Aistros dėl donorystės: kunigo pozicija sukėlė reakciją

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Numanomo sutikimo organų donorystės modelis kelia aistrų. Savo nuomonę išreiškė Lietuvos katalikų bažnyčia. Kunigo Andriaus Narbekovo išsakyta pozicija iššaukė medikų ir visuomenės reakciją.

Nebuvo įsigilinęs?

Seimui pateiktas svarstyti numanomo sutikimo organų donorystės modelis. Jei būtų priimtos Seimo narės konservatorės Jurgitos Sejonienės pateiktos Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymo pataisos, numanomo sutikimo modelis pakeistų šiuo metu Lietuvoje galiojantį informuoto sutikimo modelį. Numanomo sutikimo modelis nuo dabar galiojančio skiriasi tuo, kad žmonėms nereikėtų pasirašyti jokio sutikimo, norint po mirties tapti organų donoru. Pagal numanomo sutikimo modelį visi žmonės laikomi potencialiais donorais, išskyrus tuos, kurie raštu pareiškia to nenorintys.

Lapkričio 25 d. LRT radijo laidoje „Radijo ringas“ kunigas prof. A. Narbekovas išsakė aistrų sukėlusią savo ir Katalikų bažnyčios poziciją apie numanomo sutikimo modelį.

Andrius Narbekovas (V. Skaraičio/BNS nuotr.)

„Donorystė su numanomu sutikimu ne tokia pati (kaip dabar). Mes (dabar) donorų organus paimam, kai žmonės juos dovanoja kaip dovaną. Toliau yra numanomas sutikimas. Čia jau yra didelė slinktis nuo donorystės iki numanomo sutikimo. Ir trečias dalykas, kai yra prekyba organais“, – kalbėjo kunigas.

Toks numanomo sutikimo modelio sugretinimas su prekyba organais, teiginiai, kad, įteisinus šį donorystės modelį, įsijungs „prievartinis mechanizmas“, ir laidoje nuskambėjusi A. Narbekovo mintis, kad „dabar sveikatos priežiūra yra mokama, ir mes visi tą žinome – čia ne paslaptis“, iššaukė medikų ir visuomenės reakciją.

Bus skandalingų situacijų, o juk užtenka vieno skandalo, kad būtų pakirstas pasitikėjimas visa donorystės sistema.

Įstatymo pataisas pateikusios J. Sejonienės teigimu, kunigas A. Narbekovas greičiausiai nebuvo įsigilinęs į tai, kas iš tiesų siūloma numanomo sutikimo modeliu.

„Nesuprantu, kur mato grėsmių Lietuvos katalikų bažnyčia. Juk mes siekiame išsaugoti kuo daugiau žmonių gyvybių, kuo daugiau sveikų žmonių, tarp jų – ir vaikų. Lietuvoje per 300 žmonių vienu metu laukia donorų organų, dažniausiai – inkstų, kepenų. Įteisinus numanomo sutikimo modelį, organų transplantacijos jie sulauktų greičiau. Tai pagerintų jų gyvenimo kokybę“, – įsitikinusi Seimo narė.

Pasak jos, jokios prievartos naujasis modelis neįteisina: žmogus pats arba jo artimieji spręstų, paaukoti organus, ar ne.

„Pagal organų transplantacijų skaičių Lietuva ES yra per viduriuką. Tačiau pagal tai, kad naudojame santykinai daug gyvų donorų organų, atrodome nekaip. Dažniausiai gyvi artimieji aukoja vieną savo inkstą sergančiam giminaičiui“, – J. Sejonienės teigimu, artimųjų sveikata, paaukojus organą sergančiam giminaičiui, taip pat suprastėja. Todėl reikia siekti, kad gyviesiems kuo mažiau tektų aukoti savo organus.

„Kur galioja numanomo sutikimo modelis, paprastai donorysčių yra daugiau, o atvejų, kai organai paimami iš gyvo donoro – mažiau“, – palygino ji.

