– Laura, papasakokite šiek tiek plačiau apie pačią apklausą. Kaip ji vyko, kada vyko ir kokio amžiaus vaikai buvo apklausti?

– Šių metų gegužės pabaigoje ir birželio mėnesį mes klausėme 10–18 metų vaikų, kaip jie jaučiasi, kokius jausmus norėtų jausti dažniau, o kokius jiems sunkiau atlaikyti. Apklausą vykdėme kartu su Vaiko teisių kontrolieriaus įstaiga. Į apklausą atsakė 1 tūkst. 165 vaikai iš praktiškai visos Lietuvos.

– Bendras jų vardiklis yra 6,8 balo iš 10. Jei perfrazuotume į mokyklinę sistemą, tai būtų apie 7. Skamba gal ir ne taip blogai, bet bendra situacija vis tiek nėra tokia, kuria galima džiaugtis. Tas 7 yra gana toli nuo gero rezultato.

– Taip, jeigu išverstume tą balą – tai būtų „pakankamai gerai“. Bet klausimas, ar mes norime, kad vaikai jaustųsi tik „pakankamai gerai“? Ar norime, kad jų vaikystė būtų prisimenama kaip gera, puiki, džiugi ir kupina teigiamų emocijų? Todėl „pakankamai gerai“ nėra labai džiuginantis rezultatas, nors jis ir nėra itin blogas ar liūdnas. Kita vertus, vaikai, kurie pažymėjo save priklausantys pažeidžiamoms grupėms – jų apklausoje buvo mažiau –, savo emocinę sveikatą per pastarąsias 30 dienų įvertino vos 5,5 balo. Tai jau yra daug mažiau.

– Ar jus nustebino rezultatai?

– Negaliu pasakyti, kad labai stipriai nustebino. Gal kai kurie momentai nustebino. Vienas iš jų buvo tai, kad vaikai norėtų jausti mažiau jausmo, kad jie yra nepakankami. Jie norėtų nesijausti, kad kiti juos mato kaip nepakankamai gerus, nepakankamai laimingus, nepakankamai mylimus. Tai buvo vienas rodiklių, kuris nustebino.

– Bet šis jausmas gana dažnas ir tarp suaugusiųjų mūsų šalyje. Vaikai čia yra tik atspindys.

– Tikrai taip. Mes tai ir atsinešame iš savo vaikystės. Jei tada jautėmės nepakankami, suaugus tik dar sunkiau tai įveikti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokie aspektai labiausiai blogina vaikų emocinę būklę?

– Labai sunku atlaikyti kai kuriuos jausmus. Mes klausėme, kurių jausmų jie norėtų jausti mažiau. Tai neabejotinai pyktį, liūdesį, nerimą. Vadinasi, mūsų vaikams reikia ne to, kad šie jausmai visiškai išnyktų, o mokėti juos įveikti ir turėti strategijų, kaip tvarkytis su savo emocine būsena.

– Iš esmės tai turėtų ateiti iš visuomenės ir suaugusiųjų, ar ne?

– Tikrai taip. Mes, suaugusieji – tėvai, mokytojai, artimieji – privalome išmokyti vaikus, kaip susitvarkyti su nerimu, pykčiu, liūdesiu. Bet juk ir mums patiems dažnai sunku konstruktyviai parodyti savo pyktį, įveikti nerimą ar rasti būdų, kaip nusiraminti po sunkios dienos. Jei mes to nemokame, sunku ir vaikams rodyti tinkamą pavyzdį. Todėl vertėtų atsigręžti į švietimo sistemą ir ten diegti daugiau turinio bei priemonių, kurios padėtų vaikams dar ankstyvame amžiuje.

– Vadinasi, vaikai tikisi iš suaugusiųjų pavyzdžio?

– Taip. Klausėme vaikų, ko jie tikėtųsi iš suaugusiųjų. Atsižvelgiant į tai, kad apklausoje dalyvavo 10–18 metų paaugliai, vienas iš dažniausių atsakymų buvo: „Norėtume, kad suaugę padėtų rasti sprendimus mūsų problemoms.“ Dažnai galvojame, jog paaugliai atmes mūsų siūlomus variantus ar patirtį, bet bent kas trečias vaikas atsakė, kad norėtų didesnio suaugusiųjų įsitraukimo sprendžiant problemas ir dalinantis žiniomis.

Bent kas trečias vaikas atsakė, kad norėtų didesnio suaugusiųjų įsitraukimo sprendžiant problemas ir dalinantis žiniomis.

– Kokių frazių vaikai norėtų girdėti mažiau iš suaugusiųjų, iš savo šeimos?

– Labiausiai – mažiau šauksmų. Du iš trijų vaikų pažymėjo, kad jiems tai labai svarbu. Nors fizinio smurto ženkliai sumažėjo, mes negalime tiksliai pasakyti, kiek yra emocinio smurto – engimo, žeminimo, menkinančių frazių. Vaikai norėtų, kad juos mažiau kritikuotų ir lygintų su kitais. Deja, mūsų kalboje vis dar gausu palyginimų su bendraamžiais ar net tarp brolių ir seserų, o vaikams tai labai skaudu.

– Jei palygintume šią apklausą su ankstesnėmis, ar situacija gerėja? Galime tikėtis, kad po metų bus geriau?

– Vaikai savo savijautą vertina per pastarąsias 30 dienų, tad labai svarbu, koks tai laikotarpis. Ar prieš Kalėdas, ar semestro pabaigoje, kai daug atsiskaitymų, ar prieš vasarą. Šiemet apklausą atlikome prieš vasarą ir matėme šiek tiek geresnį rezultatą nei pernai sausį, kai buvo semestro pabaiga ir daug vertinimų. Tada vidurkis buvo 6,2. Panašius rezultatus rodo ir kiti moksliniai tyrimai Lietuvoje apie vaikų emocinę sveikatą. Didelio šuolio kitais metais nesitikiu. Planuojame kartoti apklausą, bet greičiausiai pokyčiai nebus labai ryškūs.