Kodėl kaltinamos seksualinių ir kitokių smurtinių nusikaltimų aukos?

Vengia apie tai kalbėti

Aukos kaltinimas – reiškinys, kai nusikaltimo ar kitokio nemalonaus įvykio auka yra laikoma visiškai arba iš dalies atsakinga už nusižengimą, padarytą jos atžvilgiu. Toks kaltinimas gali pasireikšti įvairiais teisininkų, medikų, žurnalistų, šeimos narių, visuomenės veiksmais, komentarais ar sprendimais.

Tyrimai rodo, kad žmonės labiau linkę kaltinti aukas dėl prieš jas įvykdytų nusikaltimų, kai kaltininkas yra jų pažįstamas, kai jis lieka nenubaustas ar nepagautas, kai auka patiria ilgalaikių nusikaltimo padarinių ir negauna palaikymo iš kitų. Taip pat – kai auka neatitinka savo lyties vaidmens. Tai ypač galioja seksualinio pobūdžio nusikaltimams arba nusikaltimams artimoje aplinkoje. Aukos yra dažniau kaltinamos ir tuomet, kai neatitinka vadinamosios idealios aukos vaidmens. T.y. jeigu auka tapusi moteris nėra pasyvi, silpna, „žinanti savo vietą“ arba jeigu pati pasidarė savo apsinuoginusios nuotraukas, nors ir tik privačiai naudoti, o buvęs partneris jas be moters leidimo paviešino. Jeigu auka yra vyras, tuomet apskritai netikima tokiu prievartos scenarijumi arba suabejojama jo vyriškumu.

Naujausi tyrimai nerodo, kad žmonės labiau linkę kaltinti seksualinės prievartos nei apiplėšimo aukas. Kita vertus, palyginti su pastarosiomis, seksualinės prievartos aukos susiduria su negatyvesnėmis socialinėmis reakcijomis: tyla, vengimu kalbėti apie įvykį, stigmatizavimu arba egocentrinėmis reakcijomis. Pavyzdžiui, žmogui taip nemalonu girdėti aukos istoriją, kad šiai tenka raminti klausantįjį. Aukos kaltinimą labiau lemia tai, ar vertinantysis turi seksistinių nuostatų ir stokoja empatijos aukai, – tokiais atvejais jis linkęs kaltinti auką ir nesugeba įsivaizduoti, ką ji jaučia.

Turi seksistinių nuostatų

Dauguma seksualinės prievartos atvejų įvyksta tarp pažįstamų.

Nusikaltėliai linkę kaltinti aukas todėl, kad nori pateisinti savo elgesį, išvengti bausmės ir toliau demonstruoti galią. Tai ypač galioja smurtiniams nusikaltimams: seksualiniam priekabiavimui, smurtui artimoje aplinkoje, seksualinei prievartai. Norėdami pateisinti savo elgesį, nusikaltėliai neretai vadovaujasi seksistinėmis nuostatomis ir stereotipais apie tai, koks elgesys turėtų būti priimtinas vienai ar kitai socialinei grupei. Jie yra įsitikinę, kad turi teisę naudotis savo galia ir elgtis taip, kaip nori, – ypač su tais, kurie pažeidžia įprastus lyčių ar kitus socialinius vaidmenis.

Prievartos priežastis – galios ir kontrolės disbalansas tarp aukos ir kaltininko. Kitaip tariant, kai kaltininkas turi neproporcingai didesnę galią nei jo auka. Ši galia gali būti susijusi su fizinėmis, socialinėmis, finansinėmis ar politinėmis galimybėmis. Skirtingai nuo visuomenėje dominuojančio įsivaizdavimo, dauguma seksualinės prievartos atvejų nutinka tarp pažįstamų žmonių.

Dauguma seksualinės prievartos nusikaltėlių yra vyrai. Taip yra dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo, priešiškumo moterų atžvilgiu, patirtos seksualinės ir fizinės prievartos vaikystėje. Taip pat – dėl palaikomų ryšių su agresyviais, nusikalsti linkusiais bendraamžiais, nestabilios ir smurtinės šeimos aplinkos, patriarchalinės šeimos ir bendruomenės struktūros. Bendruomenės lygmeniu tai lemia menkos bausmės už smurtą, seksualinės prievartos tolerancija, ekonominių priemonių ir teisinės pagalbos stoka. Tarp dar platesnio masto priežasčių galima įvardyti ir įstatymų, skirtų kovai su lyčių nelygybe, stoką.

Išprievartavimo kultūra

Visuomenėje dominuoja moterų sudaiktinimas.

Kultūrinės seksistinės nuostatos sukuria atmosferą, kurioje tik tam tikras vyrų ir moterų elgesys yra laikomas priimtinu arba normatyviu. Pavyzdžiui, manoma, kad vyrui yra normalu norėti seksualiai užkariauti moterį, jis nelabai gali susivaldyti, yra agresyvus, o moteris turi neprovokuoti, būti kukli, paklūstanti, pasyvi. Tokios nuostatos taip pat palaiko galios disbalansą, kuriuo remiantis, vyrai turi daugiau galios nei moterys, yra viršesni, privilegijuoti.

Humoras, kalbant apie išprievartavimus (taip juos sumenkinant), tiek žiniasklaidoje tiek ir viešojoje kalboje taip pat prisideda prie tokios kultūros palaikymo.

Visuomenėje dominuojančios seksistinės nuostatos persiduoda ir kitiems asmenims – stebėtojams, kurie taip pat ima kaltinti aukas dėl jas ištikusių nelaimių. Mokslininkai kalba apie vadinamąją išprievartavimo kultūrą – fenomeną, kai išprievartavimas, visuomenės akimis, tampa normaliu dalyku. Tokią kultūrą palaiko žiniasklaida, reklama, kalbos vartojimas. Žmonės nuolat mato nuasmenintus, sudaiktintus, seksualizuotus, vartojamus moterų kūnus, nuvertinamas moterų išsakomas mintis ar idėjas. Tokia praktika pamažu tampa norma: vyrai dominuoja, veikia, o moterys reaguoja, yra išnaudojamos.

Toks iškreiptas lyčių veikimo galios pasiskirstymas tampa ne tik normatyviu, bet kartu ir nematomu. Kitaip tariant, smurtas vis mažiau stebina. Humoras, kalbant apie išprievartavimus (taip juos sumenkinant), tiek žiniasklaidoje tiek ir viešojoje kalboje taip pat prisideda prie tokios kultūros palaikymo.

Vienas mokslininkų tyrimas, kuriame buvo apklausti 20-mečiai, atskleidė, kad jauni žmonės jaučiasi gyvenantys seksizmo terpėje, kurioje išprievartavimas yra suprantamas kaip norma, o žmonės yra vis labiau abejingi vyrų smurto prieš moteris apraiškoms. Jie pastebi, kad toks moterų sudaiktinimas ir vyrų agresyvus elgesys dažnai priimtinas populiariojoje muzikoje ir televizijoje, o socialiniuose tinkluose gausu aukas kaltinančių komentarų ir dvigubų seksualinių standartų vyrų ir moterų atžvilgiu.

Kas kaltina labiau

Kodėl aukos yra kaltinamos? Psichologai išskiria gausybę psichologinių priežasčių, susijusių su mąstymo klaidomis. Viena iš populiariausių yra teisingo pasaulio hipotezė, paremta idėja, kad pasaulis yra saugi, teisinga vieta, kurioje žmonės gauna tai, ko nusipelnė. Tie, kurie vadovaujasi šia hipoteze, tiki, kad socialinė sistema, kurioje jie veikia, yra teisinga, sąžininga ir teisėta.

Tokie įsitikinimai yra supurtomi, kai žmonės susiduria su netikėtomis nelaimėmis, pavyzdžiui, smurtiniais nusikaltimais. Kitaip tariant, sunku ir toliau tikėti, kad geriems žmonėms nutinka geri dalykai, o blogiems – blogi, jei leisi sau pagalvoti, kad mergina, prie kurios priekabiavo, buvo geras žmogus. Matyt, ji vis dėlto darė kažką ne taip, kad ją ištiko tokia nelaimė. Toks galvojimas leidžia išsaugoti asmeninės atsakomybės ir socialinių situacijų kontrolės iliuziją. Jeigu leisi sau manyti, kad pasaulis yra nevaldomas, tuomet, vadinasi, ir mane gali ištikti tokio paties masto nelaimė, taps labai sunku gyventi.

Tyrimai rodo, kad, mąstydami apie tai, kiek auka yra kalta dėl patirtos prievartos, pirmiausiai žmonės svarsto, kiek pati auka prisidėjo prie to, kad patyrė prievartą, o paskui – kaip ji privalėjo užkirsti kelią šiai prievartai. Vienas tyrimas atskleidė, kad tie, kurie palaiko teisingo pasaulio hipotezę, susidūrę su situacija, kai nekalta auka patiria prievartą, jaučia kognityvinį disonansą (t.y. neatitikimą tarp realybės ir savo turimo įsivaizdavimo) ir ima labiau kaltinti aukas dėl dviejų skirtingų psichologinių procesų: intuityvaus-asociacinio (auka yra siejama su negatyviu įvykiu, todėl nesinori apie tai galvoti) ir racionalaus (ieškoma loginio paaiškinimo, kodėl būtent ji tai patyrė).

