne atvirkščiai. Keista, kad visuomenė klaidinama neįvertinant šių faktų“, – pažymėjo LBA prezidentas Stasys Kropas.

S.Kropas primena, kad paskolų palūkanos susideda iš trijų sudedamųjų: šalies rizikos, bankų maržos ir kredito rizikos.

Šiuo metu dėl pasaulyje kilusios finansų ir ekonomikos krizės blogėja ir mūsų šalies makroekonominė padėtis, o tai blogina įvairių institucijų bei verslo rodiklius. Akivaizdžiai yra padidėjusios šalies ir kredito rizikos, o tuo pat metu didėja ir pinigų kaina.

Ekonomikai smarkiai traukiantis bankai yra atsakingi už savo verslą ir indėlius, kurių pritraukimo sąnaudos padidėjo. Bankai yra priversti griežtinti skolinimo sąlygas, skolinti tik ūkio subjektams, sugebėsiantiems grąžinti skolą.

Iki šiol pasaulio finansų rinkose įtampa vis dar didelė, tolerantiškumas rizikai labai sumažėjęs, todėl ir palūkanos, nors pastaruoju metu šiek tiek krito, laikosi aukštame lygyje.

„Bankai yra suinteresuoti pigiais kreditais, tačiau jų šaltinių kaina šiuo metu nulemiama netgi ne Lietuvoje,  o tarptautinėse rinkose susiformavusi nuostatą šalių rizikos  atžvilgiu“, – teigė S.Kropas.

Jis ragina įvertinti ir tą faktą, kad analogiškos tarpbankinės pinigų rinkos palūkanos Vengrijoje ir Latvijoje šiuo metu yra gerokai aukštesnės nei Lietuvoje ir yra labai panašiame lygyje Estijoje. Taigi, anot S.Kropo, būtų visiškai absurdiška manyti, kad  taip yra dėl galimų bankų įvairiose šalyse kartelinių susitarimų.