Numatytos priemonės
Europos Komisija (EK) yra pateikusi duomenų, kad net 70 proc. ES dirvožemio nėra geros būklės. Svarstydama, kaip pagerinti jo būklę, 2021 m. ES priėmė Dirvožemio strategiją, kurioje numatytos priemonės net iki 2050 m.
ES Dirvožemio strategijoje siūlomas savanoriškų ir privalomų priemonių rinkinys ir planuojami konkretūs veiksmai tvariam dirvožemio valdymui integruoti. Minėtas ir nemokamo dirvožemio testavimo „Test your soil for free“ sistemos kūrimas ES šalyse narėse, prie kurios prisidėtų ir EK.
Dėl prastos dirvožemio būklės augalams neįsisavinus naudojamų maisto medžiagų, aplinkoje susidaro jų perteklius, jos išplaunamos ir prisideda prie oro, dirvožemio, vandens taršos ir klimato kaitos. Planuojama sukurti ir dirvožemio kokybės stebėsenos sistemą.
Lietuva 2023 m. patvirtino Dirvožemio tvaraus naudojimo veiksmų planą (laikotarpiui iki 2030 m.). Sudaryta Tarpinstitucinė koordinavimo grupė, kuri nagrinėja dirvožemio tvaraus naudojimo, stebėsenos, mokslinių tyrimų, studijų programų ir mokymo, konsultavimo ir kitus probleminius dirvožemio naudojimo klausimus.
Padėtis nėra tragiška
Lietuvos dirvožemininkų draugijos prie Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. Jonas Volungevičius iš karto nuramina: „Situacija dėl dirvožemio ne tokia tragiška, kaip kartais gali pasirodyti iš viešumoje platinamų pranešimų. Taip, kitose Europos šalyse situacija blogesnė, ypač pietinėse šalyse, kur mažiau drėgmės, reljefas kalnuotas, tad ir erozija intensyvesnė. Šiaip senosios Europos šalys greičiau už mus nualino savo dirvožemį. Italijoje, Ispanijoje jau tikrai yra apie 60 proc. nualintų dirvožemių, – pasakoja dr. J. Volungevičius. – Lietuvoje pagal esamas duomenų bazes pats dariau analizę, tačiau nuodugnių duomenų nėra, nes tokių tyrimų pas mus niekas neatlieka.“
Mokslininkas sako, kad Lietuvoje yra duomenų bazės, tačiau jos labai senos, dar iš sovietinių laikų. Pagal tuos duomenis, Lietuvoje yra apie 19 proc. eroduotų dirvožemių, iš tų 19 proc. tik 2 proc. yra tikrai stipriai eroduoti ir gali būti laikomi degradavusiais dirvožemiais. „Tad mūsų situacija nėra labai bloga. Jeigu vertinsime apskritai Lietuvos mastu, tie 19 proc. yra ne tik žemės ūkio teritorijos, bet ir miškai, tai iš 19 proc. liktų gal apie 17 proc., kuriuose sumažėjęs organinės anglies kiekis ir dėl erozijos suplonėjęs ariamasis sluoksnis, – tikslina dirvožemininkas. – Tad padėtis nėra tragiška. Deja, kai kurie mokslininkai sako, kad po 100 metų Lietuvoje nebeliks dirvožemio, bet tai netiesa. Štai jeigu kalbėtume tik apie tuos 2 procentinius punktus, tai jie iš tiesų per maždaug 70 metų, jei bus naudojami taip, kaip dabar, bus netinkami žemės ūkiui.“
Stengiasi tausoti žemę
Galbūt mūsų dirvožemiui daug įtakos darė okupaciniu laikotarpiu Lietuvoje iš malūnsparnių dideliais kiekiais barstomos cheminės trąšos, augalų apsaugos priemonės? Tačiau kodėl kitos Senojo žemyno šalys kenčia nuo nualinto dirvožemio? „Pas mus intensyvi žemdirbystė prasidėjo tik sovietiniais laikais. Iki to laiko dirvožemį naudojome tvariai, – aiškina dr. J. Volungevičius. – Per tuos sovietinius laikus mes gerai nudrožėme tą žemę, tačiau jeigu paimsime pavyzdžiu Italiją, tai dar nuo Romos laikų žemė buvo dirbama bet kaip, kol galų gale atėjo supratimas, kad žemę reikia naudoti tvariai.“
Dabar, pasak pašnekovo, absoliuti dauguma ūkininkų stengiasi žemę tausoti, nes tai jų pajamų šaltinis. Gal ir yra tokių, kur ją naudoja netvariai, bet tikrai tik vienetai.
