Parduotuvių maniakių išpažintis: tiesa ar drąsa?

Po švenčių maratono nutariu pasilepinti visų pasaulio moterų dievinama psichoterapijos priemone – šopingu. Bet ne tokiu priverstiniu (koks buvo prieš šventes), bet tuo lėtuoju, raminamuoju. O ką? Jei gali būti šiuo metu be proto madingas lėtas gyvenimas, tai kodėl negali būti lėtas apsipirkimas?!

Įtraukiu ir drauges. Rašau į mūsų feisbuko grupę: "Būsite tikros žiurkės (čia toks Žiurkės metų slengas), jei nepalaikysite man kompanijos." Traukiame ten, kur didžiausia parduotuvių koncentracija. Juk po Naujųjų – išpardavimai! Viena nė neperžengusi parduotuvės slenksčio (kaip koks vagišių detektorius) ima cypti, kad ji vis tiek čia nieko neras: kūno proporcijos nestandartinės – viršus siauras, apačia plati… Kita ima viską glėbiais: juk toookios nuolaidos! Trečia tik matuojasi, o paskui fotografuoja ir siunčia elektroninius meilės laiškus savo pigiajai siuvėjai iš Žaliakalnio rūsiuko. Na, pasiūs, suprantate, pagal nuotrauką, tik perpus pigiau. Po poros valandų lėtas apsipirkimas pamažu virsta lėtu kavos gėrimu ir lėtapėdišku prisiminimų srautu.

Megztuko parodija

Taip… Po antrojo puodelio kapučino išdrįstu atsiverti, kaip kartą, lindėdama feisbuke, užkibau už vienos internetinės parduotuvės reklamos kabliuko. Nežinau, kodėl, ėmiau ir patikėjau, kad gražuolį rankų darbo nertinį internetu galiu įsigyti vos už 25 eurus (žinoma, su 50 proc. nuolaida). Paskaičiavau, kad vien už siūlus sumokėčiau kur kas brangiau, o kur dar laikas, skirtas megzti?..

Paskui, kai internetinių sukčių kabliukas jau buvo gerokai įsikirtęs man į smegenis, išsirinkau dar keletą megztinių. Žinoma, rankų darbo. Be abejo, su žvėriška nuolaida. Suprantama, vien tik todėl, kad jų pristatymas į Lietuvą iš tolimosios Kinijos man nieko nekainuotų. Tad, gavusi "nemokamą" užsisakytų prekių shippingą ir atlikusi mokamą, bet visai neplanuotą shoppingą internetu, ėmiau laukti savojo laimikio.

Vos gavusi žinutę, lėkiau į paštą kaip ant sparnų, o iš pašto… Plūdau save iš pradžių tyliai, paskui jau garsiai ir visai nesidrovėdama aplinkinių, kaip tikra turgaus boba. "Taip tau ir reikia! – sakiau. – Besmegene tu godžioji, dabar nešiok tą palaikį sintetinį skudurą su grubiai atspaustais mezgimo raštais į darbą arba plauk juo grindis tol, kol dar norėsis kažką pirkti internetu."

Mano draugės tik susižvalgo, bet nenustemba. Pasirodo, pačios ne sykį yra nagus apsvilusios, tik niekam neišsidavė. Anokia čia šlovė įsigyti prekę, kurią, jei nori paskui grąžinti (kaip skelbia kai kurių internetinių parduotuvių nuostatai), turi pats ją išsiųsti į Kiniją ir dar siuntimo išlaidas apmokėti. Žodžiu, vienbalsiai sumušame kavos puodeliais, kad nuo šiol internetinių parduotuvių reklamas feisbuke praskipinsime kaip pačius pavojingiausius moteriškai pasąmonei (ir kreditinei kortelei) virusus.

Pirkėja lunatikė

"Bet, mielosios, ką man daryti su klientėmis lunatikėmis?!" – neleidžia ramiai atsikvėpti mūsų bičiulė, dirbanti Laisvės alėjos butikėlyje. Suklūstu, nes tokia pirkėjų kategorija man išvis negirdėta.

Pati žinau, kaip apsipirkimas veikia moterį. Tai puikiausias vaistas nuo vienatvės, tuštumos, savivertės trūkumo.

"Jei alkoholikas suvokia turįs problemą, – tęsia ji, – tuomet gali jam padėti, o maniškė lunatikė įsivaizduoja, kad jokių problemų su galva ji neturi! Bet kad jos galvą veikia mėnulio fazės – tą tikrai žinau. Na, pavyzdžiui, užėjus pilnačiai toji Ponia Lunatikė viską perka, perka, perka, o praėjus savaitei, pasikeitus mėnuliui – atsikvoši ir… tuomet viską grąžina, grąžina, grąžina. Arba bando ieškoti įsigytiems daiktams būtų ir nebūtų priekabių! Įsivaizduojate, kaip taip užknisa?! – intonacijos įtartinai aukštėja. – Ir ne tik mane. Vos spėju pradžiuginti savo bosą, kad šita savaitė supersėkminga – suprekiavau apie porą tūkstančių (jau ir apie premiją pradedu svajoti), kaip maniškė oniomanė (oniomanija – liguistas potraukis pirkti įvairius nebūtinai reikalingus daiktus) ima vilkti atgal vieną drabužį po kito. Tik pagalvokite, į kokią kvailą padėtį esu patekusi: parduodu daiktus, kuriuos, žinau, už savaitėlės toji lunatikė vis tiek grąžins!"

Na, jei toji lunatikė būtų viena iš jūsų (psichoterapeutės žvilgsniu nuskenuoju drauges), patarčiau jai, visų pirma, nesinešioti kreditinių, o piniginėje turėti tik nedidelę sumą grynųjų. Na, o antra – išvis ugdyti valią ir vengti nereikalingo vaikščiojimo į parduotuves. "Taip jai ir pasakyk!" – reziumuojame visos.

Iššūkis – aprengti vyrus

"Gera jums kalbėti, kai auginate dukras, – prabyla dviejų sūnų mama. – Pati žinau, kaip apsipirkimas veikia moterį. Tai puikiausias vaistas nuo vienatvės, tuštumos, savivertės trūkumo. Galų gale tai džiaugsmas, šventė, tik jau ne vyrams. Pirma, jiems niekada nieko nereikia. Antra, jei pasitaiko koks nors svarbus įvykis – jie niekada neturi kuo apsirengti. Blogiausia, kad nusitempti juos į parduotuvę – misija neįmanoma! Sykį atsiviliojau savo vyresnėlį devyniolikmetį iki vieno butikėlio (buvau ten tokius gerus marškinius nužiūrėjusi), tai į vidų jau nebeįsitempiau. Užsispyrė kaip ožys prieš naujus vartus. Paprašė juos į mašiną atnešti – pasimatuos. Įsivaizduojate, gėda kokia! Tai nuo to karto darau taip. Jei reikia džinsų – OK. Iš pradžių atlieku namų darbus – t.y. iššukuoju visus akropolius ir megas, nufotografuoju visus įmanomus variantus, iš kurių maniškis pasilieka tris. O tada vykstame su juo į tas tris ypatingas vietas, matuojamės ir perkame arba ne. Ilgesnių maratonų po parduotuves maniškis neištveria. Nors dalyvauja tikruose maratonuose, dar tuose, na kaip ten juos, – triatlonuose. Va, sakau, reikėtų tiems vyrams pirkinių maratone dalyvauti, per visas Kauno drabužių parduotuves perbėgti – su prisimatavimais, su apsipirkimais – pažiūrėtume tada, kiek čia tų geležinių žmonių Lietuvoje liktų… Jei išvis liktų!"

Ir mes gerulės... Imu nervingai raustis po savo pirkinius. Sėdime čia, mokome ją, o pačios nėmaž ne kitokios.

"Vargšelė…" – sutartinai nutęsiame mes. O kaip su vyru – negi ir jį aprengti tokia pati problema? Juk, kiek pamename, nevaikšto apskuręs, kiaurais džinsais, praplyšusiais padais?.. "Na, su vyru dar blogiau. Jis nekenčia parduotuvių. Tad per daugybę metų radau sprendimą. Imu, mano nuomone, jam tinkamą drabužį, sumoku pinigus ir vežu namo… Jei tinka – paliekame, jei ne – grąžinu atgal. Patikėk, visos vyriškų prekių pardavėjos jau mane pažįsta. Kai kurios ir draugėmis tapo…"

Kartų konfliktai

"Sutinku, – sakau, – vyrus aprengti gal ir sunkiau, bet man ir su dukromis irgi nelengva. Kalčiausias čia turbūt yra kartų skirtumas. O gal skonio? Kas gražu man – nebūtinai patiks Saulėjai, o kas patinka jai – dažniausiai varo į neviltį mane. Žodžiu, su jaunėle turime gražią tradiciją. Kartą per mėnesį ar du skiriame viena kitai pasimatymą tame pačiame kauniečių paauglių numylėtame parduotuvių megapolyje ir šopinamės. Tiksliau, bando šopintis ji, o aš tik lakstau iš paskos pakniopstomis kaip medžioklinis šuo ir loju: "Šitas baisus – neimk… Tokio niekada nepirkčiau… Pažiūrėk, kokia prasta kokybė… Ar jo sudėtyje yra bent kruopelytė vilnos?" Būkime sąžiningos, kuriai septyniolikmetei rūpės, ar jos glaustinukės sudėtyje yra vilnos? Jokiai!"

Šiuo amžiaus tarpsniu joms terūpi tik viena: kuris drabužis surinks daugiausia laikų feisbuko draugių grupėje ir laimės konkurencinę kovą. Aš tokioje nelygioje dvikovoje (keli šimtai beskonių paauglių prieš mane vieną!) dalyvauti negaliu. Tiesiog nervai nelaiko, kai visišką grindų skudurą jos draugės vadina cool ir apiberia milijonais šypsenėlių!

Na ir kas, kad jo galiojimo terminas – tik iki pirmo skalbimo. Bluzonas, už kurį nubalsuota kaip kiečiausią, jau kėpso ant prekystalio, laukdamas, kol už jį bus sumokėta. Kadangi bėginėti Saulėjai iš paskos ir pirkti cool drabužius, kurie man visiškai nepatinka, ilgai negaliu, galiausiai sutariame taip: ji su draugėmis atlieka namų darbus, t.y. išsimatuoja, išsireitinguoja drabužėlius, kuriuos aš vėliau nuperku. Žinoma, gavusi išsamų prekės aprašymą (jos vietą, kainą ir nuotrauką). Tokios tokelės su tomis dukromis!

(Ne)išgydoma liga?

Kava jau baigėsi. Parduotuvės tuoj užsidarys. Šopingo tema liko nepasisakiusi viena vienintelė respondentė. Įdomu, kodėl ji delsia?.. Faktas, kažką slepia. Gudreiviškai pasiūlau žaisti "Tiesą ir drąsą". Ji renkasi tiesą ir… pratrūksta raudoti, nes jos pirkinių maišelis pilniausias.

"Merginos, – sako, – aš ligonė. Va šiandien pasiaučiau su jumis po parduotuves, o grįžusi namo graušiuosi, kad išleidau per daug pinigų, kad prisipirkau visokio šlamšto, kurio iš tiesų man visai nereikia… Pusę iš jų turėsiu paslėpti ir vyrui rodyti tik dalimis, o kitą pusę grąžinsiu. O baisiausia, kad pirkti po vieną daiktelį (na, taip, kaip jūs šiandien) aš jau nebegaliu. Kad pajausčiau tikrą malonumą, turiu pirkti vis daugiau. Ir brangesnių. Nebūtinai sau. Galiu ir kitiems. Pavyzdžiui, vakar, grįždama po darbo namo, neišlaikiau ir užsukau į vieną parduotuvėlę, nes vitrinoje išvydau nuostabią suknytę – su mezginukais, raukinukais. Kokių trejų metukų mergaitei. Juk pačios žinote, kad maniškėms jau seniai ne treji ir net ne penkeri… Nepraėjau pro šalį. Nupirkau. O dabar suku galvą, kam ją padovanoti. Tokio amžiaus mergyčių tarp giminių ar draugų irgi nėra."

Drąsa būti savimi

"Na, taip… – ėmėme mykti kaip vakarinio melžimo laukiančios žalmargės. – Tavo atvejis sunkiausias ir mes dar nebaigėme žaidimo. O jei pasirinktume "Drąsą"?! Tikrai dar spėtum subėgioti ir grąžinti visas tas nesąmones, kurių šiandien prisipirkai."

Ir mes gerulės... Imu nervingai raustis po savo pirkinius. Sėdime čia, mokome ją, o pačios nėmaž ne kitokios. Ar man reikia tų dar vienų pigių juodų džinsų, po kurių dėvėjimo atrodysiu tarsi meilės emigrantė iš Juodojo žemyno?! O tau, Aldute, negi išties patinka šitas platus beformis žalsvas maišas, kurio etiketėje parašyta "Moteriška palaidinė" (nesuprantu, kodėl išsyk tau nesakiau, kad ji tave storina!)? Ir staiga įbedusi akis į tolį, rodos, pamatau sprendimą. O gal knygą?.. Labai intriguojančiu pavadinimu: "Drąsa būti savimi". Hmm?..

P.S. Kai iki visų parduotuvių uždarymo lieka varganos penkiolika minučių, mes – išraudusios ir uždususios nuo bėgiojimo bei įtampos (laimei, jau su tuščiais krepšiais ir lengva sąžine) – perkame tą dieną jau paskutinį savo pirkinį. O vėliau, prisiminusios sovietinę vaikystę, metame pirštus po marskomu ir spėjame, kuri pirma ją skaitys. Burtai lemia – aš!



NAUJAUSI KOMENTARAI

jo jo

jo jo portretas
Ir dar labai gerai jos išgyvena..:) Bepročio darbštumas gelbėja.

pipiec......

pipiec...... portretas
neuprantu niekaip ,kaip turint tik toky protely galima isgyvent siam pasauly .....juk tai juodas debilizmas...sizofreniku mastymas...

schoping

schoping portretas
Psichinės ligonės. Būtina gydytis.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių