Psichologė – apie vaikų bandymus žudytis: prieš tai dauguma jų siunčia ženklus

„Kauno dienos“ studijoje – žurnalisto Gražvydo Muižio pokalbis su psichologe, Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Neringa Martišiene apie stresą ir nerimą, kurį jaučia vaikai.

Kaip jiems padėti ir atpažinti neįprastą elgesį, raudonas vėliavėles? Šio pokalbio vienas iš pagrindinių tikslų – padėti pajusti tėvams, kai situacija nebekontroliuojama, nes padariniai gali būti nebegrįžtami.

– Ar iš tikrųjų vaikams galvoje tik atostogos ir dovanos?

– Gali taip atrodyti, bet iš tiesų taip nėra. Atostogos irgi yra stresas, šventės – stresas. Pagal streso skalę, Kalėdų rūpesčiams tenka 12 balų, atostogoms – 13 balų. Jeigu per Kalėdų šventes dar ir atostogos, tiek vaikas, tiek suaugęs žmogus patyria gana didelį stresą, kuris pagal savo intensyvumą prilyginamas net gyvenamosios vietos pakeitimui. Šis stresas gali būti ir malonus, nes stresas sukelia įvairią nuotaiką. Tačiau tai veikia mūsų psichiką, turi įtakos mūsų savijautai.

– Man naujiena, kad atostogos vaikams sukelia stresą.

– Suaugusiesiems irgi sukelia. Tai yra įprasto ritmo pokytis.

– Kodėl vaikai patiria stresą?

– Viskas, kas keičia įprastą ritmą, – mitybos pasikeitimai, mokyklos pakeitimas, bet koks pokytis kelia stresą. Atostogos – irgi tam tikras pokytis, prie kurio reikia prisitaikyti. Keičiasi dienotvarkė, reikia suplanuoti veiklą. Nereikia nuvertinti vaikų.

– Maniau, kad vaikams atostogos siejasi su geromis emocijomis, pasirodo, gali būti visaip.

– Gali būti visaip. Jei vaikas suplanavo ir leis atostogas pas močiutę, su draugais, gali būti labai laimingas ir džiugus, tačiau daug vaikų lieka namuose. Kai tėvai išeina į darbą, atsiranda erdvė. Jei ji neužimta, nesuplanuota, ji gali ir paskatinti niūrių nuotaikų.

– Koks jūsų patarimas tėveliams?

– Reikėtų aptarti ir kuo daugiau kalbėtis su vaiku, planuoti, nepalikti savieigai tų dienų, nes vaikui irgi labai svarbu, ką jis veiks, darys. Šeimai reikėtų kartu planuoti, ypač jei tai yra išsiskyrusios šeimos vaikas. Jam labai svarbu žinoti, kiek dienų praleis su tėčiu, su mama, su vienais giminaičiais, su kitais. Kai planuojame ir žinome iš anksto, kas bus ryt, poryt, mums mažiau nerimo.

– Vadinasi, vaikui reikia aiškumo?

– Be abejo. Jei pabus vienas, tikslinga vakare su tėvais kartu praleisti laiką, kažkur nueiti, nes visą dieną vaikui gali būti nuobodu vienam. Lieka medijos, kurios gyvenimui suteikia tempo. Žmogiškojo ryšio tikrai reikėtų šiuo laikotarpiu kuo daugiau.

– Turbūt reikia atidžiau atkreipti dėmesį į vaiko laisvą laiką?

– Kas man suteikia malonumą, pavyzdžiui, mielai neičiau į darbą, žiūrėčiau filmą, – nebūtinai vaikui suteikia malonumą. Gal jam reikia tiesiog bendravimo, gal jis jaučiasi vienišas, paliktas. Nebūtinai praleistas laikas ant sofos jam bus smagus. Reikia planuoti veiklą, susitikimus.

– Galbūt duoti ir užduočių – paskaityti, susitvarkyti?

– Taip. Susiplanuoti ir aptarti. Vaikui svarbu žinoti, kad tėvams rūpi, ką jis veiks. Tai žinutė vaikui apie rūpestį.

– Kokių iššūkių sukelia šis laikotarpis, chaosas ir karas?

– Yra pokarantininis laikotarpis, kuris nevisiškai sugrįžęs į ankstesnes vėžes. Vaikus politinė situacija gal mažiau paliečia. Tačiau pats laikotarpis, turintis daugumai būti džiugus, vaikams, kurie jaučiasi prasčiau šeimose, mokykloje, visuotinė euforija gali išryškinti kontrastą tarp vidinės būsenos ir vaikas gali pasijusti prasčiau nei įprastu metų laiku. Šis periodas tikrai jautrus, todėl reikėtų atkreipti dėmesį visiems – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Kai visuotinai vyksta gražūs šventiniai dalykai, jie gali labai skirtis nuo vidinės būsenos.

