– Pensinis amžius Lietuvoje dabar nuosekliai didinamas iki 65-erių, šią ribą pasieksime visai netrukus. Jūsų manymu, ar tai bus galutinė riba Lietuvoje?

– Šiuo metu diskusijų dėl tolesnio pensinio amžiaus ilginimo tikrai nėra. Tačiau, jeigu pasižiūrėtume į „Sodros“ finansus ir jų perspektyvas, demografinę situaciją, į pensinio amžiaus žmonių skaičių, kurį išlaiko darbingo amžiaus gyventojai, – ta proporcija brėžia labai nepalankias perspektyvas. Tad gali tekti prie šio klausimo grįžti. Ilguoju laikotarpiu mūsų demografinė situacija tikrai prastės. Jau dabar matome, kad tiek pernai, tiek užpernai buvo fiksuoti žemiausi gimstamumo rodikliai. Kūdikiai gimė rekordiškai mažais skaičiais nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Tai labai nepalanku ateičiai, nes natūralu, kad visuomenės senėjimas, gerėjanti sveikatos būklė ir ilgėjanti gyvenimo trukmė tas proporcijas tik dar labiau pablogins.

– Bet vėlgi, turime estų pavyzdį: jie tai daro pamažu. Danai – gana staigiai. Lyginant su Lietuva, skirtumas siekia penkerius metus, kada išeinama į pensiją. Aišku, yra pereinamasis laikotarpis. Kokia reali pensinio amžiaus riba jūsų akimis – ar tai galėtų būti 70 metų kaip Danijoje, ar mažiau?

– Iš tikrųjų, Lietuva net ir dabar sunkiai tvarkosi su prailgintu pensiniu amžiumi. Puikiai matome, kad paskutinius penkerius metus iki pensijos vyresnio amžiaus žmonėms įsilieti į darbo rinką yra labai sunku. Visai neseniai Socialinės ir darbo apsaugos ministerija ėmėsi priemonių spręsti šią problemą – buvo pailgintos nedarbo išmokų gavimo ribos ir panašiai. Tai rodo, kad darbo rinka keičiasi. Technologinė pažanga tokia, prie kurios net ir jaunesni gyventojai ne visi suspėja prisitaikyti. Perkvalifikavimo sistema nėra tobula, todėl vyresnio amžiaus darbuotojams tai tampa rimtu iššūkiu. Mes galime ilginti pensinį amžių kiek norime, bet jeigu vyresni žmonės nesugebės savęs realizuoti darbo rinkoje, tai neteks prasmės.

Mes galime ilginti pensinį amžių kiek norime, bet jeigu vyresni žmonės nesugebės savęs realizuoti darbo rinkoje, tai neteks prasmės.

– Čia klausimas ne tik iš darbuotojų ar būsimų pensininkų pusės, kurie natūraliai jaučiasi pasiruošę išeiti į užtarnautą poilsį, bet ir iš darbdavių pozicijos – jie nelabai nori vyresnio amžiaus darbuotojų. Tad spaudimas ateina iš abiejų pusių.

– Iš tiesų ši tendencija keičiasi – darbdaviai, matydami jaunosios kartos darbuotojų specifiką ir elgseną, vis labiau atsigręžia į vyresnius specialistus ir atranda jų gebėjimus bei konkurencinius pranašumus. Kita vertus, ir pats vyresnis amžius kinta: gerėja sveikatos apsauga, ilgėja gyvenimo trukmė, daugiau dėmesio skiriama įvairiems prioritetams. Tad natūralu, kad būsime darbingi ilgesnį laiką. Bet kokiu atveju viso gyvenimo mokymosi aspektas turi tapti itin aktualus, nes norint išlikti darbingiems ir paklausiems darbo rinkoje technologinių transformacijų eroje bus tikrai nelengva.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet tas amžiaus ribos vėlinimas – ką jis sprendžia valstybėje? Kaip tai pateikti žmonėms, kad tai neišvengiama? Juk visai neseniai politikai sakė: „Ne, mes apie tai nediskutavome, nediskutuojame ir nediskutuosime.“

– Taip, politikai yra trumpų distancijų bėgikai. Jie žiūri nuo rinkimų iki rinkimų. Reikia greito rezultato, reikia gerų naujienų čia ir dabar. Niekas negalvoja apie tai, kas vyks Lietuvoje ir pasaulyje po 10–20 metų. Tačiau demografinės prognozės, kurias skelbia Europos Komisija, rodo, kad visuomenės senėjimas būdingas visai Europai, ypač opi problema Baltijos šalims. Turint pensijų sistemą ir kitas socialines išmokas, priklausančias nuo dirbančiųjų skaičiaus ir jų sumokėtų mokesčių, tos prastėjančios proporcijos sukurs didžiulį fiskalinį spaudimą. Atsivers rimtos skylės „Sodros“ biudžete.

– Vadinasi, jeigu nevėlinsime pensinio amžiaus, mažėjant dirbančiųjų skaičiui, apie didesnes pensijas galime pamiršti?

– Galime nevėlinti pensinio amžiaus, bet tuomet reikės lengvinti imigracijos ribas, kviestis darbuotojų iš kitų šalių, didinti gimstamumą. Reikia spręsti demografines problemas, kurios pagerintų išlaikomų ir išlaikančių santykį. Sprendimų būdų yra. Keisis ir valdžios sektoriaus išlaidų prioritetai. Jeigu dabar pensijoms skiriame 6,7 proc. nuo BVP, tai po dešimt ar dvidešimt metų ši dalis gali padvigubėti. Tuomet teks atsisakyti kitų išlaidų arba labai smarkiai kelti mokesčius.

– Bet gal sprendimas yra šiek tiek kilstelėti „Sodros“ įmokas? Ar visgi didinti mokesčius, nors tai niekada nebuvo populiaru?

– Taip, tai visada yra nepopuliaru. Tai žaidimas prioritetais tarp visų nepalankių sprendimų: arba didinti mokesčius, arba ilginti darbingą amžių ir vėlinti pensiją, arba atverti imigracijos šliuzus ir gerinti gimstamumo situaciją. Labai norėtųsi, kad politikai žvelgtų į ilgesnę perspektyvą ir nesikoncentruotų vien į „čia ir dabar“ klausimus.

– Nes tas klausimas vis tiek grįš ant stalo.

– Vienareikšmiškai. Ir patys gyventojai turėtų galvoti apie tai, kaip jie gyvens senatvėje: taupyti, ruoštis, dėlioti savo investicijas ilguoju laikotarpiu.