Tyrimai labai lokalūs
Pašnekovas sako, kad ES įpareigoja savo šalis siekti tvaraus ūkininkavimo, rūpintis savo dirvožemiu. Todėl ir Lietuvoje pagal ES direktyvą buvo sukurtas Dirvožemio tvaraus naudojimo veiksmų planas. Žemės ūkio ministerija turi galimybių tą planą įgyvendinti, tam tikrų projektų finansavimas atspindi tvaraus naudojimo siekį, sprendimų paieškas. Sudaryta tarpinstitucinė grupė, kuri vertina situaciją, teikia pasiūlymų ir t. t. „Visa bėda, kad Lietuvoje neatlikta ir neatliekama išsamių visos Lietuvos dirvožemio tyrimų, – apgailestauja dr. J. Volungevičius. – Tyrimai atliekami tik labai lokaliai, tyrimų laukeliuose ir pan. Sovietmečiu buvo metamos didelės pajėgos suregistruoti, sukartografuoti kuo daugiau lauko darbų. Dabar to nedaroma arba daroma nepakankamai. VDU Žemės ūkio akademijos Agrocheminių tyrimų laboratorija vykdo agrocheminių savybių stebėjimą – važiuoja per visą Lietuvą, nuosekliai matuoja parametrus, kaupia duomenis, tačiau tokiuose duomenyse nėra informacijos apie dirvožemio eroziją, reikia kitokių specialistų, kad tai užfiksuotų. Jeigu galėtume tokius išsamius tyrimus atlikti, galėtume objektyviau vertinti realią situaciją. Dabar to nedarome.“
Seni duomenys – netikslūs
Dr. J. Volungevičiui prieš kelerius metus yra tekę dalyvauti viename projekte, kurio vykdymo metu buvo tiriama ir įvertinta, kaip pasikeitusi situacija mūsų šalies kalvotose aukštumose, palyginti su esamomis duomenų bazėmis. „Pastebėjome, kad mūsų tyrimuose užfiksuota 30 proc. daugiau eroduotų plotų, nei yra duomenų bazėje. Tai rodo, kad senosios duomenų bazės netikslios, akivaizdu, kad per 36 nepriklausomybės metus kai kur erozija išplitusi labiau. Tačiau kad įvertintume, ar tai lokalu, ar išplitę per visą Lietuvą, reikia analizuoti visą šalies teritoriją“, – sako dr. J. Volungevičius.
„Manau kad bent vieną kartą padaryti tokią inventorizaciją būtų tikslinga, – sako mokslininkas. – Kita vertus, reikėtų ir kitaip pažiūrėti į problemą. Labai dažnai kaltinami ūkininkai, kad jie labiausiai teršia aplinką, dirvožemį, žodžiu, ūkininkauja netvariai. Dėl to ir iš jų galėtų kilti iniciatyvų atlikti tokius visos Lietuvos tyrimus, gal net juos finansuoti, o tada pasakyti: pažiūrėkite, iš mūsų pozicijos taip atrodo.“
Galėtų rodyti iniciatyvą
ES direktyvoje užsimenama, kad dirvožemio tyrimai galės būti finansuojami iš aljanso lėšų. Todėl perspektyvoje tokie tyrimai gali būti atlikti. „Mes kalbėjome, kad direktyvai įgyvendinti mums reikėtų 1 400 tyrimo taškų, vietų, kurios būtų pasirinktos visoje Lietuvos teritorijoje, žemės ūkio žemėse, miškų teritorijose, ir kartą per trejus metus būtų fiksuojami kokybiniai parametrai: anglis, tankis, erozijos parametrai ir kt. Atsižvelgiant į tai būtų sprendžiama, kaip dirvožemio būklė keičiasi, – pasakoja dr. J. Volungevičius. – Čia, manau, iniciatyvą galėtų rodyti ūkininkai. Europoje yra darytas tyrimas, norint išsiaiškinti dirvožemio taršą sunkiaisiais metalais. Visoje Europoje žemės ūkio sektorius finansavo labai didelę studiją, darė nuodugnius tyrimus ir atsakė į klausimą, kas daugiausia teršia. Paaiškėjo, kad daugiausia taršos – iš pramonės, per orą. Iš žemės ūkio veiklos teršalų labai nedaug.“
Pasak mokslininko, ką daro Europa, ką daro valstybė – labai gerai, bet iš ūkininkų irgi galėtų rastis iniciatyvų šioms problemoms spręsti. Jie irgi turėtų būti suinteresuoti, kad dirvožemis būtų ištirtas: jei tave kuo nors kaltina, turi prisidėti, kad tave išteisintų.