Aukos kaltinimą taip pat neretai lemia bazinė priskyrimo klaida, kai labiau sureikšminamos vidinės, su asmens būdo ypatumais susijusios nelaimių priežastys ir sumenkinamos išorinės, su aplinkybėmis susijusios elgesio priežastys. Kitaip tariant, kai laikomasi požiūrio, kad žmogaus elgesys atspindi jo būdą, o aplinkybės ar kontekstas nėra svarbūs. Tokiu atveju, susidūrę su nusikaltimo auka, šią klaidą darantys žmonės yra linkę priskirti daugiau atsakomybės aukai už jos netinkamą elgesį ir ignoruoja situacinius nusikaltimo veiksnius. Įdomu tai, kad savo pačių atžvilgiu šie žmonės vadovaujasi priešinga mąstysena ir daugiau reikšmės teikia kontekstui, o ne savo elgesiui, – tai vadinama veikėjo-stebėtojo klaida.

„Man taip nenutiks“

Aukų patirtis primena mums, kad esame pažeidžiami, – tai kelia stresą ir nesaugumą, todėl žmonės yra linkę kaltinti aukas.

Prievartos aukoms žmonės itin dažnai priskiria mazochistinės asmenybės bruožus: „Juk, antraip, ji paliktų savo smurtaujantį vyrą.“ Dažnai minima netinkama apranga („Kodėl ji taip seksualiai apsirengė?“) ar elgesys („Kodėl flirtuoja? Kodėl vartoja alkoholį?“). Ir priešingai, kalbant apie seksualinio pobūdžio nusikaltėlius, bandoma mažinti jų kaltę, paminint asmenybės ypatybes: nesusivaldymą, didelį seksualinį potraukį.

Dar viena mąstymo klaida – nepažeidžiamumo iliuzija. Žmonės, nepatyrę prievartos, dažnai galvoja, kad jiems to nutikti negali arba kad tai gerokai mažiau tikėtina. Aukų patirtis primena mums, kad esame pažeidžiami, – tai kelia stresą ir nesaugumą, todėl žmonės yra linkę kaltinti aukas: „Galbūt auka darė kažką negerai. Aš taip nesielgiu, todėl manęs ši nelaimė neištiks.“ Pradedama skirstyti į „mes“ (tie, kurie elgiasi tinkamai ir nepatiria nelaimių) ir „jie“ (aukos, kurios elgiasi kažkaip netinkamai), taip atsiribojant nuo aukos.

Empatijos stoka taip pat gali prisidėti prie didesnio aukos kaltinimo, ypač tiems, kurie nesitapatina su aukos grupe. Pavyzdžiui, jeigu auka yra moteris, vyrams sunkiau įsivaizduoti, ką ji jaučia, nes jie savęs netapatina su moterimi ir jaučia poreikį apginti, atstovauti, pateisinti vyrus.

Aukos kaltinimą taip pat skatina pasirinkimo galimybė, t.y. jei žmogus kitų elgesį vertina akcentuodamas individualią atsakomybę, asmeninę kontrolę ir ignoruodamas socialinius veiksnius, sumažėja jo empatija socialiai remtinų asmenų atžvilgiu.

Nukentėję vengia pranešti apie patirtą prievartą norėdami išvengti kaltinimo ir nenorėdami patirti atstūmimo iš aplinkos, neigiamų išgyvenimų bendraujant su teisės ir medicinos specialistais. Be to, jie patys perima visuomenėje populiarias nuostatas ir ima kaltinti save: savęs kaltinimas tampa būdu atkurti saugumo jausmą, savo paties gyvenimo kontrolę.

Ką reikėtų daryti?

Svarbu kovoti su seksistinėmis nuostatomis, mažinti lyčių galios disbalansą. Reikėtų keisti seksualinės prievartos mitus, klaidingus įsitikinimus ir skatinti informacijos apsikeitimą, bendradarbiavimą tarp visų institucijų, dirbančių seksualinės prievartos klausimais: teisininkų, nevyriausybinių organizacijų, žurnalistų, mokslininkų.

Siekiant užkirsti kelią seksualinei prievartai, svarbu vykdyti mokymus, kaip atpažinti rizikingas situacijas, į kurias pakliūva kiti žmonės, ir stiprinti atsakomybės jausmą, pasitikėjimą savimi kovojant su tokiomis situacijomis. Vykdant tokius mokymus siekiama keisti ne tik individualių asmenų elgesį, tačiau ir organizacijų kultūrą – socialines normas, palaikančias išprievartavimo kultūrą.