G. Junevičius: paskatinti vaikus judėti – tėvų pareiga

Karantinas pagilino problemas

Tyrimų, patvirtinančių sporto naudą mokymosi efektyvumui, galima rasti ne vieną. Užsiimant fizine veikla pagerėja smegenų aprūpinimas deguonimi. Fiziškai aktyvūs žmonės patiria mažiau streso ir geriau miega. Besimokant tam tikrų fizinių judesių lavinamas neuroraumeninis sąmoningumas. Smegenys harmoningai vystosi, lavėja, gerėja koncentracija ir atmintis.

Dar gerokai prieš pasaulį užklumpant pandemijai, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skelbė, kad Lietuvoje 76 proc. berniukų ir 85 proc. 11–17 metų mergaičių fizinis krūvis yra nepakankamas. Nemaža dalis paauglių laisvalaikį leidžia internete, laiko sportui nelieka. Sveikatos neprideda ir dažnas piktnaudžiavimas greituoju maistu. Anot PSO, kasmet šalyje daugėja antsvorį turinčių paauglių. Tai tampa didele problema ne tik fizinei, bet ir psichinei sveikatai, nes antsvorį turintis paauglys dažnai susiduria su patyčiomis ir ilgainiui gali susirgti depresija, apleisti socialinį gyvenimą, mokslus.

Tris vaikus auginantis treneris ir fizinio ugdymo mokytojas, Vaikų sporto užsiėmimų programos kūrėjas Giedrius Junevičius savo kailiu patyrė, kad karantininė situacija, kai mokymasis vyksta iš namų, vaikai dienas leidžia prie kompiuterių, nevyksta jokių sporto būrelių užsiėmimai, daro neigiamą įtaką vaikams.

"Viena didžiausių problemų – vaikai labai daug laiko praleidžia prie kompiuterių, pakyla nuo jo tik pavalgyti. Nuotoliniai sporto užsiėmimai, jeigu ir vyksta, tikrai neatstoja kokybiško sporto, nes vaikai ir vėl iš dalies lieka sėdėti prie kompiuterių, o bėgioti ar sportuoti namie tikrai ne tas pats, kas sporto salėje. Tad vaikai namie iš tiesų juda per mažai", – sako Giedrius.

Kad vaikai nenukentėtų dėl fizinio krūvio stokos, neprarastų turėtų įgūdžių, trenerio įsitikinimu, reikia nemažo tėvų indėlio – didžiausią įtaką vaikų judėjimui karantino laikotarpiu daro tėvai. Tėvai turėtų sugalvoti įvairiausių judrių pramogų gamtoje ir, svarbiausia, judėti kartu su vaikais. Jie patys turėtų rodyti pavyzdį, reguliariai mankštintis, domėtis fiziniu aktyvumu ir apie tai su vaiku kalbėtis, diskutuoti.

Tačiau tėvams reikia dirbti, dauguma jų su vaikais gali užsiimti tik savaitgaliais arba po darbo. O jeigu tėtis ir mama nejuda, labai retai pats vaikas to nori.

"Mano vaikai yra sportuojantys, bet jei aš jų prašau, kad eitų pajudėti, jiems vieniems tai daryti sudėtinga, – aš turiu eiti kartu ir motyvuoti. Vaikai yra vaikai – jeigu galima kažko, ko nelabai norisi, nedaryti, tai jie ir nedarys arba ko nors už tai prašys – kažkokio apdovanojimo", – sako treneris.

G.Junevičius pasakoja, kad jo vaikai iki karantino lankydavo keturias penkias treniruotes per savaitę, tačiau jei nebūtų jų motyvavęs, skatinęs, skyręs laiko bendroms aktyvioms veikloms, jie taip pat būtų sėdėję prie kompiuterių.

"Reikėjo labai stipriai kontroliuoti, raginti juos, kad palaikytų formą, kol vėl grįšime prie normalaus gyvenimo. Pradėti pasyviai gyventi – itin lengva, o po to sugrįžti į vėžes – labai sudėtinga", – žino sporto treneris.

Sportas – kaip žaidimas

G.Junevičiaus teigimu, judėti augančiam organizmui taip pat svarbu, kaip ir mokytis, o gal ir svarbiau, – sveikata turi būti prioritetas, norint pasiekti gerų rezultatų ir kitose srityse. Kuo daugiau laiko leisime aktyviai, tuo bus geresnė sveikata ir gyvenimo kokybė.

"Turi būti pusiausvyra tarp judėjimo ir mokymosi, – sako treneris. – Fizinė veikla skatina smegenų raidą, vaikai geriau mokosi. Mes, tarkime, keliamės prieš pamokas pusvalandžiu ar valanda anksčiau, einame pabėgioti ar padarome mankštą, šiek tiek pažaidžiame su kamuoliu, o tada vaikai nusiprausia ir sėda mokytis. Pastebėjome, kad pakanka pajudėti 15–20 minučių, ir vaikai per pamokas būna aktyvesni, gyvybingesni. Išeiti į gryną orą pakvėpuoti, pasportuoti vaikams naudinga. Jie ir patys tai jaučia, nes po kelių dienų tai daro jau noriai – geriau jaučiasi tiek psichologiškai, tiek fiziškai.

Užuot pirkę pirmąjį telefoną, nupirkime vaiko fiziniam aktyvumui skirtų priemonių: riedlentę, dviratį, slides.

Deja, geresnė sveikata ar ligų prevencija jaunam žmogui – nelabai motyvuojantis argumentas. Vaikams retai rūpi jų sveikata ir gyvenimo kokybė po dešimties metų – jiems reikia šiandien ir dabar. Todėl turime juos kažkuo sudominti, kad atsirastų noras ką nors aktyviai veikti.

Kaip sudominti vaiką? Trenerio patarimas: sportuoti žaidžiant. Išeiti į gamtą, rasti kažkokią kliūtį, ją perlipti, peršokti, tiesiog apibėgti medį, varžantis, kuris tai padarys greičiau. Reikia rasti, kuo vaiką motyvuoti. Pavyzdžiui, galima suorganizuoti lobio paiešką, sudaryti žemėlapį su užduotimis, tarkime, padarai dešimt pritūpimų ir gali eiti toliau ieškoti. Vaikus tai motyvuoja – jie žino, kad atliks užduotis, įveiks kelią ir pabaigoje ras lobį – kažką, kas jiems patinka.

Kitas būdas išjudinti vaikus – sportuoti kartu su jais, o tam yra įvairiausių priemonių: slidės, pačiūžos – žiemą, dviračiai, riedučiai, kamuolys, raketės ir dar gausybė priemonių kitais metų laikais.

Trečias būdas, tiesa, brangiausias, – samdyti specialistą, kuris su vaiku užsiimtų ir skatintų jį sportuoti.

Pilvui: presui stiprinti skirtas pratimas – suspaudus kojomis daiktus reikia perdėlioti iš vienos vietos į kitą. Dirba visi pilvo preso raumenys, nes žaislą reikia pakelti, jį pernešant pasisukti į vieną ir į kitą pusę.

Tinka visos priemonės

Treneris G.Junevičius teigia, kad vaikus skatinti daugiau judėti reikia nuo ankstyvos vaikystės, – tada ir ateityje problemų dėl vaikų nejudrumo išvengsime.

"Užuot dovanoję pirmąjį telefoną, nupirkime vaiko fiziniam aktyvumui skirtų priemonių: riedlentę, dviratį, slides, – pataria treneris. – Kai formuojame įprotį sportuoti nuo mažų dienų, tai tampa įpročiu ir vaikas tiesiog nebegali nesportuoti."

Tačiau jei jau taip atsitiko, kad judėjimas tapo apribotas, tėvams reikėtų nertis iš kailio, prigalvoti įvairiausių rungčių, žaidimų ir kuo daugiau leisti laiko su vaiku – bent jau po darbo ir savaitgaliais.

Mažiesiems: net ir pačius mažiausius galima paskatinti judėti tiek gamtoje, tiek namuose. Pavyzdžiui, kankorėžius ar žaisliukus po vieną nunešti į tam tikrą vietą, po to pasimokyti juos suskaičiuoti.

Tėvai, kurie patys nelinkę judėti ir neskatina nuo mažens to daryti vaiko, suvokia, kad yra problemų, pamatę, jog vaikas jau turi antsvorio. Tada priversti vaiką sportuoti dar sudėtingiau, nes jam jau sunku aktyviai judėti. Tokie vaikai nenori sportuoti jokiose grupėse, komandose, nes mato, kad atsilieka nuo bendraamžių, yra silpnesni. Tokiu vaiku reikia pasirūpinti ypatingai – jam reikia asmeninių treniruočių, psichologinės pagalbos, daugiau motyvacijos, paskatinimo. Žinoma, tėvai gali konsultuotis su specialistais, gauti patarimų ir dirbti su vaiku patys, jeigu tik turi noro ir galimybių.

Kiek to judėjimo reikia? PSO rekomendacijose teigiama, kad paaugliai turėtų kasdien užsiimti 60 minučių trukmės fizine veikla, kurią sudaro aukšto ir žemo intensyvumo pratimus. Tai gali būti tiek įvairūs sportiniai žaidimai, tiek vaikščiojimas, važiavimas dviračiu.

Valanda, trenerio G.Junevičiaus manymu, – minimalus fizinio aktyvumo laikas vaikams. Jiems reikėtų judėti daugiau. Tenisas, krepšinis, futbolas, bėgiojimas – yra gausybė veiklų, kuriomis galima užsiimti. Tinka visos sporto šakos – ir tradicinės, ir netradicinės. Tiesa, iki tol nesportavus, pradėti reikėtų nuo aktyvaus vaikščiojimo.

"Jei nėra motyvacijos sportuoti ir net vaikščioti, patarčiau įsigyti šuniuką. Jis tikrai motyvuos kelis kartus per dieną – ryte, per pietus, vakare – išeiti į lauką pasivaikščioti. Nori nenori, o turi eiti", – juokiasi treneris.

Aktyvi veikla: judrieji žaidimai, komandinės sporto šakos – lavina koordinaciją, gerina širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, didina laimės hormono – endorfino išsiskyrimą, o fiziniai pratimai su savo kūno svoriu ar pasipriešinimu stiprina raumenis ir kaulų sistemą. Visos šios fizinės veiklos rūšys yra svarbios organizmui subalansuotai vystytis. Todėl įprotį judėti vaikui būtina diegti nuo mažų dienų – linksmai, per žaidimą, kad tai suteiktų vaikams džiaugsmo.