„Buvo kalbama, kad ūkininkai labai nualinę dirvožemį, tad mes darėme tyrimą 400 taškų Vidurio Lietuvoje ir nustatėme, kad gal tik tuose 2 proc. eroduotų Vidurio Lietuvos žemių organinės anglies kiekis yra sumažėjęs ir peržengęs kritinę ribą. Absoliučioje daugumoje dirvožemio kritinės ribos neperžengtos. Tačiau skleidžiami gandai, kad visi dirvožemiai nualinti“, – kalba LAMCC vyresnysis mokslo darbuotojas.
Tiria žemę individualiai
„Beje, ūkininkai nuolat tiria savo dirbamų laukų žemę, nes jiems reikia skaičiuoti trąšų normas ir t. t. Fosforas, kalis kas penkerius metus tiriami, azotas – kasmet, ypač jeigu norima naudoti tikslųjį tręšimą. Taigi ūkiuose tokie duomenys jau dabar yra, reikėtų tik įvesti juos į valstybinę sistemą, – įsitikinęs mokslininkas. – Kita vertus, ūkininkai gauna subsidijas, dalyvauja ES finansavimo projektuose, tai viena iš sąlygų juose galėtų būti pateikti duomenis apie savo ūkio dirvožemį. Jeigu įvykdai tas sąlygas, tau kompensuoja tyrimus, gauni kiek didesnes išmokas.“
Visuomenėje dabar vyrauja nuomonė, kad ūkininkai pila į laukus chemijos, kiek negaila. Tačiau mokslininkas neigia tokius gandus – nė vienas be reikalo netręšia ir be reikalo nenaudoja augalų apsaugos priemonių, nes tai labai brangu. „Žinoma, yra chemizuotų ūkių ir ekologinių. Jeigu valstybė nori, kad būtų kuo mažiau chemizuotų ūkių, į tai ir turi būti nukreipta valstybės politika. Iš valstybės turi kilti iniciatyva. Tada ir dirvožemis bus geresnis, ir augalai, naudojami maistui, užaugs sveikesni, – sako mokslininkas. – Dabar situacija per daug išpūsta, o kai pernelyg stengiamasi kuo nors įtikinti, visada kyla minčių, kad kam nors tai naudinga.“
Neužterštas ir pesticidais
Kad dirvožemio situacija nėra katastrofiška, sutinka ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos atstovas minėtoje darbo grupėje, Šakių ūkininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas Martinaitis. „Išpūstas burbulas. Gal kai kuriose šalies vietovėse ir yra skurdesnio, prastesnio ar eroduoto dirvožemio, tačiau jokiu būdu ne visur, – sako M. Martinaitis, ūkininkaujantis vienose derlingiausių žemių Lietuvoje. – Aišku, dirvožemiu visada reikia rūpintis, jį puoselėti, nes jame auga mūsų maistui naudojamos daržovės ir vaisiai, tačiau kad dirvožemis būtų labai nualintas, tikrai nepasakyčiau.“
Pasak ūkininko, dabar visa ES žemės ūkio politika nukreipta į žaliąjį kursą, gal dėl to dabar daugiau dėmesio skiriama ir dirvožemiui. „Toje strategijoje yra ir daug gerų minčių, tačiau greičiau tai lobistų įtaka, tikintis kokios nors naudos nei reali problema, – svarsto M. Martinaitis. – Visai neseniai Lietuvos geologijos tarnyba pristatė tyrimą, kuriame aiškinosi, kiek yra pesticidų likučių dirvožemyje. Paaiškėjo, kad daugelyje regionų užterštumas nesiekia kritinės ribos.“
Gali inicijuoti, bet ne finansuoti
