Liga – tai dovana, nes rodo, į ką turime atkreipti dėmesį, ką keisti gyvenime. Skausmas – signalas, skelbiantis, jog fizinis kūnas yra pavojuje. Taip mano žolininkė, bioenergetikė, menininkė Silvija J. Gloden. Ją kalbina dienraštis „Šiaulių kraštas".

„Žmogus gyja nuo to, kuo tiki"

S. J. Gloden supratimą apie augalus paveldėjo iš senelės, kuri buvo kaimo užkalbėtoja. Ji akcentuoja – augalai ne gydo, bet padeda būti sveikesniais.

Informaciją apie augalus moteris pa­laips­niui kau­pė iš kny­gų, in­ter­ne­to, ki­tų šal­ti­nių. Apie žo­li­nin­kus žmo­nės yra su­kū­rę ke­le­tą mi­tų, ku­riuos S. J. Glo­den pa­nei­gė.

„Netiesa, jog žolinin­kas tu­ri pa­ži­no­ti vi­sus au­ga­lus. Tai neį­ma­no­ma. Ži­nios atei­na po tru­pu­tį, su lai­ku su­ren­ka­mos iš lū­pų į lū­pas. Jei­gu pri­kim­ši į gal­vą anks­čiau lai­ko – vis tiek pa­si­mirš", – ko­men­ta­vo žolininkė.

Mi­tas, jog žo­li­nin­kas tu­ri iš­ma­ny­ti ir vi­sas li­gas. Pa­sak S. J. Glo­den, li­gos yra pa­sek­mė, o žo­li­nin­kas daž­niau ma­to prie­žas­tis – iš kur li­ga at­si­ra­do.

Žolininkai taip pat negydo ligų. „Žmo­nės sveiks­ta pa­tys – tab­le­tė, gy­dy­to­jas ar žo­li­nin­kas tė­ra pa­dė­jė­jas. Žmo­gus gy­ja nuo to, kuo ti­ki", – aiš­ki­no Sil­vi­ja. Ji pa­brė­žia, jog ste­buk­lin­gos pi­liu­lės nė­ra. No­ri­me pa­sveik­ti, bet nie­ko ne­da­ro­me, kad pa­sveik­tu­me. Lau­kia­me, kad ki­ti mus pa­gy­dy­tų.

Au­ga­lą rei­kia pa­jaus­ti

Žo­li­nin­kės S. J. Glo­den tei­gi­mu, au­ga­lai, kaip ir vais­tai, ga­li ne­tik­ti.

„In­dust­ri­nis pa­sau­lis žmo­gų at­plė­šia nuo gam­tos. Ta­čiau ne­pai­sant to, ti­kiu, kad in­tui­ci­ja mu­my­se gy­va. Au­ga­lą rei­kia pa­jaus­ti: prieš ge­riant ar­ba­tą pa­lies­ti, pauos­ty­ti, ga­li­ma pa­kram­ty­ti, jei­gu no­ri­si, ati­džiai ste­bė­ti sa­ve. Ėji­mas į au­ga­lą tu­ri bū­ti šir­di­mi ir toks pat at­sa­ky­mas iš au­ga­lo", – pa­ta­ria Sil­vi­ja.