Darbas reanimacijoje: sunkūs ligoniai, mirtis ir viltis padėti kitiems

  • Teksto dydis:

Dažnas tikriausiai esame girdėję sakant, kad reanimatologai – prie mirties įpratę gydytojai. Šis teiginys teisingas tik vieninteliu aspektu – šiame skyriuje mirtis yra dažna. Kaip sekasi dirbti tokioje aplinkoje, kuo ypatingas reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytojo darbas?

Dažnas tikriausiai esame girdėję sakant, kad reanimatologai – prie mirties įpratę gydytojai. Šis teiginys teisingas tik vieninteliu aspektu – šiame skyriuje mirtis yra dažna. Kaip sekasi dirbti tokioje aplinkoje, kuo ypatingas reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytojo darbas?

Trijų dalių „grandinėje“ svarbiausi – donorai

Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių gydytojus atsakingiausias darbas užgriūva ruošiant donorus. Jiems tenka mirusiojo artimųjų prašyti paaukoti organus donorystei, o gavus sutikimą – tinkamai išlaikyti donorą, kad jo organai tiktų persodinti. Gydytojai reanimatologai yra tarsi pilkieji kardinolai – jiems priklauso nepaprastai svarbus vaidmuo donorystės procese, tačiau viešai jų darbas yra tarsi nematomas.

Organų donorystės ir transplantacijos procesas – trijų dalių „grandinė“, kurioje ją sudarančios dalys negali egzistuoti viena be kitos: recipientai (ligoniai, laukiantys transplantacijos), gydytojų transplantologų komanda ir donorai. Svarbiausioji jos dalis – donorai: jei jų nebūtų, sergančių žmonių gyvybių išgelbėti būtų neįmanoma, kad ir kokie puikūs būtų transplantacijas atliekantys chirurgai, kad ir kiek recipientų lauktų operacijų – tiesiog nebūtų ką transplantuoti.

Ir mirštantį žmogų, ir laukiantįjį transplantacijos galima būtų vadinti gydytojo reanimatologo ligoniais. Nors laukiančių transplantacijos šie gydytojai nemato – jie gydomi kitose ligoninėse. Tačiau jų išgelbėta gyvybė gydytojui reanimatologui tarsi savitas atpildas – vieno išgelbėti nepavyko, tačiau galbūt gali gyventi kitas. Skirtingų ligoninių gydytojai pateikia savo požiūrį į donorystę, į pokalbį su artimaisiais, į savo – gydytojo reanimatologo darbą.

Pirmasis pokalbis – su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Neurochirurgijos klinikos Neurochirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėju Tomu Tamošuičiu. Šios gydymo įstaigos reanimatologų pastangomis per aštuonis šių metų mėnesius užregistruoti 38 potencialūs donorai, iš jų 22 tapo efektyviais. Tai kol kas geriausias šiųmetinis rodiklis Lietuvoje.

Gydytojas turi tikėti donorystės idėja

Kas lemia tokį sėkmingą šios ligoninės gydytojų reanimatologų darbą, gerus donorystės rezultatus? T. Tamošuitis neabejoja: sėkmingas donorystės procesas įmanomas tuomet, kai jame dalyvaujantys gydytojai reanimatologai patys tiki kilnia organų donorystės idėja ir šiame procese dalyvauja iš pašaukimo, o ne formaliai. „Aš šimtu procentų pritariu organų donorystei, nes nematau jokios objektyvios priežasties jai nepritarti“, – savo įsitikinimus dėsto jis. Be to, artimieji, į kuriuos kreipiamasi dėl donorystės, jaučia, kada gydytojas su jais kalba „tik iš pareigos“, o kada – pats tikėdamas tuo, dėl ko kreipiasi.

Ir jo vadovaujamame skyriuje yra gydytojų, kuriems mieliau gydyti gyvus pacientus, o ne, žmogui mirus (itin dažnai – naktį), imtis papildomos atsakomybės – inicijuoti jo donorystės procesą: kalbėti su artimaisiais, gavus leidimą donorystei – tinkamai išlaikyti ir paruošti donorą. „Jei žvelgtume formaliai, pagal pareigybės aprašymą visi reanimacijos skyriaus gydytojai turėtų dalyvauti donorystės procese. Tačiau jei gydytojas šia idėja netiki, jam per sunku tai daryti – neverčiame. Juk tai iš tiesų psichologiškai labai sunkus, įtemptas darbas“, – sako T. Tamošuitis. Jis džiaugiasi, kad donorystės idėją labai entuziastingai palaiko jauni gydytojai – tai teikia vilties, kad ateityje donorystės situacija bus dar geresnė.

Sunkiausia – pokalbis su mirusiojo artimaisiais

Pašnekovas neabejoja: kiekvienam medikui, o juo labiau – dirbančiam reanimacijos skyriuje, svarbiausia ne tik profesionalumas, bet ir žmogiškosios savybės. „Su pacientais, jų artimaisiais reikia stengtis bendrauti taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi“, – elementaria gyvenimo tiesa vadovaujasi T. Tamošuitis.

Gydytojai reanimatologai, dirbdami skyriuje, kuriame gydomi ypač sunkių būklių ligoniai, jaučia didelę atsakomybę ir įtampą dėl ligonių sveikatos. Neretai dėl sunkių ligų ar traumų ligonių išgelbėti nepavyksta. Gydytojų pareiga pranešti apie užgesusią gyvybę artimiesiems. Tada laukia pokalbis apie organų donorystę. Gydytojas sako, kad gerbia ir pateisina bet kokį giminių apsisprendimą. Tačiau pokalbio tikslas – gedintiesiems suprantamai paaiškinti, kas ir kodėl įvyko, kad artimasis mirė. Su sielvarto apimtais žmonėmis kalbėti nėra lengva, tai yra paaiškinama ir moksliškai – žmogus išgyvena gedėjimo stadijas. Pirmoji – šokas, kai realybė atrodo netikra. Antroji – fakto neigimas, netikėjimas, kad taip įvyko. Trečioji – pyktis, nepasitenkinimo jausmas. Ketvirtoji stadija – derybos, mintys, kaip paveikti realybę. Penktoji gedėjimo stadija – liūdesys, praradimo įsisąmoninimas. Šeštoji stadija – susitaikymas su įvykiu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Toma

Toma portretas
Puikus gydytojas ir tokia pat sauni visa jo komanda. Pagarba.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių