Seksualinis priekabiavimas – grėsmė tiek visuomenėje, tiek šeimoje

Taip LRT RADIJUI sako Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė. Anot jos, moterys, patiriančios seksualinį priekabiavimą, tarsi nustumiamos į visuomenės užribį, o pagalbos kreiptis bijoma: „Nemalonu, bet gyvename tokioje aplinkoje – jei bus kreipiamasi pagalbos, gresia antrą kartą tapti viktimizuota – bus pasakyta, kad išsigalvojo, pati tai išprovokavo.“

Seksualinis priekabiavimas – ne tik fiziniai veiksmai

Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros tyrime išskiriama net 11 veiksmų, kurie priskiriami seksualiniam priekabiavimui, sako M. Jankauskaitė. Kaip teigia ji, tai įvairaus pobūdžio veiksmai: „Nepageidaujamas lietimas, SMS žinutės ar laiškai elektroniniu paštu, vertimas žiūrėti pornografiją ar kitokius erotinio turinio vaizdus. Taip pat – nemalonus žvilgsnis, genitalijų demonstravimas.“

Anot M. Jankauskaitės, yra visa grupė veiksmų, traktuojamų kaip seksualinis priekabiavimas. „Kitaip tariant, žmogus nebūtinai turi būti fiziškai paveiktas. Užtenka ir žvilgsnio, žodžio ar komentaro, pavyzdžiui, kūno komentavimo. Tai irgi traktuojama kaip seksualinis priekabiavimas“, – aiškina pašnekovė.

Kaip sako Vilniaus moterų namų Krizių centro vadovė Lilija Henrika Vasiliauskienė, bet koks asmeniui nepageidautinas seksualinis elgesys laikytinas seksualiniu priekabiavimu: „Dažnai girdime, kad aukai perkeliama dalis atsakomybės ir sakoma, kad ji pati įsitraukia, sutinka, kur nors eina ir pan. Tačiau reikia turėti omenyje, kad priekabiavimas – kritinė sąvoka. Nesvarbu, ar asmuo įsitraukia, ar yra priverstas įsitraukti. Visais atvejais, tai nepageidaujamas elgesys.“

Pasak L. H. Vasiliauskienės, jei žmogus į tokį elgesį įsitraukia, taip nutinka dėl to, kad sukuriamos sąlygos. „Kuo skiriasi prašymas ir šantažas? Sulaukus prašymo, galima atsisakyti. Šantažas – tokia situacija, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsisakyti negalima. Tai gali būti darbinė priklausomybė, gal nuo kito asmens priklauso akademiniai rezultatai, karjera ir pan.“, – tikina pašnekovė.

Lietuvoje problema tarsi nematoma

Paklausta, kur yra riba tarp flirto ir priekabiavimo, L. H. Vasiliauskienė teigia, kad svarbiausias aspektas – abipusiškumas: „Jei du asmenys turi panašią galią, jei tai priimtina abiem pusėms ir nesusiję su jokiomis papildomomis sąlygomis, tokiomis, kaip darbas, karjera, atlygis, akademiniai rezultatai, tai laikoma laisva asmenų valia. Kiekvienoje situacijoje reikia ieškoti jėgos ir galios disbalanso. Deja, 98 proc. situacijų yra nepalankios moterims.“

Anot M. Jankauskaitės, pagal „Eurobarometro“ apklausas, Lietuva yra tarp valstybių, kuriose lytinė prievarta labiausiai pateisinama, seksualinio priekabiavimo problema tarsi nematoma. „Jei tiksliai prisimenu skaičius, tai 4 iš 10 apklaustųjų laikosi nuomonės, kad už seksualinį priekabiavimą asmenys neturėtų būti baudžiami. Tuomet nereikia stebėtis, kad moterims labai sunku apginti savo teises, garbę ir orumą“, – aiškina pašnekovė.

L. H. Vasiliauskienė sako, kad tokie Eurobarometro duomenys rodo, jog dar nesame pakankamai laisvi: „Mumyse vis dar yra represinis režimas. Manoma, kad jei niekas nemato, liksiu nenubaustas, tad galiu elgtis labai įvairiai. Tai susiję ir su smurtu artimoje aplinkoje, pasibaisėtina teisėsaugos įstaigų tolerancija jam.“

Pasak pašnekovės, turėtų būti kalbama apie išeitis, kurios Vakarų visuomenėje jau seniai taikomos. „Reikėtų imtis iniciatyvos, kad kiekviena valstybės įstaiga, aukštoji mokykla turėtų savo tarnybą, atsakingą už seksualinio priekabiavimo prevenciją. Turėtų būti žmonės, į kuriuos galėtų kreiptis auka arba asmuo, įtariantis, kad kas nors patiria priekabiavimą“, – tvirtina L. H. Vasiliauskienė.

Kelia grėsmę demokratijai

Kaip sako M. Jankauskaitė, reikia suvokti, kad per visą socializacijos procesą kultūra formuoja mūsų nuostatas: „Nėra taip, kad moteris neįtaria, kai prie jos priekabiaujama, tiesiog toje situacijoje pasimetama ir nežinoma, kaip reaguoti. Nemalonu, bet gyvename tokioje aplinkoje – jei bus kreipiamasi pagalbos, gresia antrą kartą tapti viktimizuota – bus pasakyta, kad išsigalvojo, pati tai išprovokavo. Tai paviešinus, yra galimybė susikurti visą būrį priešų, o žmonės visada stengiasi išvengti to, kas jiems blogiausia.“

M. Jankauskaitės įsitikinimu, ypač svarbus amžius. „Jaunoms moterims tikimybė patirti seksualinį priekabiavimą gerokai didesnė. Vyresnio amžiaus moterys nebijo pasakyti, sureaguoti taip, kad vyrui nesinorėtų priekabiauti. Yra daug sudėtinių veiksnių, kurie moterims trukdo apsiginti toje situacijoje“, – sako pašnekovė.

Pasak M. Jankauskaitės, turime keisti požiūrį ir suformuoti bendrą nepakantumą seksualiniam priekabiavimui, nes tai – nusikaltimas lyties pagrindu ir jis priskiriamas prie smurto: „Turime suprasti, kad neigiamas seksualinio priekabiavimo poveikis kur kas didesnis, nei asmeniui padaryta žala. Priekabiaujant pasikėsinama į asmens integralumą ir tai didelė problema. Tačiau turime atkreipti dėmesį, kad priekabiaujant siekiama moteris nustumti į visuomenės užribį, todėl seksualinį priekabiavimą galima traktuoti kaip pasikėsinimą į pilnavertę demokratiją.“

Iššūkis – keisti visuomenę

L. H. Vasiliauskienės teigimu, darbdavys neturi teisės klausti jokių asmeninių klausimų. „Jis negali teirautis, ar moteris ištekėjusi, ar turi draugą, ar yra nėščia. Tai neturi jokių sąsajų su noru įsidarbinti. To klausti negali ir kolegos. Jei bandoma užmegzti panašų pokalbį, moteris turi absoliučią teisę nedalyvauti“, – sako pašnekovė.

M. Jankauskaitė, kalbėdama apie priekabiautojo portretą, teigia, kad pagrindinis tokio žmogaus bruožas – piktnaudžiavimas savo galia: „Jis įsivaizduoja, kad turi privilegiją ir teisę pasinaudoti kitu asmeniu. Reikia pastebėti, kad priekabiaujama ne tik darbe, bet ir viešajame transporte, gatvėje ir pan. Vyrai įsivaizduoja, kad turi teisę pasinaudoti moterimis, gali švilptelėti, šūktelėti, gal net paliesti nederamu būdu – jiems čia nieko blogo.“

Pašnekovė primena Seimo nario atvejį, kai jam buvo pasakyta, kad jis seksualiai priekabiavo ir turėtų už tai atsakyti. „Manau, kad jis tikrai nesuvokia, ką blogo padarė ir yra įsitikinęs, kad turi teisę į tai, ką daro. Čia kyla didžiulis iššūkis – kaip keisti visuomenę, kultūrą, kad vyrai neįsivaizduotų, jog moteris – daiktas, kurį jie gali turėti“, – sako M. Jankauskaitė.

Priekabiauti gali bet kas

Paklausta, ar priekabiauja tik vyrai, L. H. Vasiliauskienė siūlo pažvelgti į Holivudo produkciją: „Joje matome vis daugiau demoniškų moterų. Nuodytojos, žudikės, įdomios moterys ten – herojės. Kadangi esu Carlo Gustavo Jungo analitikė, manau, kad grįžta Artemidės, deivės keršytojos, archetipas. Tai reiškia, kad moterys taip pat gali naudotis tomis pačiomis privilegijomis – smurtauti ir nebūti baudžiamos.“

M. Jankauskaitė teigia, kad priekabiauti ir piktnaudžiauti galia gali bet kas – piktnaudžiautojas lyties neturi. „Tačiau visur yra kontekstas. Kyla klausimas, kaip žmogus buvo ugdomas. Pavyzdžiui, man niekada nekilo mintis, kad vyras yra daiktas, priklausantis moteriai. Tad teoriškai, tikimybė, kad viršininkė priekabiaus prie pavaldinio vyro, yra maža,“ – sako pašnekovė.

M. Jankauskaitė sako, kad gyvename visuomenėje, kur intymumo saitais nesuvaržyti vyrai mano turintys teisę į moterų kūnus: „Įsivaizduokime, kas dedasi pradėjus gyventi šeimoje, kurioje yra santuokos saitai, pasižadama priklausyti vienas kitam. Vyras galvoja, kad moteris jam priklauso, taip atsiranda daugiau erdvės seksualiniam priekabiavimui. Šeima laikoma vieta, kurioje žmogus yra saugus ir gali gauti paramą. Tačiau realybė žiauri ir šeima moterims nėra pati saugiausia vieta.“