Saviugdos treneris: turime per daug šiukšlyno savyje

Jo interneto puslapis minimas tarp 15 geriausių asmeninio tobulėjimo tinklaraščių Lietuvoje, kartais jis netgi prilyginamas populiariam Amerikoje saviugdos treneriui Anthony Robbinsui. Tiesa, 50 mln. sekėjų, kaip amerikietiškas sėkmės guru, Jevgenijus Černyš neturi, tačiau jo patarimais vadovaujasi dešimtys tūkstančių žmonių visose Baltijos šalyse.

Nesidavė įspraudžiamas

Šis užsiėmimas mūsų moderniame gyvenime turi įvairių skambių vardų: asmeninio efektyvumo treneris, saviugdos vadovas, motyvacijos ugdytojas. J.Černyš linkęs save vadinti tiesiog treneriu. "Skaitau paskaitas, pateikiu metodikas, lavinu įgūdžius, kad žmogus padarytų save geresnį. Tai ne tik profesija – ir misija, ir talentas", – sako Jevgenijus, padedantis kitiems atverti naujo gyvenimo duris.

Pastebėjote? Nepasakė "taptų", pasakė "padarytų", todėl ir pokalbio leitmotyvas buvo vienas – pastangos. O įsivaizduojantieji, kad gerove pradeda snigti kažkam pamosavus burtų lazdele, toliau gali ir neskaityti. Stebuklų čia bus maža, užtat juodo darbo – daug.

Visų pirma, Jevgenijus įrodė, kad sėkmė priklauso ne nuo diplomų, o nuo žmogaus. Nors, jei kolekcionuotų diplomus, turėtų įspūdingą kolekciją. "Aš įstojau į keturis universitetus, bet visus mečiau", – nė nebando kaip nors prisidengti aplinkybėmis. Auštąsias mokyklas Šiauliuose, Kaune, Kaliningrade ir Londone J.Černyš pasirinko ne pats: tai norėjo tėvas, tai draugė, tai juto aplinkos spaudimą.

"Mes labai dažnai bijome savo norų, savo svajonių. Laikomės įsitvėrę tos dėžutės, į kurią mus kažkas įspraudė", – sako penkių knygų autorius. Kad jam pavyko išsiveržti iš tos "dėžutės", įrodo knyga "Aš padariau tai!" – pirmoji iš ciklo "Keiskis ir keisk savo gyvenimą". Pakeliui dar penkios knygos.

Išbandymas problemomis

Kauniečių taksisto ir inžinierės šeimoje, be Jevgenijaus, augo dvyniai brolis ir sesė. Nesunku įsivaizduoti, kad vidutinių pajamų sutuoktiniai, visą gyvenimą sąžiningai dirbę ir taupę, ir savo vyresnėliui linkėjo saugiai lipti į kalną: iš pradžių – gero išsilavinimo diplomas, paskui – žmona, vaikai, butas, automobilis...

Neturėjau pinigų net maistui. Neturėjau kur gyventi. Kiekviena diena buvo kova už išgyvenimą. Eidavau pėsčiomis kasdien po 5 km, kad nereikėtų pirkti autobuso bilieto ir liktų duonai.

Tačiau maištautojui nuo vaikystės Jevgenijui tikrai nesinorėjo gyventi "kaip visi". Kokie ten gydytojai ar inžinieriai – vaikinas matavosi supermeno kostiumą ir įsivaizdavo gelbėsiantis pasaulį. Vis dėlto pirmojoje gyvenimo kryžkelėje nulėmė ne jo svajonės, o racionalus tėvo protas: be diplomo – ne žmogus, sūnus bus teisininkas!

"Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad esu žmogus, kuriam sekasi visose srityse. Turiu mylimą žmoną, mėgstamą darbą, pajamos man leidžia turėti praktiškai viską, ko noriu, – vardija Jevgenijus, jau įvarydamas baimę, kur gi dingo tas supermenas? Tačiau išgirstu: – O svarbiausia, kad galiu būti naudingas šiam pasauliui, padėdamas žmonėms. Bet į visa tai atėjau per savo gyvenimo problemas."

