Gyvūnų organų transplantacija žmonėms vadinama ksenotransplantacija. Ilgą laiką tai buvo tik fantazijų, mokslinių teorijų ar abejotinų bandymų objektas, tačiau pastaruoju metu eksperimentai sulaukia vis didesnės sėkmės.
Liūdna organų transplantacijos realybė yra ta, kad daugybė žmonių žmogiškojo donoro organo laiku taip ir nesulaukia. Vien JAV laukiančiųjų sąraše yra daugiau nei 100 tūkst. žmonių, o kasdien taip ir nesulaukę operacijos miršta 13 pacientų.
Sprendžiant šią problemą, ieškoma geresnių būdų, kaip išsaugoti, transportuoti ir atrinkti donorų organus. Taip pat bandomi dirbtiniai variantai, pavyzdžiui, iš titano pagaminta širdis, su kuria Australijoje gyvenantis vyras neseniai pasiekė simbolinę ribą – išgyveno 100 dienų.
Daugelis neabejoja, kad ksenotransplantacija galėtų tapti svarbiu įrankiu, padedančiu užpildyti prarają tarp donorų trūkumo ir jų laukiančių pacientų. Naujas Kinijos mokslininkų tyrimas skelbia apie pirmąją pasaulyje sėkmingą abiejų inkstų ir visų kepenų transplantaciją mirusiam žmogui, naudojant kiaulės organus.
Paties paciento kepenys buvo pašalintos ir panaudotos kitai transplantacijos operacijai gyvam žmogui. Tuo pačiu metu jam buvo atlikta ksenotransplantacijos procedūra. Tyrimo duomenimis, gavus paciento šeimos sutikimą, jo organų funkcija buvo palaikoma penkias dienas.
Iki šiol keliose ksenotransplantacijose, kurios buvo atliktos tiek mirusiems, tiek gyviems žmonėms, buvo persodinamas tik vienas organas, o persodinti visų kepenų dar niekas nebuvo bandęs. Kuo daugiau organų norima perkelti, tuo sudėtingesnė tampa operacija ir tuo didesnė komplikacijų rizika. Šis tyrimas įrodė, kad tai įmanoma.
Ankstesni bandymai buvo nesėkmingi todėl, kad organų negalima tiesiog paimti iš kiaulės ir iškart įdėti į žmogaus kūną. Nors jų dydis ir veikimo principas yra panašūs, žmogaus organizmas juos akimirksniu atpažintų kaip svetimkūnius ir pradėtų pulti – tai vadinama atmetimo reakcija.
Tačiau šiandien mokslininkai gali pasinaudoti pažangiausiomis genų redagavimo technologijomis, kurios sumažina šią riziką. Šiuo konkrečiu atveju naudotos kepenys ir inkstai turėjo po šešis genų pakeitimus: tam tikros genų sekos buvo pašalintos, o kitos pridėtos, kad organai taptų pakankamai „sužmoginti“.
Kai organai buvo persodinti, komanda išanalizavo jų veiklą ir nustatė, kad jų funkcija buvo artimesnė žmogaus, o ne kiaulės organams. Mokslininkai rašė, kad tai „rodo, jog esminės kepenų ir inkstų funkcijos tik nežymiai priklauso nuo transplantato rūšies, ir išryškina didelį fiziologinį bendrumą bei audinių suderinamumą tarp žmogaus ir kiaulės kepenų bei inkstų sistemų“.
Kitaip tariant, toliau tobulinant technologijas ir atliekant eksperimentus, kiaulių inkstų ir kepenų transplantacija žmonėms turėtų būti visiškai įmanoma.
Praėjus 36 valandoms po operacijos buvo pastebėti ankstyvieji atmetimo požymiai – padidėjo tam tikro potipio imuninių ląstelių skaičius. Autoriai teigia, kad jas būtų galima paveikti specialiais vaistais, padedančiais sumažinti ilgalaikio atmetimo riziką.
Jie taip pat pabrėžia, kad tai yra tik vieno žmogaus tyrimo rezultatai, o stebėjimą jie galėjo vykdyti tik penkias dienas, atsižvelgdami į šeimos pageidavimus dėl mirusiojo laidojimo.
Vis dėlto mokslininkai pažymi, kad „šis tyrimas suteikia pamatinius rėmus kombinuotai kepenų ir inkstų ksenotransplantacijai bei pagrindą sistemingam stebėjimui atliekant daugiau tokių atvejų“.
Remiantis „United Network for Organ Sharing“ (pelno nesiekiančios organizacijos, valdančios dalį JAV donorystės sistemos) apklausos duomenimis, visuomenė iš esmės pritaria ksenotransplantacijai naudojant kiaulių organus. Daugiau nei 64 procentai iš daugiau nei 1400 suaugusiųjų, dalyvavusių 2024 m. apklausoje, teigė, kad patys sutiktų priimti kiaulės organą.
Iki tos dienos, kai ksenotransplantacijos taps kasdienybe (jei išvis kada nors taps), dar laukia ilgas kelias. Tačiau ekspertai sutinka, kad būtina imtis veiksmų siekiant sumažinti donorų organų trūkumą, ir panašu, kad ksenotransplantacija čia suvaidins savo vaidmenį.
(be temos)
(be temos)