Kad ir kokie optimistiški būtų tyrimai, visuomenėje formuojama nuomonė, kad labiausiai dirvožemį, gruntą, vandenis teršia žemės ūkis. Galbūt tikrai vertėtų ūkininkams patiems inicijuoti globalesnius dirvožemio tyrimus, kuriais galėtų įrodyti, kas yra tikrieji didieji teršėjai. M. Martinaitis sako, kad ūkininkų bendruomenė dėl tokių tyrimų galėtų kreiptis į už žemės ūkį atsakingas institucijas ir inicijuoti tokius tyrimus, tačiau patys juos organizuoti ir finansuoti neturėtų. Juo labiau kai yra ketinimų tokius tyrimus finansuoti iš ES lėšų. Jeigu pats ūkininkas būtų įpareigotas savo dirbamoje žemėje atlikti tokius tyrimus, kad ir finansuojamus, M. Martinaičio manymu, tai būtų sunku įgyvendinti, nes vėl įsijungtų didelis biurokratinis aparatas, kuris vėl pridarytų papildomų rūpesčių dėl popierizmo, atimtų ir daug laiko, kurio ūkininkai paprastai nelabai daug turi. „Geriausia, kad tas tyrimas būtų centralizuotas, – sako ūkininkas. – Viskas priklauso nuo valdžios požiūrio, nuo to, ko iš tiesų norime: ar tik neprieštaraujant ir neturint savo nuomonės pateikti ES atskaitas, ar tikrai atlikti naudingus dirvožemio tyrimus, kad tai duotų realios naudos.“
Suprantama, ūkininkų inicijuoti ir finansuoti tyrimai kažkam gali sukelti abejonių objektyvumu. Kita vertus, kiekvienas ūkininkas savame ūkyje ir taip nuolat daro dirvožemio tyrimus. „Aš savo ūkyje kas ketveri penkeri metai išsitiriu dirvožemį, visus duomenis turiu, tačiau nežinau, ar gera mintis tuos duomenis suvesti į kokią nors bendrą sistemą, – svarsto Šakių ūkininkų sąjungos pirmininkas. – Nenorėčiau dalytis tais duomenimis dėl labai įvairių motyvų.“
Geriau ūkininkų neįtraukti
Nors situacija su dirvožemiais nėra katastrofiška, galbūt būtų pravartu juos pagerinti, tačiau, žinoma, prieš tai atlikus išsamius tyrimus visoje Lietuvoje. „Jeigu būtų centralizuoti tyrimai, juos turėtų atlikti ne ūkininkai, nesvarbu, kad kažkiek tuos tyrimus valstybė kompensuotų, – sako M. Martinaitis. – Labiausiai iš to pasipelnytų tyrimus atliekančios įmonės, o pačiam ūkininkui naudos nebūtų. Štai, pavyzdžiui, ištirti 1 ha man kainuoja 20 eurų. O valstybė pasakys, tu išleisk 15 eurų, penkis kompensuosime. Na, ir vėl reikės teikti paraiškas, pereiti visą biurokratinį mechanizmą, kad gautum tuos kelis eurus kompensacijos. Tačiau juk yra įvairių žemdirbystės institutų, tarnybų, kurios, neįtraukdamos ūkininkų, galėtų užsiimti tais tyrimais. Valstybė pati turi tuo pasirūpinti.“
„Mūsų ūkis dalyvauja Anglies kreditų kaupimo programoje, todėl ir taip esame įsipareigoję laikytis geros ūkininkavimo praktikos, kuo mažiau naudoti trąšų, augalų apsaugos priemonių, – pasakoja M. Martinaitis. – O mūsų ūkyje atliekami tyrimai nustato tik maisto medžiagų kiekį dirvožemyje, jie nenustato degradacijos. Tam reikėtų specialių tyrimų, kurie turėtų būti atliekami centralizuotai. Mes ne prieš tyrimus, ūkininkai taip pat suinteresuoti, kad dirvožemis būtų geras, juk ne vienai dienai atėjome ūkininkauti, šitą žemę dirbs ir mūsų vaikai, tad ji turi būti prižiūrima.“
Naujausi komentarai