Ūkiai stambėja
Šių metų spalio 1 d. duomenimis, Lietuvoje buvo 7 064 avių ūkiai ir apie 125 886 avys (metų pradžioje – 118 513). Didelę avininkystės dalį sudaro nedideli ūkiai. Tai gali būti papildoma ūkininkavimo veikla, šeimos ūkiai arba gyvulių laikymas savo reikmėms, o ne vien specializuota komercinė gamyba.
Lietuvoje auginamos tiek vietinių veislių, tiek iš užsienio atkeliavusių veislių avys. Vienos jų vertinamos dėl mėsos, kitos – dėl ištvermės, vislumo ar gebėjimo prisitaikyti prie vietos sąlygų. Gana nedaug auginama pieninių avių.
Lietuvos avių augintojų asociacija (LAAA) 2025–2035 m. laikotarpiui yra parengusi kelias veislinių avių veisimo programas. Tarp veislių – Lietuvos juodgalvės, Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės, tekseliai, Il de Fransas, sufolkai. Tačiau veislinės avys nėra didelė dalis visų auginamų avių, tik apie 30 proc. „Gal kiek populiaresni tarp šalies avių augintojų yra gražuoliai sufolkai – jie greitai auga, jų mėsa skani, ir galbūt raumeningi ir stambūs tekseliai, – sako LAAA vadovė Gintarė Kisielienė. – Tačiau daugiausia Lietuvoje yra mišrių veislių ūkių.“
Labai keblu vertinti avininkystės statistiką – į skaičius žiūrint atrodo, kad avių mažėja, tačiau ūkių, kuriuose laikoma 150 ir daugiau avių, skaičius šiek tiek didėja – juose avių daugėja arba skaičius yra stabilus.
Pasak LAAA vadovės, ekonomiškai labiau apsimoka turėti didelį avių ūkį – juk investavus į įrangą ekonomiškiau, kai didelė banda. Ėriavedė per metus statistiškai atsiveda 1,5–2 ėriukus. Kuo didesnė banda, kuo daugiau ėriavedžių, tuo daugiau ūkyje ėriukų, tuo didesnė ūkio finansinė grąža. Aišku, išlaidų taip pat daugiau, tai ir veterinarinės išlaidos ir kt., tačiau vis tiek didesnė banda apsimoka labiau.
Ūkiai, kuriuose laikomos avys, dažniausiai yra mišrūs, nes nauda iš avininkystės gaunama ne iš karto.
LAAA vadovė negaili gražių žodžių avių laikytojams. „Tai labai ypatingi žmonės, juk avininkystė reikalauja labai daug darbo, – sako G. Kisielienė. – Avių augintojai kitokie nei visi ūkininkai, jie labai nuoširdūs, ramūs ir tikri savo srities fanatikai. Dauguma užsiima avininkyste net turėdami kitas rimtas profesijas, tarp mūsų narių yra ir laivų gamintojas, ir lakūnas, įkūręs namuose privatų aerodromą.“
Problema dėl vilkų
Viena didžiausių šių dienų avininkystės problemų – vilkų daroma žala ūkiuose. Būtent tai yra ir viena iš priežasčių, kodėl avininkystės ūkių mažėja. „Problema net ne pati žala, kai išpjaunamos avys, – aiškina G. Kisielienė. – Psichologiškai labai sunku, kai ateini į ganyklą ir randi išpjautus, išdraskytus ar dar leisgyvius gyvulius. Juk tie gyvuliai yra tokie savi, žmonės prie jų pripranta, myli, o randa papjautus. Suprantu, kad dabar visuomenė yra už vilkus: jie gražūs, pūkuoti, visi juos myli. Tačiau jų yra per daug, manau, medžiotojai neatlieka savo darbo ir net pagal leidžiamą limitą jų nesumedžioja. Todėl gyvulininkystės, ypač avių, ūkiams labai sunku apsaugoti savo gyvulius, vilkų antpuolių neatlaiko nei elektriniai piemenys, nei aukštos tvoros.“
G. Kisielienei keistas kartais visuomenėje išsakomas požiūris, kai stebimasi: „Ko jūs čia verkiate, juk kad ir išpjauna vilkai jūsų avis, gaunate kompensacijas.“ Tačiau kompensacijos ribotos, tik maža dalimi padengiami nuostoliai, o moralinės žalos nepamatuosi. „Žmonės dirba, augina avis, jas prižiūri, puoselėja, o vilkai sudrasko. Ar čia normalu? – klausia pašnekovė. – Ypač gaila veislinių avių, kurias auginant įdedama ypač daug darbo. Jos auginamos ne mėsai, o veislei. Kai matai savo ūkyje gražų prieauglį, kai avys yra įvertintos, labai sunku, kai randi jas ne tik išpjautas, bet ir suluošintas, perkąstomis gerklėmis. Būna, kad avys iš baimės pabėga, dingsta, jų tiesiog neįmanoma surasti. Jei avys sužeistos, jos dar labiau kenčia, nes negali jų rasti ir išgelbėti. Kartą vienoje parodoje mūsų asociacijos narė atsivežė iš savo bandos gražuolių eksponatų, o grįžusi namo kitus gyvulius rado išpjautus.“
Avininkystė net pagal modernizavimo programą negali surinkti balų – tokia yra sistema, tokios taisyklės.
