Psichiatrė: chaotiškas gyvenimas kelia sumaištį galvoje

"Psichikos problemos gali pasireikšti bet kokio amžiaus žmonėms – ir darželinukams, ir moksleiviams, ir studentams. Gali ištikti darbe. Tačiau jų nepažįstame, kol nesusiduriame asmeniškai. Įvairių psichikos sutrikimų visuomet buvo ir yra", – sako psichiatrė Jūratė Lažinskienė, su kuria analizuojame šią problemą.

– Psichologas jau tapo įprastu patarėju, tačiau pas psichiatrą retas ateina savo noru. Kada žmogui jau reikėtų psichiatro pagalbos?

– Į psichiatrą kreipiamasi, kai atsiranda psichikos sutrikimų: nerimas, depresija ir kai jų simptomai pradeda trukdyti kasdieninei veiklai. Kaip ir dėl bet kurios kitos ligos. Jeigu, pavyzdžiui, žmogaus kraujospūdis aukštas, jis pas gydytoją neskuba, bet kai dėl to pradeda blogai jaustis, nebegali dirbti, ilsėtis, tada eina į polikliniką. Taip yra ir su nerimu, depresija bei kitais sutrikimais. Žmogus gali kovoti su liga, bandyti dirbti, tikėdamasis, kad kažkaip pavyks susikaupti. Kai susitvarkyti nepavyksta arba kančia tampa per sunki, tada reikia kreiptis pagalbos.

– Kas gali išprovokuoti psichikos sutrikimus?

– Ligos kyla dėl įvairių priežasčių. Sunkios ligos – šizofrenija, bipolinis sutrikimas turi genetinį pagrindą, bet jas dažnai išprovokuoja išoriniai įvykiai. Šizofrenija iš viso yra jaunų žmonių liga, ja serga dažniausiai 16–35 metų amžiaus žmonės. Dažniausiai pirmą kartą suserga jaunuoliai ir tai būna labai netikėta. Kai tai atsitinka paauglystėje, būna sunku atskirti, ar tai tiesiog yra paaugliškas maištas, ar tai gerokai daugiau.

Kai kurie vaistai gali sustiprinti nerimą, sukelti liūdesį, verksmingumą. Tačiau tai nieko blogo, nes jie išlaisvina emocijas.

Lengvesni nerimo ar nuotaikos sutrikimai dažniau susiję su tarpasmeniniais santykiais, su požiūriu į save ir kitus žmones bei aplinkinį pasaulį. Tam tikros nuostatos susiformuoja anksti kūdikystėje: priklauso nuo santykių su mama, tėčiu ar globėju. Jau kūdikystėje susiformuoja saugumas arba nesaugumas. Tas, kuris jaučiasi nesaugiai, galbūt yra labiau pažeidžiamas gyvenime.

Santykis taip pat ir gydo. Pagrindiniai saugaus santykio aspektai yra pastovumas, reguliarumas, nuspėjamumas ir empatija. Empatiją dar galima suprasti kaip pagarbą ir pastangas suprasti kitą žmogų kaip atskirą, kitokį negu aš arba kaip gebėjimą atsistoti į kito vietą ir pagalvoti, kaip jis ar ji jaučiasi.

Kiek žmonės patys sugeba susikurti saugumo, ritmingumo, aiškumo gyvenime, tiek ir turės. Tie, kurie ieško saugumo, iš tų chaotiškų situacijų išeis. Manau, kad dabar yra labai daug  klaidingo laisvės interpretavimo. Galvojama, kad laisvė yra chaosas, galimybė daryti, ką nori: linksmintis per naktį, miegoti per dieną, rūkyti žolę ir panašiai. O paskui vartoti stimuliatorius, kad galėtum laiku įveikti beprotiškus darbo krūvius. Kai gyvenime nėra tvarkos, vyrauja chaosas, kurio pažeidžiamų žmonių psichika neatlaiko. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems yra būtinas  pastovumas, reguliarumas, nuspėjamumas.

– Tai nuo to ir reikia pradėti?

– Taip. Manau, kad yra svarbu laikytis tam tikros gyvenimo tvarkos. Dabar daug kalbama apie sveiką gyvenimo būdą, tačiau dažniausiai minima mityba ir sportas. Psichologinė higiena taip pat yra labai svarbi. Manau, kad žmonės turėtų būti dėmesingesni savo ir kitų psichologiniams poreikiams, tokiems, kaip ryšio palaikymas, nuoširdus dėmesys, pagarba bei savigarba, kūrybiniai bei estetiniai poreikiai.

Jūratė Lažinskienė/Vilmanto Raupelio nuotr.

Šiuolaikinis pasaulis labai orientuotas į sėkmę ir materialinius dalykus. Komercija labai skatina nuolatinį lenktyniavimą, siekiant pirmavimo. Tokiame pasaulyje labai mažai vietos individualumui ir saviraiškai. Žmonės tampa labai priklausomi nuo aplinkinių vertinimo. Toks požiūris sukelia nuolatinę įtampą ir nerimą.

Kai vidiniai ištekliai išsenka, gali prasidėti nerimo sutrikimai. Vieni iš tokių yra panikos priepuoliai. Prasidėjus sutrikimams reikėtų kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą. Kartais tokiems sutrikimams gydyti užtenka psichologinės pagalbos, tai yra psichoterapijos. Kitais atvejais, kai simptomai labai vargina ir trukdo gyventi, greičiau galima padėti su vaistais. Tačiau vaistai tik palengvina simptomus, nepašalindami jų priežasties. Todėl net ir praėjus simptomams psichoterapija yra naudinga.

– Kaip pasireiškia panikos priepuoliai?

– Panikos priepuolis yra visai kito lygio nerimo sutrikimas, nieko bendro neturintis su žodžiu psichas. Panikos priepuolis ištinka staiga, netikėtai, esant bet kokiai situacijai. Gali ištikti bet kokio amžiaus vyrus ir moteris, bet kokio intelekto ir išsilavinimo žmones.

Šie priepuoliai nepavojingi, žmonės tikrai nenumiršta ir neišprotėja. Jie nenukrenta, neapalpsta. Greta esantieji priepuolio net nepastebėtų, jei pats jo ištiktasis apie tai nepapasakotų.

Tai staiga be jokios priežasties užplūdęs labai sunkiai iškenčiamas nerimas. Žmogus jaučiasi taip, lyg tuoj pat mirs arba išprotės, praras kontrolę ar nežinia, kas tuoj atsitiks. Dažniausiai priepuolis trunka nuo kelių iki keliolikos minučių, ilgiausiai iki pusvalandžio. Praeina savaime ir be jokių padarinių.

Šie priepuoliai nepavojingi, žmonės tikrai nenumiršta ir neišprotėja. Jie nenukrenta, neapalpsta. Greta esantieji priepuolio net nepastebėtų, jei pats jo ištiktasis apie tai nepapasakotų. Tai labai nemaloni ir gąsdinanti patirtis, ypač kai ištinka pirmą kartą.

Ligoniui tenka nueiti ilgą kelią, kol išsiaiškina tikrąją diagnozę. Neretai kviečiamasi greitoji medicinos pagalba, kurios medikai nuveža į ligoninės priėmimo skyrių. Liūdniausia, kai ten patikina, kad žmogus sveikas ir jį išleidžia namo. Po kelių dienų ar savaitės vėl ištinka panikos priepuolis.

– Ar šiuolaikiniai vaistai yra saugūs vartoti?

– Bet kokius vaistus yra saugu vartoti tik prižiūrint gydytojui. Visi vaistai gali turėti nepageidautinų šalutinių reiškinių, tačiau vartojame juos dėl gydančio poveikio. Labai svarbus bendradarbiavimas su gydytoju. Nerimą mažinantys vaistai ar antidepresantai kiekvieną žmogų gali veikti skirtingai, todėl bendradarbiaujant atrandamas tam žmogui reikalingas vaistas ir tinkamos jo dozės.

Yra daug nepagrįstų mitų ir legendų apie antidepresantus ar kitus psichiką veikiančius vaistus. Reikėtų su gydytoju aptarti visas savo baimes ir abejones, individualiai vertinti vaistų naudą ir rizikas.

Kai kurie vaistai gali sustiprinti nerimą, sukelti liūdesį, verksmingumą. Tačiau tai nieko blogo, nes jie išlaisvina emocijas. Nerimas, ypač panika, yra gynybinė reakcija nukreipti dėmesį nuo kažko, ko nenori matyti. Kaip, pavyzdžiui, lupant svogūną nuėmus vieną sluoksnį pamatai kitą. Vaistai leidžia pamatyti, kas slepiasi po ta gynybine siena – laimingo žmogaus kauke, su kuria dabar vaikšto visi jauni ir sėkmės lydimi žmonės. Ir kai kaukę nuimi, visko randi.

– Vadinasi, pradėjus vartoti vaistus galima tapti dar nelaimingesniam?

– Lygiai taip pat pradėjus taikyti psichoterapiją žmogus iš pradžių pasijunta nelaimingas. Panikos priepuoliai yra signalas, kad kažkas blogai, bet nenorima to matyti ir žinoti. Kurį laiką žmogui tai pavyksta, bet viskas kaupiasi, kol galiausiai pramuša saugikliai. Net ir tada neretai galvojama, kad kažkas blogai su širdimi, su plaučiais, gal insultas. Psichoterapija padeda atskleisti tai, ko žmogus nenori matyti.

– Tačiau psichoterapijai reikia skirti ne vienus metus?

– Tai yra dar viena baimių: jei psichoterapija truks ilgai, tai taps gyvenimo būdu. Kaip ir baimė dėl vaistų. Tačiau liga prasideda nuo santykio. Žmogus gana anksti vaikystėje išmoksta tam tikrų santykių modelių. Pavyzdžiui, sužino, kad turi būti geras, rūpintis kitais, nebūti egoistu. Ir jis eina per gyvenimą, užslopindamas savo norus, neigdamas juos. Tai kaupiasi ir prasiveržia liga.

Kai vaikystėje neleidžiama priešintis, pavyzdžiui, privaloma suvalgyti dešrą su lašiniais, nors tai vaikui yra šlykštu, taikoma prievarta, vaikas išmoksta nieko nejausti. Kai mokiniui sakoma, kad pažymys yra svarbiausia, nevalia mėgti menų, nes dabar madinga studijuoti finansus ar programavimą, kad žmogus, norėdamas sulaukti sėkmės, turi dirbti po dvylika valandų ir nepavargti, jis taip ir daro. Be to, dar turi nueiti į vakarėlį, nes negali jaustis pavargęs, negali atsisakyti – kitaip bus apšauktas nuobodžiu. Tokio savo poreikių ignoravimo padariniai – nerimas ir depresija. Kai tai ištinka, būtina išmokti pakeisti įpročius. O juos bei nuostatas keisti ne taip lengva ir tai užtrunka.

– Turbūt nėra žmogus, kuris gyvenime nebūtų patyręs tokio spaudimo, tačiau ne visi susergame?

– Vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu daug kas išgyvena krizes. Vieni per jas sustiprėja ir bręsta, kitiems sunkiau sekasi jas išspręsti. Manau, tai priklauso nuo to, kiek esame dėmesingi sau, kiek mokame bendrauti su kitu žmogumi.

– Tai jeigu vaikai labai priešinasi tėvų spaudimui, jiems bus lengviau gyvenime?

– Iš dalies taip. Priešintis ir kovoti yra daug sveikesnis elgesys, nors tėvams dėl to labai sunku. Norėtųsi paklusnių vaikų, tačiau tie paklusnūs pirmūnai neretai gyvenime turi nerimo ir depresijos problemų.