Šaukianti mama – silpna mama

Ieškančioms atsakymų

Mintis sukurti intesyvų kursą „Prašau, mama, nešauk“ E. Kislovski gimė pabaigus psichologijos ir humanistinės pedagogikos studijas žinomos lektorės ir psichologės Marinos Targakovos Kazachstane įkurtame Taikomųjų dvasinių technologijų institute, kuriame yra panašus kursas „Mama, nešauk“.

„Supratusi, kad aš – mama, kuri šaukia, labai stengiausi keistis ir spręsti šią problemą – daug mokiausi ir taikiau žinias kasdienybėje. Dabar mano pirmagimėms dvynukėms jau keturiolika metų ir, nustojus šaukti, santykiai su vaikais tapo visiškai kitokie – reikšmingai geresni“, – šypsosi Eglė.

Kurso „Prašau, mama, nešauk“ kūrėja Eglė daug mokėsi, baigė gausybę skirtingų kursų, mokyklų, keliaudama po pasaulį, išklausė daugybę paskaitų ir seminarų. Kazachstane atradusi mamoms skirtus kursus „Išmintinga mama“ ji suprato, kad to mamoms iš tikrųjų labai reikia.

„Mamos linkusios burtis ir ieškoti atsakymų, padėsiančių joms būti geresnėmis savo vaikams. Tačiau jeigu mamai nuolat trūksta energijos, jeigu ji gyvenime rinkosi netinkamus dalykus, yra pernelyg kontroliuojanti ir mano, kad viską žino geriausiai, jeigu ji neišgyveno, neišjautė savo vaikystės scenarijų ir patirčių, nekuria darnių santykių su vyru, labai tikėtina, kad ji bus nerami, nes turės pernelyg daug kuo pasirūpinti. Na, o kiekviena mama žino, kad vaikai reikalauja tikrai daug mūsų dėmesio. Todėl ir nusprendžiau organizuoti kursą, kuris padėtų mamoms gauti reikiamų žinių ir suprasti svarbių dalykų, padėsiančių kurti visai kitokį santykį iš pradžių su savimi, o tada neišvengiamai – ir su savo vaikais“, – dalijasi E. Kislovski.

Supykę tėvai reikalauja pagarbos ir nesupranta, kaip vaikai drįsta jų neklausyti. Visa tai nekuria jokio santykio.

Eglė pasakoja, kad, dirbdamos su savimi, stebėdamos save, mamos gali gilinti santykius su savo vaikais – kurti nuoširdų, šiltą ryšį. Tokia motinystė, kai netrūksta svarbių žinių, neabejotinai dovanoja ir daugiau džiaugsmo.

Kodėl mamos šaukia?

Pasak Eglės, dažna šaukimo priežastis – mamos energijos trūkumas: ji dirba, rūpinasi daugybe dalykų ir dėl to yra išsiblaškiusi.

„Jeigu mama turi ne tik rūpintis vaiku, bet ir finansiškai išlaikyti šeimą, tai kelia itin didelę įtampą. Jeigu vaikas tiesiog nori dėmesio, pervargusiai mamai gali atrodyti, kad jis lipa ant galvos ir neleidžia pailsėti, todėl ji rėkia, pyksta“, – pasakoja kurso „Prašau, mama, nešauk“ sumanytoja.

Jos teigimu, dar viena dažna šaukimo priežastis – noras, kad vaikai mūsų klausytų, kad jie darytų tai, ką jiems sakome. „Norime viską kontroliuoti, nes manome žinančios geriausiai, todėl vaikui keliame didelių lūkesčių. Mamos sako: „Šimtą kartų kartoju, o jie negirdi, išgirsta tik tada, kai pradedu rėkti.“ Šaukiama tam, kad vaikas greičiau padarytų tai, ką jos nori. Mamos taip pat šaukia todėl, kad joms taip tiesiog natūraliai išeina, o tai vyksta dėl jų vaikystėje patirtų scenarijų ir matyto jų tėvų elgesio. Dažnai šaukimas tampa toks įprastas, kad jo nebepastebima, net nesuvokiama, kad šaukiama“, – pastebi E. Kislovski.

Eglė Kislovski. Asmeninio arch.nuotr.

Eglė priduria, kad šaukiama ir dėl jaučiamo nepasitenkinimo aplinka ir, apskritai, mus supančiu pasauliu. Nors tai, atrodytų, visiškai nesusiję su vaiku, jis tampa dirgikliu, tarsi suteikiančiu galimybę išsirėkti, paleisti emocijas.

Keistis, kol nevėlu

E. Kislovski teigimu, vaikai mokosi stebėdami mus, jie seka mūsų pavyzdžiu. Kol jie maži, ypač iki penkerių metų amžiaus, mokosi visko iš aplinkos. Taip jie tarsi sugeria vaikystėje matytus scenarijus, kurie labai akivaizdžiai matyti paauglystėje ir dar vėlesniu gyvenimo laikotarpiu.

„Dažnai girdime tėvus skundžiantis, kad sunku susikalbėti su paaugliais, todėl tėvai ir šaukia. Tačiau tai rezultatas to, ką vaikai matė ir patyrė ankstyvoje vaikystėje. Supykę tėvai reikalauja pagarbos ir nesupranta, kaip vaikai drįsta jų neklausyti. Visa tai nekuria jokio santykio. Taip auga asmenybės, kurios, atėjus laikui, taip pat žalingai augins ir savo vaikus. Tai tarsi užburtas ratas, kai nuolat ieškoma laimės ten, kur jos neįmanoma rasti. Kokius vaikus mes auginame? Ką norime užauginti? Juk kiekvienas svajojame apie nuostabius, tobulus vaikus, tiesa? Vis dėlto rezultatas dažnai nebūna toks, kokio trokštame. Todėl svarbu mokytis ir keistis, kol dar nevėlu“, – dalijasi Eglė.

„Kiekviena mama savyje turi didžiulės vidinės jėgos ir energijos. Šią jėgą galima išreikšti šaukimu arba meile. Mamos renkasi pačios. Ką jų pasirinkimas lems, jos pamatys, kai vaikas taps paaugliu, vėliau – brandžiu žmogumi. Tai, kaip mes elgiamės su savo vaikais dabar, lemia visą jų gyvenimą. Kiekvienas vėliau pamatysime, ką sukūrėme. Šios žinios – itin svarbus pagrindas, leisiantis kurti tai, kas gražu ir prasminga“, – tikina E. Kislovski.