Numanomo sutikimo modelis šiuo metu galioja daugelyje Europos šalių.

Eilė: organų transplantacijos Lietuvoje dažniausiai laukiama kelerius metus, ne vieno žmogaus gyvybės siūlas nutrūko belaukiant tinkamo donoro organo. (Asociatyvi Elijaus Kniežausko nuotr.)

Beprotiška sąmokslo teorija

Viešojoje erdvėje pasirodžius numanomo sutikimo modelio sugretinimų su nesąžininga medicina, prekyba organais, Kauno klinikų Intensyviosios terapijos klinikos vadovas, Organų donorų programos vadovas doc. Tomas Tamošuitis paaiškino, kodėl prekyba organais XXI a. Europoje yra neįmanoma.

„Jei kas įsivaizduoja, kad tai įmanoma, pirmiausia turėtų pagalvoti, kiek žmonių į tai reikėtų įtraukti. Vienu metu operacinėje būna penkiolika žmonių. Identifikuojant, ruošiant donorą, Intensyviosios terapijos skyriuje dalyvauja bent dešimt nesusijusių žmonių. Tai tik iki išimant organą. Tačiau jį dar reikia išimti, paskui – išsaugoti, pervežti, o kontrolė labai griežta. Kiekvieną minutę yra žinoma, kur yra organas. Į dėžes, kuriose keliauja organai, yra įdėti GPS siųstuvai“, – pasakojo daugiau kaip 20 metų donorystės srityje dirbantis T. Tamošuitis.

Pasak jo, organai keliauja pagal bendrą recipientų sąrašą, kontroliuojamą Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB), transplantacijos centrų Kaune ir Vilniuje. Tikrinami pacientų sąrašai, žiūrima, Kauno ar Vilniaus centro pacientas turi pirmumą.

„Be to, neįmanoma, kad organą būtų galima paimti ar persodinti kažkur rūsyje. Po organo persodinimo tam žmogui reikia vaistų, medikų priežiūros. Norint sukurti beprotišką sąmokslo teoriją, galima ją sukurti, bet realiai tai įgyvendinti neįmanoma“, – pabrėžė docentas.

Jis antrino J. Sejonienei, kad donorystė išliktų savanoriška ir patvirtinus numanomo sutikimo modelį: „Prievartos tapti organų donoru nėra ir nebūtų pagal numanomo sutikimo modelį. Net keli saugikliai veikia: žmogus gali bet kada atsisakyti tapti organų donoru arba artimieji gali atsisakyti, kai jų paklaus. Jei žmogus nebus užpildęs atsisakymo formos, artimųjų pritarimas bus būtinas.“

Tačiau, skirtingai nei Seimo narė, T. Tamošuitis teigė, kad numanomo sutikimo modelis situacijos nepakeis.

Tomas Tamošuitis/Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad šis modelis galėtų iš esmės pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, kuriose yra informuoto sutikimo modelis, donorų 1 mln. gyventojų yra gerokai daugiau nei daugumoje Europos šalių. Pavyzdžiui, Graikijoje, kur yra numanomo sutikimo modelis, yra apie šešis kartus mažiau donorų už Lietuvą, – palygino gydytojas. – Taigi, ne sutikimo donorystei modelis lemia donorų skaičių, o taikomos kompleksinės priemonės. Daugybę metų kalbame, kad reikia keisti donorystės organizavimo ir koordinavimo sistemą. Tik pakeitus šią sistemą, ėmus ją finansuoti, turint profesionalių darbuotojų įmanoma pasiekti, kad organų donorų padaugėtų.“

Jis priminė Ispanijos pavyzdį. Šioje šalyje taikomas numanomo sutikimo modelis ir 1 mln. gyventojų tenka didžiausias efektyvių donorų skaičius pasaulyje. Ten donorystės sėkmę lėmė sistemos kūrimas, kompleksinių priemonių taikymas. „Beje, tarp devynių punktų, kuriuos jie įvardija kaip lėmusius sėkmę, neįvardintas numanomo sutikimo donorystės modelis“, – atkreipė dėmesį T. Tamošuitis.

