Atostogų galvosūkis: tėvai – prie jūros, vaikas – pas senelius

"Būtų idealu atostogas paskirstyti taip, kad dalį jų tėvai pabūtų vieni, o kitą dalį praleistų su atžala", – pataria psichologė Rasa Zakarevičiūtė.

– Vasara – atostogų metas. Dažnai jauni tėvai bent savaitėlę nori pabūti vieni, kita vertus – mėnesiui uždaromi darželiai, o vesti mažylį į kitą nori ne visi, be to, nauja aplinka, kitos auklėtojos, tad vaikas spyriojasi. Ar geras sumanymas mažylį palikti prižiūrėti seneliams, artimiesiems?

R.Zakarevičiūtė ragina jaunus tėvus pasitikėti seneliais, leisti jiems pasijausti reikalingiems ir svarbiems.

– Vasaros atostogos – ne tik poilsis, bet ir neįkainojamas laikas su brangiais žmonėmis: seneliais, pusseserėmis, pusbroliais, tetomis ir dėdėmis. Juk tikriausiai visi turime nepaprastų, nuostabių vaikystės prisiminimų apie atostogas kartu su seneliais prie jūros ar sodyboje prie ežero, pas artimuosius kaime ar kitame mieste. Su seneliais praleistas laikas ne tik kvepia braškėmis ir blyneliais, tai ne tik linksmi atradimai ir nuotykiai – stiprėja emocinis ryšys tarp skirtingų kartų, vaikai tampa labiau savarankiški, plečiasi jų akiratis, aplinkos suvokimas.

Labai dažnai seneliai turi kur kas daugiau kantrybės nei tėvai: jie moka sugundyti, įkalbėti ir įtraukti anūkus į įvairias veiklas – ne tik skaityti knygeles, mokytis eilėraščius, bet ir kartu dirbti patikint mažyliui atlikti nesudėtingus darbelius. Suvokdamas, koks jis gali būti stiprus ir kruopštus pagalbininkas, koks jo darbas seneliams reikšmingas, vaikas įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, be to, vystosi jo išmonė, gebėjimai, atsiranda darbo įgūdžių, išmanymo.

Atostogaudamas be tėvų jis išmoksta prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Jei su tėveliais gyvena mieste, o seneliai kaime – vaikas suartėja su gamta, mokosi ją pažinti, išbando įvairių nesunkių ūkio ir buities darbų: kaip reikia sodinti, palieti daržą ir jį prižiūrėti, rinkti uogas, lesinti vištas… Bendravimas su vyresniais žmonėmis suteikia vaikui naujų žinių ir išminties, turtina žodyną, ugdo rūpinimosi jausmą.

– Kokio amžiaus vaikus ir kaip ilgai galima palikti prižiūrėti artimiesiems?

– Vaikas vaikui nelygu, tad kiekvienu atveju situacija skirtinga. Geriausiai savo mažylį pažįsta rūpestingi ir atidūs tėvai: jie intuityviai jaučia, ar atžala pasiruošusi, kiek laiko galės išbūti atskirai nuo tėvų, namų. 2–4 metų vaikai atsiskyrimą nuo tėvų išgyvena sunkiau nei 5–6 metų. Taip yra dėl kelių priežasčių. Jie nesupranta, kodėl turi išvažiuoti ir kurį laiką nematyti tėvų, be to, patys dar negali priimti sprendimo ir rinktis iš kelių alternatyvų – nori būti pas senelius ar ne, negali adekvačiai suvokti laiko ir išsiskyrimo laikotarpio. Net ir trumpa viešnagė pas senelius tokio amžiaus mažyliui gali atrodyti amžina ir nesibaigianti.

Visi maži vaikai jautriai išgyvena išsiskyrimą su tėvais, todėl rekomenduotina, kad išsiskyrimų skaičius per metus būtų kuo mažesnis ir jie truktų kiek įmanoma trumpiau. Tai raidos dėsningumas: kad asmenybė galėtų patenkinti visus meilės ir saugumo poreikius, būtinus optimaliai raidai ir psichikos sveikatai, reikalingas tėvų dėmesys.

– Kada šio sumanymo geriau atsisakyti?

– Jeigu seneliai negeba pasirūpinti vaiko pagrindiniais fiziniais ir emociniais poreikiais, jei negali suteikti tinkamų gyvenimo sąlygų. Jei vaikas labai priešinasi išsiskyrimui, yra stipriai prisirišęs prie tėvų ar vieno iš jų, arba atvirkščiai – tarp jo ir tėvų nėra šiltų tarpusavio santykių, emocinis santykis skurdus. Taip pat labai svarbu atsižvelgti į mažylio psichinę būseną, jo charakterį, būdą: nederėtų vaiko nei savaitei palikti seneliams, jei jis stipriai išgyvena netektį, krizę, yra itin jautrus, nedrąsus, uždaras ar pernelyg emocingas – laikas be tėvų padarytų žalą tolesniam asmenybės vystymuisi. Ateityje toks vaikas gali išgyventi didelį nuolatinį nerimą, kaltės jausmą, gali kurti nesėkmingus artimus santykius. Jis bijos priimti atsakingus sprendimus, suklysti ar netinkamai pasielgti – jo sąmonėje tokie poelgiai bus klaidingai siejami su palikimo situacija. Jeigu ikimokyklinukas bus pas senelius paliktas ilgam laikui be atviro, nuoširdaus ir pagrįsto paaiškinimo, kodėl taip daroma, jo savijauta gali tapti panaši į tėvų gedėjimą, tarsi jie būtų negrįžtamai prarasti.

– Kaip paruošti vaikus prieš išsiskiriant, kad nepatirtų didelio streso, nekiltų sunkiai suvaldomų problemų?

– Pernelyg ankstyvos šnekos apie kelionę ir buvimą atskirai nuo tėvų ir įprastos aplinkos gali sukelti nepagrįstų baimių ar įtampos. Su vaiku patartina kalbėtis likus kelioms dienoms iki atostogų – tiek laiko jam pakaks morališkai pasiruošti ir išsiaiškinti visus rūpimus klausimus. Jei mažylis pirmą kartą vasarą leis pas senelius, būtina parepetuoti: palikite jį nakčiai ar savaitgaliui, galbūt jam labai patiks ir pasirodys, kad jūs visai be reikalo jaudinotės. Pravartu kartu su atžala sudėlioti atostogų veiksmų, įdomių veiklų planą. Kuriant jį, būtina įtraukti ir senelius. Planas turėtų būti įdomus, nenuobodus ir žaismingas, atitikti mažylio būdą, charakterio savybes. Smagu bus kažkur nuvažiuoti, nueiti į svečius ar dalyvauti kokioje nors šventėje. Tačiau mažyliui turi būti patraukli ir kasdienybė. Lai kiekvienas rytas prasideda pasisveikinimu su varlyte ar šiltnamio revizija skaičiuojant agurkus, po pusryčių galima prisirinkti akmenėlių ir kieme ar gėlyne dėlioti paveikslą, o kartu apravėti ir piktžoles, vėliau iš dešimt skirtingų pievos augalų suskinti puokštę namams papuošti ar pasimokyti pinti vainiką, ant smilgos verti žemuogių karolius... Puikus senelių sumanymas gražiausias anūko atostogų akimirkas ir patirtus nuotykius užfiksuoti fotoaparatu: įrėmintos jos primins geras emocijas, kitąmet vaiko jau nereikės įkalbinėti vykti į kaimą, žinos, kad ten labai smagu.

Jei vaikas kiek spyriojasi, paklauskite, kokios lauktuvės jį pradžiugintų, o gal grįžus namo jis norėtų kartu su jumis kažkur nuvažiuoti, kažką pamatyti. Dėmesio: žadėkite tik tai, ką galėsite išpildyti, ir visada laikykitės duoto žodžio.

Vaikui svarbu žinoti, kiek laiko jis nematys tėvelių, kada atvažiuos jo aplankyti, ar galės su jais pasikalbėti telefonu, skaipu. Tinkami padrąsinimai vaiką nuramins ir suteiks daugiau pasitikėjimo savimi.

Nuvažiavus iš karto negalima palikti vaiko: svarbu jį supažindinti su nauja aplinką, parodyti kambarį, kuriame gyvens, padėti išsikrauti daiktus, įkurdinti jo žaislus. Tėvai jokiais būdais negali išvykti slapta, neatsisveikinę su savo mažyliu. Ašaros, liūdesys, nerimas – visa tai reikia labai gerai savyje paslėpti. Vaikas neturi matyti, kaip tėvai išgyvena, priešingu atveju jis pradės bijoti, verkti – atsisveikinimas bus labai sunkus, ilgas ir nežinia kuo pasibaigs. O jis turėtų būti trumpas. Jei vaiko skruostais ir nuriedės ašara, paniurzgės, neverta kreipti daug dėmesio – tėvams išėjus, jis po kurio laiko aprims, o išgirdęs kaimynystėje gyvenančių savo bendraamžių klegesį greitai užsimirš.