Stokoja dėmesio
Be galo didele problema G. Kisielienė įvardija ir tai, kad avininkystė absoliučiai ignoruojama valdžios. „Pas mus matomas tik pienininkystės sektorius, nors avininkystei irgi reikia daug dėmesio. Kreipdamiesi dėl finansavimo mes už avių ganymą negauname jokių balų, nors už tai mėsinių galvijų augintojai gauna prioritetinių balų. Išmokų taip pat niekaip nediferencijuoja – už visas avis išmoka vienoda. Norima, kad būtų veislininkystė, kokybė, o šios srities neišskiria finansuodami, – sako LAAA, kuri yra pripažinta veislininkystės institucija, vadovė. – Liūdniausia, kad į agrosektoriaus sritį ateina žmonės, kartais net neturi supratimo apie veislininkystę. Kartais sako, kad gal net veislės, kilmės knygų nereikia. Veislininkystėje darbo keliskart daugiau nei paprastame ūkyje, papildomai ir eksterjero vertinimas, ir kt. Avininkystė net pagal modernizavimo programą negali surinkti balų – tokia yra sistema, tokios taisyklės. Laimė, dar dirbantys pagal nykstančių ūkinių gyvūnų rūšių programas avių laikytojai gauna šiek tiek geresnes išmokas, tada ir suinteresuotumas yra.“
Augina dėl mėsos
Didžioji dauguma avių ūkiuose laikomos dėl mėsos, kuri iki gyvulio dvylikos mėnesių amžiaus yra ėriena. Tai labai skani ir kokybiška mėsa, vertinama visame pasaulyje, nes yra labai švari – avys šeriamos išskirtinai sveikai: šiltuoju metų laiku ėda daugiausia žolę, žiemą šeriamos šienainiu, silosu, runkeliais, papildomai duodama ir koncentruotų pašarų.
Ar lietuviai mėgsta avieną? G. Kisielienė sako, kad avienos vartojimui labiausiai kiša koją žmonių įsitikinimas, kad aviena neskani, kieta ir nemalonaus kvapo. „Tačiau taip nėra, sako LAAA vadovė. – Toks įsitikinimas atėjęs iš senų laikų, kai buvo skerdžiamos tik senos avys, tad mėsa būdavo kieta ir nelabai skani. Anksčiau ėriukų niekas neskersdavo, dabar dažniausiai skerdžiami ėriukai, jų mėsa yra minkšta, skani, be jokio papildomo kvapo. Avių mėsa yra kiek kitokio skonio.“
Dalis ėriukų mėsai eksportuojama į kitas šalis. „Galime tik pasidžiaugti, kad eksportas jau keleri metai nemažėja, o supirkimo kainos yra geros, – sako G. Kisielienė. – Tai teikia vilties dėl avininkystės perspektyvos. Svarbu, kad yra poreikis.“
Žinoma, parduotuvėse apstu ir atvežtinės ėrienos iš Naujosios Zelandijos, Australijos ir iš kitur, tačiau kokybė, kažin ar prilygtų mūsų šalies ūkiuose įsigytai ėrienai, – jokia mėsa nebus skani, kai politieleninėje pakuotėje keliauja tokį ilgą kelią. Tad geriau ieškoti gyvulių skerdyklos ir joje įsigyti pačios šviežiausios mėsytės. Aišku, ji nepigi. Pvz., avienos šonkauliukai su nugarinės dalimi kainuoja apie 40 eurų už 1 kg, kitos dalys pigesnės. Tačiau dažniausiai žmonėms siūloma pirkti pusę avies. G. Kisielienė paaiškina: „Paskerdus avį, jeigu vienas žmogus nusiperka tik nugarinę, kur dėti kitą dalį? Todėl ir siūloma po pusę avies.“
Vis dėlto avienos vartojimas Lietuvoje auga. Ne tik dėl menamo migrantų skaičiaus padidėjimo. Lietuviai patys atranda avieną.
Pieno produktai – skanumėlis
Pieninių avių Lietuvoje laikoma nedaug. Galbūt todėl, kad labai daug metų už pieninių avių auginimą nebuvo mokamos jokios išmokos. Pastaruoju metu, po didelių LAAA pastangų, išmokos pradėtos mokėti.
Pieninių avių augintojai dažniausiai patys gamina ir produktus iš avių pieno. Žinoma, pas mus kur kas populiaresni karvių pieno produktai, tačiau žmonės pamažu atranda ir avių pieno produktų. Galbūt jų paragavę kelionėse po Pietų Europos šalis. Tai labai skanūs produktai. „Į mūsų avininkystės parodas kasmet atvažiuoja viena latvė su avių pieno produktais. Ji net ledus gamina ir jie labai skanūs, – sako G. Kisielienė. – Ji visada savo produktus išparduoda labai greitai ir sako, kad čia jai prekyba sekasi dar geriau nei Latvijoje.“ LAAA vadovė sako, kad ir lietuvių ūkininkų pagaminti avių pieno produktai yra greitai išperkami, – tiek brandinti sūriai, tiek šviežio pieno. Jų net užsakoma iš anksto, kartais ir pritrūksta. Teoriškai ūkiai galėtų plėstis, tačiau tai sudėtinga ir brangu.
Vilnos vis dar nereikia
Avių vilnos šiandien Lietuvoje niekam nereikia, realizuojami itin maži kiekiai. Kerpant avis ji net nerūšiuojama. Nešvari vilna grūdama į maišus ir kartais tiesiog laikoma, o išradingesni ūkininkai kartais ją panaudoja ūkiniams pastatams, vištidėms apšildyti. Tiesa, bandoma iš vilnos pagaminti naudingų gaminių (pvz., juostų jaunų medelių kamienams aprišti, žiemą saugant nuo šalčio ir nuo žvėrelių), tačiau labai plačiai gamyboje vilna nenaudojama.
Rekomenduojama avis kirpti du kartus per metus – pavasarį ir rudenį, tačiau dažniausiai kerpama vieną kartą. Tačiau galima tik įsivaizduoti, kiek vilnos susidaro nuo daugiau kaip 120 tūkst. gyvulių. Ji beveik niekam nepanaudojama, nebent epizodiškai. Tautodailininkai, kuriantys gaminius, naudoja daugiausia atvežtinę vilną, nors būta susidomėjimo ir lietuviška vilna. Tačiau paruošti ją realizacijai būtų labai brangu, o rinka juk labai maža. G. Kisielienė sako, kad viskas yra dėl tradicijų: pvz., Norvegijoje, kur jai teko lankytis ir domėtis, nė vienas žmogus neįsivaizduoja savęs be storo vilnonio megztinio, kojinių ar pirštinių, kepurės, kurie paprastai mezgami iš šiurkščios vilnos, nesvarbu, kad ji nemaloni kūnui. Norvegai perka labai brangius vilnonius drabužius, nepaisydami jų šiurkštumo, nes tai yra jų tradicija. Ar nešiotų tokius lietuviai – jiems tokie vilnoniai drabužiai per šiurkštūs. Jie geriau pirks merinosų vilną iš Naujosios Zelandijos, o ne savo vietinę.
Skaičių kalba
2026 m. spalio 1 d. duomenimis:
3 111 ūkių laikė nuo 1 iki 5 avių.
2 532 ūkiai laikė nuo 6 iki 20 avių.
1 421 ūkis laikė daugiau kaip 20 avių.
98 ūkiai turėjo 151 ar daugiau avių.
Naujausi komentarai