Iki šios sėkmės buvo per 40 (!) įvairiausių veiklų: fasavo daržoves, pardavinėjo reklamą, automobilius, vandenį, steigė įmones, realizavo verslo idėjas, dirbo emigracijoje ir Lietuvoje... Kaip apsėstas tiesė rankas į viso pasaulio gėrybes, o kai jos pasirodydavo pasiekiamos, apimdavo neviltis: kodėl turi visko, o viduje – tuštuma?

"Kas su manimi negerai? Kodėl man taip nesiseka? Gal tai karma, gal praeitame gyvenime buvau blogas žmogus? – vardija kankinusius klausimus, kurie veržė kaskart siauresniu lanku. – Mane buvo apėmusi juodžiausia depresija, kol galų gale nusprendžiau: gana! Turiu suprasti save ir mane supantį pasaulį. Mečiau viską!"

Žeminantis neturtas

Gal tik skaitant Elizabeth Gilbert knygą "Valgyk, melskis, mylėk" ar žiūrint to paties pavadinimo filmą su žavingąja Julia Roberts tos savęs ir supančio pasaulio paieškos atrodo paprastos ir visada vainikuojančios sėkme. O realus gyvenimas daug skaudesnis.

Tuo įsitikino ir materialinę gerovę į dvasinę iškeitęs J.Černyš. Per trejus metus, kol daug skaitė, meditavo, derino savo energetiką, jis, žinoma, įgijo daug dvasinių turtų, tačiau... atsitrenkė į giliausią materialinį dugną.

"Neturėjau pinigų net maistui. Neturėjau kur gyventi. Kiekviena diena buvo kova už išgyvenimą. Eidavau pėsčiomis kasdien po 5 km, kad nereikėtų pirkti autobuso bilieto ir liktų duonai", – toks neturtas ne tik žemino, bet ir grasino sveikatai.

Naujas gyvenimo etapas prasidėjo supratus, kad visavertis žmogus turi būti ne tik dvasiškai harmoningas, bet ir pavalgęs. "Palengva vėl pradėjau rūpintis materialine gerove. Suvokiau: kol nesuimsiu savo gyvenimo į rankas, norimų pokyčių nebus. Ir kai tik prisiėmiau atsakomybę, viskas ėmė keistis", – pasakoja atradęs paprastą tiesą.

Jevgenijus įsitikino, kad jo nueitame kelyje kaip veidrodyje atsispindi ir kitų žmonių klystkeliai bei ieškojimai. "Daugelis nori tų pačių dalykų ir daro tas pačias klaidas. Pamažu supratau, kad mano misija – dalytis savo patirtimi ir žiniomis su kitais, kad žmonės galėtų tapti sveiki, laimingi ir jiems pradėtų viskas sektis", – pasakoja, kas pastūmėjo įkurti savirealizacijos ir saviugdos centrą.

Tiesa, pirmuosius kelerius metus pinigais nelijo: dirbo ir už arbatą, ir už sausainius.

Mokytojas, kuris paleidžia

Vilniuje J.Černyš gyvena aštuntus metus. Penkerius pastaruosius galima paversti skaičių kalba: 3 saviugdos centrai skirtingose šalyse, 25 šalyse "online" vedami mokymai, 120 tiesioginių seminarų ir stovyklų, 2 tūkst. pamokų, 7 tūkst. tęstinius mokymus baigusių klausytojų, virš 3 tūkst. nemokamų vaizdo įrašų "youTube" , 70 tūkst. asmeninio tinklalapio sekėjų.

Ir tik dabar sužinau, kodėl savo mokymo centrą pavadino taip keistai – "IšMokykla". "Blogas tas mokinys, kuris neaplenkia savo mokytojo. O ir mokytojas greta tokių mokinių nustoja augti. Daugelio dvasinio gyvenimo mokytojų klaida ta, kad jie įtiki, jog yra guru. Jie nuolatos moko, o aš noriu ne mokyti, bet išmokyti. Todėl ir "IšMokykla". Aš ištreniruoju žmogų, suteikiu jam įgūdžių – čia kaip plaukti arba važiuoti dviračiu", – sako J.Černyš ir pripažįsta, kad pats yra dėkingas savo mokiniams.

Jų amžius – nuo 16-os iki 76-erių. Tiesa, dažniausiai savo sėkmės kelio ieško 30–40 metų žmonės. Dauguma ateina iškart tikėdamiesi aukso puodo. Tokie klausinėja: "O kada aš pasikeisiu? Kada mano gyvenime prasidės sėkmės ruožas?"

"Tokiais atvejais norisi prisiminti anekdotą. Mokinys klausia savo dvasinio mokytojo: "O, mokytojau, ar ilgai man reikės laukti nušvitimo?" "Na, jeigu tik lauksi, tai ilgai…" Taigi reikia ne laukti nušvitimo, o veikti. Visi nori garantijų, bet tik nedaugelis supranta, kad pokyčiams reikia triūso ir pastangų, – sako Jevgenijus ir dalijasi pastebėjimais. – Jei žmogus sako, kad kažko nori, bet nieko nedaro, vadinasi, iš tikrųjų jis to nenori. Jis pradeda ieškoti pasiteisinimų nieko neveikimui. Todėl kaip treneris visuomet sakau: nepasakok man, ko tu nori, sakyk, ką darai, kaip to sieki."

Tarp besikreipiančiųjų – nemažai emigrantų. "Jų tos pačios problemos, gal šiek tiek mažiau finansinių. Iš esmės juk visi žmonės siekia to paties: darnių santykių, geros emocinės savijautos, sėkmingos savirealizacijos, profesinio ir finansinio klestėjimo. Ir kenčia dėl to paties – netikro džiaugsmo, išblėsusios meilės, iliuzinės laimės", – vardija priežastis, atvedančias į saviugdos užsiėmimus.

Netiki šventu melu

"O iš kur žmonėms gauti šių žinių? Mus moko skaityti, rašyti, skaičiuoti mokykloje, vėliau – profesijos, karjeros, dar moko treniruoti savo kūną, prižiūrėti sveikatą. O kiek mes rūpinamės savo emocine sveikata? Mes kalbame apie verslo kultūrą, o kiek – apie džiaugsmo kultūrą? – retoriškai klausia J.Černyš, kuris įsitikinęs, kad netolimoje ateityje kiekvienas žmogus kaip kirpėją, odontologą ar šeimos gydytoją turės ir dvasinio gyvenimo trenerį. – Iš tų, kurie ateina pas mane mokytis, pastebiu, kad dažniausiai žmonės turi per daug šiukšlyno savyje."

Klausimas, į kurį tikiuosi nuoširdaus atsakymo, svarbus ne dėl smalsumo. O kaip paties Jevgenijaus asmeninė laimė? Juk kartais mokyti kitus lengviau, nei mokėti pačiam.

"Dar neturime vaikų, susituokę esame dvejus metus. Mums pavyko sukurti 100 proc. sėkmingus santykius", – išgirstu vietoje priesaikos "aš ją myliu" ir pan. Nieko nuostabaus, kad leitmotyvas vėl tas pats – pastangos. "Nelengvi buvo pirmi metai, kai turėjome prisiderinti vienas prie kito, išmokti atvirumo. Iš pradžių mano žmoną šokiravo, kad aš viską visada sakau atvirai. Niekada nemeluoti yra labai sunku, – pripažįsta nesuprantantis švento melo. – Mes valandų valandas kalbėdavomės, kol išmokome išgirsti vienas kitą, suprasti, ką kuris norime pasakyti."

Pasak J.Černyš, sutuoktinių meilė yra keturių lygių. Nuo pirmojo, kūniškosios meilės, lygio iki ketvirtojo, dvasinės meilės, – ilgas kelias ir kruopštus darbas. Tačiau tada žmogus ir vadina save laimingu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Egle

Egle portretas
Pyksta vadina visaip nes patys ir yra debai. Aš džiaugiuosi kad yra toks žiauriai geras mokytojas. O jus debilai pavyda Taip parodote.

Ssss

Ssss portretas
Jo mokykla dundukam kurie buki kaip tapkes :D beje sis zmogis mano kad zeme plokscia, spresti jums.

Vilnė

Vilnė portretas
Stebiu šio žmogaus veiklą gal nuo 2013m., nuo pirmųjų viešų pasikalbėjimų su žmonėmis. Tuo laku įkvėpdavo, dabar nebe arba labai retai. Tačiau dabar yra kitų, kuriuos įkvepia. Žodžiu ši patirtis tikrai praturtino:)
VISI KOMENTARAI 16
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių