Stebisi: šaukiantis vyras vadovas darbe – vis dar normalu

– Jūsų užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad tiek vyrai, tiek moterys emocijas darbe laiko neigiamu dalyku. Ar jus asmeniškai kažkas nustebino?

– Mane nustebino, kad kas penktas šaukiantis vyras vadovas vis dar normalu. Taip pat mane stebina, kad net pusė apklaustųjų teigia, kad, jei darbe rodys emocijas, bus laikomi neprofesionaliais. Man, jau kurį laiką dirbant technologijų sektoriuje ir daug apie tai kalbant, atrodė, kad mes arčiau, jog emocijos yra žmogaus gyvenimo dalis.

– Galbūt emocijos buvo būdingesnės tam tikroms profesijoms?

– Tokių detalių negalėčiau pasakyti. Emocijos yra labai skirtingos. Atsimename Ukrainos krizę, kuri vis dar vyksta, ir kiek daug žmonių kelias pirmas dienas darbe buvo nedarbingi. Negalėjome ignoruoti, kad būsenos skirtingos. Tapo normalu gyventi krizėje – asmeninėje, finansinėje, politinėje, epidemiologinėje. Visos emocijos susikaupė. Jeigu toleruojame ne tik jautrias emocijas, bet ir rėkimą darbe, natūralu, kad ateina tada ir iš darbo daug baimių, nesaugumo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Reikėtų tramdyti emocijas ar leisti joms pasirodyti darbinėje aplinkoje?

– Emocijos yra ženklas, kad kažkas vyksta. Reikšti būtina, kitaip nesuprantame žmogaus elgesio ar neadekvačių reakcijų. Jei neleisime emocijų, jos vis vien išsprogs situacijoje, kur net nesuprasime. Turint ryšį su darbuotojais, kolegomis, gali suprasti, kad tai nesusiję su darbu ir tinkamai žmogų palaikyti. Jei susiję su darbu – spręsti problemas.

– Vadovaujate 60 žmonių. Kaip padedate jiems išreikšti savo emocijas darbe?

– Pasakymu, kad galima jaustis negerai. Galima pasikalbėti, pailsėti. Darome vidines apklausas, kur kas dvi savaites anonimiškai bandome žiūrėti, kaip darbuotojai jaučiasi, koks jų pasitenkinimas vienu ar kitu klausimu, saugumo jausmu. Turime priemonių, kurios leidžia patiems darbuotojams matuoti savo emocinę sveikatą, ir yra psichologų konsultacijos.

Emocijos yra ženklas, kad kažkas vyksta. Reikšti būtina, kitaip nesuprantame žmogaus elgesio ar neadekvačių reakcijų.

– Kokios emocijos darbe toleruojamos, o kokios jau ne?

– Viena dažniausių su darbu susijusių emocijų – apsišaukėlio sindromas. Kad ir koks būtum geras, atrodo, kad nepakankamai, visi kiti geresni. Noras sukontroliuoti dalykus, baimė klausti, nepasitikėjimas savo kolegomis. Kai nutinka krizės iš išorės, yra normalu apsiverkti – tiek karas, tiek asmeninės krizės. Netoleruojama emocijas versti ant kitų nekonstruktyvia forma – kelti balsą, aprėkti, destruktyviai elgtis. Turime priimti žmonių emocijas, suprasti, palaikyti, bet tai turi netrukdyti kitų žmonių saugumui ir kaip jaučiasi visa komanda, kolektyvas. Vadovus skatinu kalbėti apie labai jautrias emocijas ir situacijas asmeniškai – ne stiklinėje ar atviroje patalpoje.

– Kokie patys gajausi lyčių stereotipai, su kuriais susiduriama darbo aplinkoje?

– Jeigu moteris rėkia – ji isterikė. Kad moterys dažniausiai verkia, o vyrai rėkia ir niekada neverkia, nes jautrių vyrų nebūna ir jiems nėra problemų su emocijomis. Realiai vyrai jaučiasi lygiai taip pat, tik mažiau gal apie tai kalba.

– Ar yra tekę guosti verkiantį darbuotoją vyrą?

– Yra.

– Kokių imatės argumentų?

– Dažniausiai žmogui nereikia nei paguodos, nei išspręsti situaciją. Žmonės nori būti priimti, išklausyti.