– Kaip tėvams pastebėti pavojaus signalus?

– Pirmiausia, reikia stebėti vaiką, jo elgesį, emocijas, kokia jo nuotaika ar kokia veikla užsiima, o gal nenori nieko daryti. Labai svarbu reguliariai kalbėtis su vaiku, kad jis pasakotų, ką valgė, ar viskas gerai, svarbu jo paklausti, kaip sekėsi sutarti su vaikais, kaip jautėsi pamokose. Kalbėtis apie emocinę būseną, nuoširdžiai domėtis vaiku, kad jis tai jaustų.

– Kur yra raudonos vėliavėlės, kai reikėtų sunerimti, kad vaikas prastai jaučiasi? Ką tuomet daryti?

– Pasikeitęs elgesys, kai matome, kad vaikas nenori keltis ryte, eiti į mokyklą, suprastėjęs apetitas, prasta nuotaika, nebedomina įvairios veiklos, padidėjęs pasyvumas ir, atvirkščiai, – vaikas gali labiau reaguoti su pykčiu, agresija, vadinasi, viduje jis nebesusitvarko su emocijomis. Tai pirmi ženklai. Raudona vėliava – savižala, kai vaikas bando skausmą malšinti fiziniais būdais. Būtina ne tik kalbėtis, bet ir ieškoti specialistų pagalbos.

– Kur ieškoti specialistų pagalbos?

– Jei tai ūmi būklė, yra galimybė visada kviesti greitąją medicinos pagalbą. Jeigu tai įvertinama ne taip blogai šią akimirką ir galima palaukti specialisto konsultacijos, reikia kreiptis į psichologą, psichiatrą.

– Kur jų ieškoti?

– Ieškoti galima įvairiuose centruose, kurie vykdo valstybės finansuojamas projektines veiklas, savo poliklinikoje, kiekvienoje yra psichologas arba yra sutartis su psichologu. Galima kreiptis ir privačiai, priklauso, kaip tėvai vertina poreikį ir galimybes, kuriuo specialistu pasitiki.

– Turbūt keistai atrodytų paskambinus greitajai pagalbai.

– Tačiau, jei matau, kad mano vaikas žalojasi, skausmas nebepakeliamas, galbūt tai žingsnis prieš rimtesnį. Greitoji pagalba kartais labai tinkamas pasirinkimas.

Raudona vėliava – savižala, kai vaikas bando skausmą malšinti fiziniais būdais. Būtina ne tik kalbėtis, bet ir ieškoti specialistų pagalbos.

– Ar medikai atsakingai reaguoja į tokį iškvietimą?

– Be abejo.

– Šio pokalbio vienas iš pagrindinių tikslų – padėti pajusti tėvams, kai situacija nebekontroliuojama, nes padariniai gali būti negrįžtami. Kiekvienas tėvas turi būti šiek tiek psichologas, jausti nuotaikų svyravimus. Ar natūralu, kad vaiko nuotaikos svyruoja?

– Paauglystėje esama nuotaikų svyravimų ir nuotaikų kaitos. Amžiuje tarp 11–16 metų prasideda hormonų pokyčiai ir vaiko virsmas į brandesnę asmenybę, todėl padidėja dirglumas, nuotaikų, emocijų kaita. Normalu būti paaugliu, reikšti emocijas, aktyviai atsiskirti nuo tėvų. Tačiau gerai pasakėte, kad kiekvienas tėvas turi būti vaiko psichologas, jausti, kada normalu, o kada jau vaikas nebesusitvarko, jam per sudėtinga. Jei labai aiškiai išreikšta paauglystė, vaikas nebesusitvarko su savo emocijomis, tai irgi normalu kreiptis į psichologą ir padėti vaikui pereiti šį etapą.

Tėvai – tai žmonės, kurie yra arčiausiai ir daugiausia mato ir pastebi vaiką. Tėvų budrumas yra labai svarbus, nes 80 proc. žmonių, bandžiusių žudytis, norėjo būti išgelbėti. Vadinasi, keturi iš penkių tikėjosi pagalbos. Ji labai svarbi tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

– Bandymas žudytis – tai pagalbos šauksmas, bandymas atkreipti dėmesį?