Nemanau, kad palikę pas senelius mažylį mama ar tėtis turėtų negerai jaustis: tėvai turi teisę kokybiškai pailsėti, deramai atsipalaiduoti, atgauti jėgas – tai atsispindės ir bendraujant su vaiku.

– Kaip išsiskyrimas veikia vaikų psichiką? Atrodo, jie kartu su artimais, juos mylinčiais žmonėmis, bet lyg ir vieni – be tėvų? Kaip vaikams turėtų padėti juos prižiūrintys suaugusieji?

– Svarbu, kad artimieji laikytųsi rutinos ir tėvų paliktų nurodymų. Nereikėtų išsigąsti vaiko liūdesio, ašarų, ilgesio. Pastebėjus, kad vaikas prislėgtas, padėkite jam įvardinti jausmus: "Suprantu, kad ilgiesi tėvelių, matau, tau liūdna (pikta, graudu, nuobodu ar kt.), bet juk susitarėte ir tėveliai laikosi žodžio – jie grįš, paskambins sutartu laiku. Dabar aš esu su tavimi ir man labai svarbu, kaip tu jautiesi." Seneliai turėtų kuo dažniau su vaiku kalbėtis, įtraukti jį į kasdienius darbus, sugalvoti įdomių užsiėmimų, neignoruoti vaiko su tėvais atliekamų kasdienių ritualų: paskaityti pasaką prieš miegą, vakare išeiti kartu pasivaikščioti ar pažaisti kartu stalo žaidimą.

– Šiuolaikiniai vaikai gudrūs, gana įnoringi, gali iš kantrybės išvesti net ir ramiausius senelius...

– Žinoma, vaikai bandys ribas, gali ignoruoti taisykles, prieštarauti, manipuliuoti jausmais ir kt. Pasikartosiu, kad labiausiai vaikai pavargsta nuo nieko neveikimo arba chaotiškumo – svarbu atrasti aukso vidurį. Laikytis dienotvarkės, nesiblaškyti ir per daug nenuolaidžiauti vaikui. Jei vaikas labai ožiuojasi, galima jam pasiūlyti kelis variantus ir leisti pasirinkti, ką galima nuveikti įdomaus, linksmo ir prasmingo vietoj beprasmio zyzimo ir prieštaravimų. Atsargai tėvai seneliams gali palikti kontaktus kitų senelių ar artimųjų, draugų, kurie galėtų padėti susitvarkyti su sunkiai kontroliuojama situacija.

– Kaip elgtis tėvams, palikusiems vaiką ilgesniam laikui pas senelius? Rūpestinga mama nerims – kelis kartus per dieną skambins, klausinės mažylio, kas ir kaip... O gal geriau palikti jį ramybėje ir tik senelių pasiteirauti, kaip sekasi?

– Tėvams, ypatingai mamai, išsiskyrimas su vaiku gali būti psichologiškai sunkus, tačiau suaugusieji turi aiškiai suvokti, kad mažylio augantis savarankiškumas ne tik natūralus, bet ir būtinas procesas.

Skambinti ir domėtis, kaip sekasi vaikui būtina, tačiau nereikia daryti tai perdėm įkyriai. Jei turite kokius nors nusistovėjusius ryto ar vakaro ritualus su vaiku, pavyzdžiui, ypatingus pasisveikinimus ar palinkėjimus, nenustokite to daryti ir būdami atskirai – bendravimo priemonių dabar labai daug: telefonas, skaipas, mesendžeris. Pasitikėkite seneliais, leiskite jiems pasijausti reikalingiems ir svarbiems.

– Ar jaunai porai būtina pabūti vieniems, pailsėti be vaikų?

– Jei yra galimybė, sutuoktiniams svarbu pabūti vieniems – sustiprėja emocinis ryšys, atgimsta jausmai, atsiranda proga pažinti vienas kitą visai kitoje aplinkoje. Juk darni šeima – nuoširdus darbas, kurį reikia dirbti kantriai, atidžiai, nuolat investuoti laiką ir dėmesį. Būtų idealu atostogas paskirstyti taip, kad dalį jų tėvai pabūtų vieni, o kitą dalį praleistų su vaiku. Nemanau, kad palikę pas senelius mažylį mama ar tėtis turėtų negerai jaustis: tėvai turi teisę kokybiškai pailsėti, deramai atsipalaiduoti, atgauti jėgas – tai atsispindės ir bendraujant su vaiku. Tačiau jei tėvai prie vaiko itin prisirišę ir tikėtina, kad labai nerimaus, jaudinsis, kaip atžala be jų laikosi, geriausia net negalvoti apie atostogas atskirai.