SAM stalčiuose jau beveik trejus metai guli Organų donorystės koordinavimo tvarka, tačiau ji vis dar nepatvirtinta.

Laukimas brangiai kainuoja

Pasak docento, numanomo sutikimo modelis galėtų išspręsti gal keletą procentų probleminių situacijų, susijusių su organų donoryste, kai nėra aiškaus giminių atstovo ir nėra ko paklausti dėl sutikimo. Tačiau tokių situacijų pasitaiko labai retai.

Viena problemų, su kuria susiduriama Lietuvoje, – didelis atsisakymo aukoti mirusiojo organus donorystei procentas. Metai iš metų jis beveik nekinta – siekia apie 30 proc.

„Problema Lietuvoje yra ne tik gana didelis artimųjų atsisakymų skaičius aukoti mirusiojo organus donorystei, bet ir pačių potencialių donorų atradimas, jų kokybiškas parengimas, eksploatavimas. Ir esant informuoto sutikimo modeliui, koks yra dabar, tačiau nuosekliai dirbant, atsisakymų paaukoti mirusio artimojo organus donorystei procentas gali smarkiai sumažėti“, – teigė T. Tamošuitis.

Tokių atsisakymų Kauno klinikose pastaruosius keletą metų būna vos 14–15 proc. Pavyzdžiu rodomoje Ispanijoje šis skaičius yra 11 proc. Organų donorų Kauno klinikose paruošiama beveik tiek pat, kiek visoje likusioje Lietuvoje kartu sudėjus. Tokius rezultatus Kauno klinikoms pavyko pasiekti tam skiriant materialinių, techninių resursų, subūrus profesionalų komandą. Čia įdarbinti organų donorų koordinatoriai, kurie, bendradarbiaudami su intensyviosios terapijos gydytojais, suranda galimus organų donorus, kalbasi su jų artimaisiais.

Tačiau, gydytojo žodžiais, tvarka finansuojant vidinėmis lėšomis, įvesta vienoje ligoninėje, visos šalies problemų neišspręs.

„SAM stalčiuose jau beveik trejus metus guli Organų donorystės koordinavimo tvarka, tačiau ji vis dar nepatvirtinta. Tvarkai įgyvendinti reikia lėšų. Kalbama apie bendrą sumą, kuri nesiekia 1 mln. eurų šalies mastu. Visose didžiosiose ligoninėse turi būti įdarbinti organų donorystės koordinatoriai, kurie užsiimtų potencialaus donoro paieška, koordinuotų donoro parengimą ir visą procesą. Dabar prievolė atpažinti potencialius donorus paskirta reanimacijos gydytojams, tačiau jų pastangų neužtenka“, – teigė darbo grupėje minėtai tvarkai parengti dirbęs T. Tamošuitis.

Darbo grupė, kuri rėmėsi Ispanijos pavyzdžiu, pateikė ne tik sąmatą, kiek tokios tvarkos įvedimas kainuotų, bet ir skaičiavimų, kiek dabar valstybei atsieina žmonių, laukiančių organų transplantacijos, gydymas.

Inkstų transplantacijos Lietuvoje paprastai laukiama ne vienus metus. Toks laukimas reiškia ne tik kas antrą dieną vykstančias nemalonias hemodializės procedūras, bet ir dideles lėšas.

„Vieno paciento planinių hemodializių kompensacijai per metus Valstybinė ligonių kasa skiria daugiau nei 20 tūkst. eurų. Tokių pacientų yra beveik 1 500. Taip susidaro daugiau nei 30 mln. eurų per metus. Tinkamo donoro organo žmonės laukia ne vienus metus, tad ir dializių jiems dažnai prireikia kelerius metus iš eilės“, – skaičiavo T. Tamošuitis.