– Nesakyčiau, kad bandymas atkreipti dėmesį. Tiesiog žmogui vidinis skausmas per sudėtingas. Jis nesirenka nusižudyti, jis renkasi mažiau kentėti. Tačiau prieš tai dauguma žmonių siunčia ženklus, užsimena. Jei žmogus kalba, tikrai į visus atvejus reikia reaguoti jautriai. Jei grąžina dovanas, atsisveikina – tai pagalbos šauksmas, kai turime būti budrūs ir padėti jam išeiti iš šios situacijos.

– Ar visuomenėje vis dar yra stigmų?

– Požiūris pamažu keičiasi. Manau, pas psichologus eina stiprūs žmonės, kurie išdrįsta ir nebijo kreiptis pagalbos, įvardyti, kad šeimoje nėra gerai. Vaikas – šeimos atspindys, ir jis yra šeimos kontekste, kur yra santykių. Jei vaikas eina pas specialistą, turbūt serga visa šeima. Kreiptis pagalbos – stiprybės ženklas.

– Specialistai gali padėti numatyti kasdienio gyvenimo ir bendravimo gaires?

– Taip, specialistas gali pastebėti, kur šeima nesusikalba, kur yra nesusipratimų. Gali būti tėvų intencijos geros, vaikas nori kontakto su tėvais, tačiau kažkas neįvyksta, nesupranta vieni kitų. Psichologas turi pamatyti, keisti santykius, išmokyti išgirsti, pažvelgti kitaip.

– Kiek vaikams kenkia tėvų požiūris, kai per vaiką jie bando realizuoti neįgyvendintas savo svajones?

– Tai kenkia ir vaikui, ir tėvams. Kiekvienas į pasaulį ateiname turėdami savo misiją, tam tikrų gabumų, kuriuos vystysime. Tėvai turėtų padėti atskleisti vaiko talentus, gebėjimus. Vaikas turi rasti savo kelią, kuriame jaustųsi gerai. Tėvų lūkesčiai labai riboja pasirinkimą. Tai – našta vaikui, didelis ir nemielas įsipareigojimas. Jei vaikas neišpildo tėvų lūkesčių, jie irgi jaučiasi blogai. Žmonės yra skirtingi ir gali tokie būti.


Šiame straipsnyje: vaikaivaikų savižudybėsstresasatostogosNeringa Martišienėpagalbos tel

NAUJAUSI KOMENTARAI

<<<<<<LAIKMEČIAI KEIČIASI,BET AUGIMO TAISYKLĖS NE,NEVYKELIAI

&lt;&lt;&lt;&lt;&lt;&lt;LAIKMEČIAI KEIČIASI,BET AUGIMO TAISYKLĖS NE,NEVYKELIAI portretas
Straipsnis daugiau negu kvailas.....Mes visi buvom vaikai,augom...JAUNI MEDELIAI IŠ VISŲ PUSIŲ APSAUGOTI NUO BLOGO POVEIKIO IKI ATITINKAMO LAIKO--PRIRIŠAMI PRIE KOLIUKŲ TVIRTAI....APLINK MEDELĮ NURAVI ŽOLĘ .... PALAISTO,BET PATYS TURI SAVIM RŪPINTIS....TOLIMESNIS TIKSLAS,KAD ŠAKNYS ĮSIŠAKNYTŲ TVIRTAI ..KAI KĄ IŠKERTI ,KAI KĄ PASODINI ....VĖJAS JŲ NENULAUŽIA....NET AUDROS BEJĖGĖS....Jeigu šalia neiškirsi ir ko reikia nepasodinsi būna negerai ,nes ne visi augina pagal tas taisykles.....Paprastai nusižudo geri vaikai.Neatlaiko PARAZYTINIO ELGESIO VAIKŲ, PAAUGLIŲ VEIKSMŲ Gerus vaikus ar paauglius tie parazytinio elgesio bandos net užmuša....VA,ŠITAS PROBLEMAS SPRĘSKIT,NUSIVAŽIAVĘ Į LANKAS SPECIALISTAI....

nenormalu

nenormalu portretas
dar vaikystė, o jau su galvomis negerai; tegu žudosi, ten jiems kelias

o taip būna

o taip būna portretas
kai namie vaikas nepatiria meilės, kai jis iš viso nežino, ką reiškia būti apkabintam tėvo ar net ir motinos, kai tėvai neturi laiko pokalbiui, bendravimui su vaiku, kai mokykloje užklumpa patyčių lavina. Galų gale, kai jam niekas neaiškina kokios yra gyvenimo vertybės. Gyventi jį moko teletabiai, buki ir bukesni ir kitas šlamštas. Kai jis neturi pareigų, o tk teises ir nežino, ką su jomis daryti....
VISI KOMENTARAI 8

Galerijos

Daugiau straipsnių