Jo teigimu, parengta Organų donorystės koordinavimo tvarka galėtų funkcionuoti ir nepakeitus sutikimo modelio. Valdžios akcentas turėtų būti dedamas į to proceso koordinavimą ir finansavimą, o ne į sutikimo modelio keitimą.

SAM atstovų pasiteiravome, kodėl sveikatos apsaugos ministras minėtos koordinavimo tvarkos iki šiol nepatvirtino. Ministerijos Spaudos tarnybos vyriausiasis specialistas Julijanas Gališanskis patvirtino, kad Mirusio žmogaus audinių ir organų donorystės paslaugų, paėmimo ir paskirstymo koordinavimo tvarkos aprašas yra parengtas ir suderintas su suinteresuotomis institucijomis, visuomene. „Planuojama, kad jis bus patvirtintas ministro įsakymu artimiausiu metu“, – aptakiai atsakė ministerijos atstovas.

Paimti ne bet kaip

Kunigo A. Narbekovo paprašėme plačiau paaiškinti reakciją sukėlusius radijo eteryje nuskambėjusius žodžius.

„Bažnyčia visuomet pasisakė ir pasisako, kad donorystė yra aukščiausia meilės artimui išraiška, jeigu tai vyksta pagal tam tikrus etinius kriterijus. Tai yra organai ne bet kaip gali būti paimami. Jie turi būti dovanojami iš meilės artimui“, – tvirtino A. Narbekovas.

Pasak jo, Katalikų bažnyčia vadovaujasi trimis visame pasaulyje pripažįstamais donorystės principais: neprivalomumo, neatlygintinumo ir konfidencialumo.

„Neprivalomumas – mes neprivalome tapti donorais, donorystė turi būti savarankiška ir savanoriška. Neatlygintinumas – donorų organai turi būti dovanojami neatlygintinai. Konfidencialumas – informacija apie tai, kas dovanoja organus ir kas juos priima, turėtų būti konfidenciali. Ir jeigu mes nesivadovaujame šiais principais, negalime tikrąja to žodžio prasme kalbėti apie donorystę“, – teigė kunigas.

Jis pabrėžė, kad, kaip ir bet kuriai medicininei procedūrai, taip ir donorystei žmogus turi duoti laisvą informuotą sutikimą. Juk medicinoje nieko negalima daryti be paciento sutikimo. „Čia ir atsiranda pavojų, kai bandoma trūkstamų organų problemą spręsti ne visai tinkamais metodais. Kaip, pavyzdžiui, prekyba organais ir panašiai“, – teigė kunigas.

Pasiteiravus, ar jis teigia, kad, įsigaliojus numanomo sutikimo organų donorystės modeliui, atsiranda tam tikra galimybė prekybai organais, A. Narbekovas atsakė: „Aš taip neteigiu. Aš teigiu, kad donorystė yra vienas iš būdų gauti organų. Kitas kelias yra vadinamas numanomo sutikimo kelias, kuris neatitinka donorystės principų. Ir trečias kelias, tačiau aš negalvoju, kad Lietuvoje taip galėtų būti, yra prekyba organais. Kitaip tariant, jeigu mes darome slinktį nuo donorystės iki numanomo sutikimo, kita slinktis yra prekyba organais. Mes turėtume nenudreifuoti nuo to, kas yra tikroji donorystė. Tuo labiau kad valstybė turi visas galimybes iš gyvo žmogaus sužinoti, ar jis nori tapti organų donoru, ar tam nepritaria. Kito kelio negali būti.“

Kunigas patikslino, kad prekyba organais – kraštutinis dalykas, kuriam sąlygų Lietuvoje atsirasti nėra.

Lietuvoje trūkstant organų donorų korteles užpildžiusių žmonių, sprendimas sutikti, kad mirusio žmogaus organai būtų panaudoti donorystei, paprastai gula ant artimųjų pečių. Todėl tiek siūlomo įstatymo projekto autoriai, tiek medikai teigia: Seime svarstomas modelis iš esmės nesiskiria nuo realiai Lietuvoje veikiančio modelio. Juk abiem atvejais atsiklausiama artimųjų nuomonės.

A. Narbekovas klausia: kam kelti sumaištį ir keisti esamą modelį, jei niekas iš esmės nesikeis? „Tačiau iš tikrųjų esmingai pasikeis. Nudreifuojama nuo donorystės idėjos, nes eliminuojama žmogaus valia. Numanomo sutikimo modelyje bus grupė žmonių, kurie nebus išreiškę nei pritarimo, nei nepritarimo. Be to, numanomo sutikimo modelio yra švelnusis ir kietasis variantas. Man kelia nerimą būtent kietasis variantas. Švelnusis variantas – kai prašoma artimųjų sutikimo, kietasis variantas – kai jo neprašoma. Įsigaliojus numanomo sutikimo modeliui, bus daug paprasčiau ignoruoti artimųjų valią nei esant informuoto sutikimo modeliui. Bioetikoje toks perėjimas vadinamas slidžiu šlaitu, kai, žengus vieną žingsnį, labai lengva žengti kitą ir slysti žemyn. Toks noras gali atsirasti, jei donorų bus mažai“, – teigė į bioetikos sritį besigilinantis profesorius.

Jis pabrėžė, kad numanomo sutikimo modelis negarantuoja, jog donorų padaugės. Tai rodo ir kai kurių šį modelį įteisinusių šalių patirtis.

„Jei be artimųjų valios bus paimami organai donorystei, patikėkite, bus daug jai nepritariančių. Bus skandalingų situacijų, o juk užtenka vieno skandalo, kad būtų pakirstas pasitikėjimas visa donorystės sistema“, – dėmesį į riziką atkreipė pašnekovas.

Iškrinta iš konteksto

A. Narbekovas patikslino ir savo viešai išsakytą mintį dėl mokama pavadintos Lietuvos medicinos.

„Medicina šiandien yra mokama, nes moka arba ligonių kasos, arba patys žmonės. Donorystė turi būti neatlygintina, pinigai apskritai negali būti minimi. Taigi, donorystė šiuo požiūriu iškrinta iš medicinos konteksto. Medikai turėtų būti tarpininkai be jokio įtarumo šešėlio, kurie tą kilnią donoro dovaną perkelia, ir tiek. Tačiau aš jokiu būdu nemanau, kad kas nors galėtų specialiai žmogų numarinti tam, kad paimtų organų. Aš to tikrai neteigiu ir neįsivaizduoju, kad Lietuvoje tai galėtų vykti“, – tvirtino kunigas.

A. Narbekovas priminė, kad dar šių metų gegužę Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė nepritarianti numanomo sutikimo organų donorystei modeliui.

Pasiteiravus, ar popiežius yra išreiškęs savo poziciją dėl šio modelio ir vyskupai ja rėmėsi, kunigas atsakė cituodamas Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos 1995 m. paskelbtą Sveikatos apsaugos darbuotojų chartiją, kurioje pabrėžiamas išskirtinis sąmoningo asmens sutikimas atiduoti organą: „Transplantacijų medicininė intervencija „yra neatskiriama nuo humaniškojo davimo akto“. Gyvas ar miręs asmuo, kurio organas yra imamas, privalo turėti teisę būti pripažintas davėju – donoru, t. y. tuo, kuris savo noru sutiko netekti organo. Persodinimo prielaida yra išankstinis, savanoriškas ir sąmoningas donoro arba teisėtai jam atstovaujančio asmens, dažniausiai jo artimiausių giminaičių, apsisprendimas.“

Vadovaujantis šiuo dokumentu, skelbiama, kad popiežiaus institucija nepritaria numanomo sutikimo modeliui.

Pašnekovas pabrėžė, kad popiežius kalba ne savo, o Bažnyčios vardu. Bažnyčia skelbia įvairių dokumentų įvairiais klausimais. „Negaliu įsivaizduoti popiežiaus pasisakymo, kuris prieštarautų Bažnyčios mokymui“, – teigė A. Narbekovas.

Pasak jo, tam, kad organų donorų padaugėtų, reikia ne keisti donorystės modelį, o nuosekliai dirbti. Kurti už donorystę atsakingas koordinuojančias institucijas, teikti informaciją visuomenei.

„Reikia, kad visuomenė subręstų, žinotų ir matytų tuos, kuriems reikia organų transplantacijos. Ir kad būtų garantuota: organai paimami tik etiškai nepriekaištingu būdu“, – įsitikinęs kunigas.

Saugikliai prieš korupciją

Vis dėlto tiek Seimo narė J. Sejonienė, pateikusi Seimui įstatymo pataisas, siūlančias Lietuvoje įteisinti numanomo sutikimo organų donorystės modelį, tiek kalbinti medikai tvirtina, kad siūlomame įstatymo projekte nepaliekama landų apeiti artimųjų nuomonei.

Nesuprantu, kur mato grėsmių Lietuvos katalikų bažnyčia.

J. Sejonienės pateiktose įstatymo pataisose rašoma: „Mirusio asmens, kuris būdamas gyvas neišreiškė savo valios (...) audinius, organus galima paimti ir atiduoti transplantacijai, jeigu jo artimieji sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka sutinka su mirusio asmens audinių, organų donoryste. Be mirusiojo artimųjų sutikimo mirusio asmens audinius, organus paimti ir panaudoti transplantacijai draudžiama, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį.“

Minima išimtis – tai atvejis, kai žmogus neišreiškė savo valios dėl donorystės, neturi artimųjų. J. Sejonienės pasiūlytame įstatymo projekte likusi labai panaši į dabar galiojančią įstatymo formuluotę: kad tokiu atveju sprendimą atiduoti mirusiojo audinius, organus transplantacijai priimtų asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsiliumas praėjus 6 valandoms po šio asmens mirties fakto nustatymo.

Autorė: J. Sejonienė yra pateikusi Seimui svarstyti įstatymo pataisas, siūlančias Lietuvoje įteisinti aistrų sukėlusį numanomo sutikimo organų donorystės modelį. (J. Kalinausko / BNS nuotr.)

J. Sejonienė taip pat teigė, kad dabartiniu įstatymu yra įtvirtinti saugikliai prieš bet kokią galimą korupciją, jie išliktų ir patvirtinus įstatymo pataisas.

Pateiktoms įstatymo pataisoms pritaria Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugija, NTB, Nacionalinis kraujo centras.

Seimo narė pripažino, kad vien tik įstatymo pataisos situacijos nepakeis. Esą būtina ir aktyvi socialinė kampanija, investicijos į organų donorų koordinatorius, po paciento mirties susisiekiančius su artimaisiais.

J. Sejonienės pateiktas įstatymo pataisas Seimas svarstys pavasario sesijoje.

Visi kalbinti pašnekovai vienbalsiai tvirtino, kad tokiais svarbiais ir diskusijų visuomenėje keliančiais klausimais kaip organų donorystė skubėti priimti sprendimus nereikia.


Paprieštarauja trečdalis

NTB komunikacijos atstovės Ievos Abromavičienės teigimu, tai, kad kunigas numanomo sutikimo organų donorystės modelį sugretino su prekyba organais, daro neigiamą įtaką donorystei ir visuomenės nuomonės formavimui.

Donoro korteles Lietuvoje yra užpildę 42 tūkst. žmonių. Ši kortelė šalyje buvo įteisinta 2000 m. Donoro kortelę turintis žmogus po mirties savaime netampa organų donoru. Juo gali tapti tik tas žmogus, kuriam reanimacijoje yra konstatuojama smegenų mirtis arba sustojusi širdis ir nutrūkęs kvėpavimas. Per metus Lietuvoje tokių žmonių būna apie 120. Per 22 metus nuo Donoro kortelės įteisinimo tik 7 žmonės, kurie turėjo Donoro korteles, mirė dėl prieš tai įvardytų priežasčių. Tik 2 žmonės iš tų 7 tapo efektyviais organų donorais, t. y. tais, kurių organai buvo persodinti kitiems. Kitų 5 organų donorystei tinkamomis aplinkybėmis mirusių žmonių artimieji paprieštaravo mirusiųjų norui pritarti organų donorystei.

Praėjusiais metais Lietuvoje buvo atliktos 132 organų transplantacijos.

NTB duomenimis, šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 311 žmonių: 64 – inksto, 31 – širdies, 9 – plaučių, 4 – širdies-plaučių komplekso, 48 – kepenų, 155 – ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. „Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties“, – sako I. Abromavičienė.

Kai kurie žmonės, kuriems reikalinga organų transplantacija, miršta taip ir nesulaukę donorų organų. Paprastai laukiama ne vienus metus. Inksto laukiantiems žmonėms organo transplantacija reiškia galimybę išsilaisvinti iš nuolatinių gydymo procedūrų, ragenų transplantacija suteikia galimybę vėl matyti pasaulį, o kitiems – tai vienintelė viltis gyventi.

Maždaug 28 proc. artimųjų Lietuvoje atsisako padovanoti mirusiojo organus donorystei. NTB duomenimis, tokiam artimųjų sprendimui didžiausią įtaką turi nežinojimas, ko būtų norėjęs velionis, ir sklandantys mitai, kurie gali išgąsdinti ir nuteikti žmones prieš šį kilnų poelgį.

NTB primena: labai svarbu pasikalbėti su savo šeimos nariais apie organų donorystę, pranešti jiems savo valią. Taip sunkią akimirką jie rastų paguodą žinodami, kad vykdo jūsų valią, išpildo paskutinį jūsų norą. „Pritarimas organų ir audinių donorystei nieko nekainuoja, tačiau transplantacijos laukiančiam žmogui gali padovanoti neįkainojamą dovaną – sugrąžinti sveikatą ar net išsaugoti gyvybę, – teigia NTB atstovai. – Organų donorystė ir transplantacija – šiuolaikinis medicinos stebuklas. Tai gali sugrąžinti sveikatą ligon



NAUJAUSI KOMENTARAI

<<<<<<LIETUVA PRIKLAUSOMA ,BET TAUTA NEPRIKLAUSOMA

&lt;&lt;&lt;&lt;&lt;&lt;LIETUVA PRIKLAUSOMA ,BET TAUTA NEPRIKLAUSOMA portretas
Žmonės miršta,nes neturi prasmės gyventi....Ne psichologų reikia,bet LIETUVOS lyderių -seimo žmogiškumo daugumai ,pagal DEMOKRATIJOS principus......NUMANOMA DONARYSTĖ ....ar galima labiau sutrypt žmogų?Žmogus privalo eiti rašyti ,kad nesutinka būti išmėsinėtu....pasitikėjimą prarado.... ....Mūsų VALSTYBĖ labai priklausoma ir tt....BET VALSTYBĖS TAUTA TIKRAI YRA NEPRIKLAUSOMA,NES NUO JOS NIEKAS NEPRIKLAUSO....PO TRUPUTI IŠ NEVILTIES EINA MIRTI.....SKAUDU ,BET TOKIA TIESA..CENZŪRA ........

chi - juokas

chi - juokas portretas
Kas toms 'sejonienėms" galvose darosi - gal trūksta sekso, kad smegenis kažkas spaudžia

kaunietis

kaunietis  portretas
O kiek yra tokių, kurtie neturi artimųjų? Ko paklausime tada? Sejonienės? :D
VISI KOMENTARAI 111
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių