Apie Gretą ir Martą. Apie skaudų žodį „kitoks“

Greta Davidavičiūtė ir Marta Petrošiūtė, penkiolikametės iš skirtingų Lietuvos vietų, sutiko pasidalyti savo kasdienybe. Abi merginos save atrado menuose ir labiau už viską nori, kad kalbėdami apie jas ar kitus tamsiagymius vaikus nevartotume žodžio "kitokie". "Nors neseniai, rimčiau pasinėrusi į modelio darbą, jį pradėjau priimti kaip savotišką kokybės ženklą", – šypsosi Greta.

Suprasti ir pateisinti

Greta Davidavičiūtė, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos devintokė, man pasirodo subrendusi ne pagal metus. Penkiolikametė dažnai filmuojasi, fotografuojasi reklamoms. Pasak fotografų, su ja dirbti lengva, nes Greta komunikabili, greitai supranta, ko iš jos norima, o ir kalbėtis su ja galima įvairiausiomis temomis.

Vaikystėje mergaitė norėjo būti aktore, paskui – šokėja, dainininke. Vis dėlto šiuo metu Gretai labiausiai rūpi psichologija. Galbūt dėl to, kad nori suprasti tėtį, sukūrusį kitą šeimą ir šiuo metu gyvenantį gimtinėje Angoloje, šalies sostinėje Luandoje.

"Ar pykstu ant jo, kad mus su mama paliko? Ir taip, ir ne. Gal labiau stengiuosi jį suprasti. O supratusi labai noriu nukeliauti jo aplankyti, susipažinti su giminaičiais. Juk Angoloje – mano kraujas, mano giminės, mano broliukai..." – pasakoja ji.

Greta, kaip ir tėtis, labai mėgsta šokti – ji daug metų šoko sportinius šokius, bet gražų balsą (šiuo metu Greta lanko privačias dainavimo pamokas) yra paveldėjusi iš mamos. Pernai Greta baigė vaikų muzikos mokyklą "Lyra", fortepijono klasę.

"Dažniausiai fotografai randa mane per socialinius tinklus: mat į virtualiąją erdvę mama kelia nemažai mano nuotraukų", – juokiasi fotomodelis ir sako, kad modelių darbui ant podiumo yra truputėlį per žema (merginos ūgis 1,68 cm). Užtai reklaminėms fotosesijoms išskirtiniai Gretos veido bruožai tinka kuo puikiausiai.

Gretos mamos istorija

Paklausta, ar ramiu balsu jau gali pasakoti savo daugiau nei penkiolikos metų senumo istoriją, Gretos mama Daiva susimąsto. "Turbūt taip, – leidžiasi į prisiminimus. – Buvo toks gyvenimo etapas, kai aš, 25-erių mergina, gyvenau Londone ir vienoje šeimoje dirbau aukle. Nuo tada viskas ir prasidėjo..."

Šeimininkės draugė supažindino Daivą Davidavičiūtę su kita lietuvaite, kuri irgi Anglijoje prižiūrėjo vaikus. Vieną dieną bare merginos sutiko kelis vaikinus iš Angolos, kurių vienas Daivai pasiūlė draugystę.

"Nemaniau, kad kažkas rimto išeis, – pasakoja ji, – bet gyvenant svečiame krašte norėjosi bendravimo ne tik su šeimininkų vaikais."

Lietuvoje yra dar daug seno požiūrio žmonių. Tokių, kurie nesugeba priimti kitokių nei jie. Bet, mano galva, jie tik parodo savo neišsilavinimą. Laimė, tarp mano kartos tokių beveik nėra.

Taip jau nutiko, kad kurį laiką padraugavusi su būsimu Gretos tėčiu Edisonu, Daiva grįžo gimdyti į Lietuvą. Prieš jai paliekant Londoną vyras prisipažino, kad neturi pinigų ir niekada negalės išlaikyti savo gyvenimo meilių...

Kai Gretai buvo keturi mėnesiai, Edisonas atvyko į Lietuvą dalyvauti jos krikštynose, vėliau buvo ir jos Pirmosios Komunijos iškilmėse.

Pasak Daivos, Gretos tėtis baigė mokslus, sukūrė gyvenimą savo gimtojoje Angoloje ir dabar vadovauja nuosavam barui Luandoje. Yra vedęs tėvynainę, augina penkis vaikus. Paklausta, ar baro Luandoje savininkas padeda joms su Greta finansiškai, moteris purto galvą: "Nelabai... Jam atrodo, kad mes turime jį suprasti: juk augina penkias atžalas."

Ryšys: iš mamos Daivos G.Davidavičiūtė paveldėjo ne tik pavardę, bet ir nuostabų balsą. Asmeninio archyvo nuotr.

Pati panašiausia į tėtį

Nuo pat vaikystės, kai Greta dar nebuvo tėčio ir akyse mačiusi, Daiva stengėsi apipinti jo asmenį kuo pozityvesnėmis emocijomis.

"Piešiau jo portretą šviesiomis ir teigiamomis spalvomis, – pasakoja ji. – Juk vis tiek tas žmogus mums abiem be galo svarbus: jis davė gyvybę mano mylimai dukrai. Na tai kas, kad nepadeda mums finansiškai: užtai bendrauja su Greta per socialinius tinklus, dalijasi ir didžiuojasi jos, kaip modelio, pasiekimais. Ji Edisonui išties rūpi. Sykį matėmės ir su jo mama, vyresniuoju sūnumi. Kai Gretai sukako septyneri, buvome nuvykusios į Lisaboną su jais susitikti", – prisimena Angoloje dar nė sykio nesilankiusi Daiva.

Ji pasakoja, kad Edisono močiutė išsyk pažino Gretą. Mat iš visų moters anūkų Greta pati panašiausia į savo tėvą.

Norėdavo pačiupinėti plaukus

Kaip į Gretos gymį reaguoja lietuviai? "Normaliai, – sako Daiva. – Kol Gretutė buvo maža, daug kas labai norėdavo pačiupinėti jos plaukus..." O paklausta, ar mokykloje dukra nėra patyrusi patyčių, moteris atsako, kad visko pasitaikydavo.

Daiva pamena ir vieną nutikimą jos pačios darbovietėje (dirba viename iš sostinės darželių), kai maža mergaitė išvadino jos dukrą juodaode. Ir Greta tai girdėjo.

"Aišku, toji mergaitė nieko blogo negalvojo. Bet tuomet pirmąsyk rimtai susimąsčiau, kokios pozicijos šiuo opiu klausimu mums su dukrele derėtų laikytis. Greta tuomet puolė į ašaras, o aš, pamenu, sureagavau griežtokai. Nepuoliau jos gailėti, bet patariau nekreipti dėmesio į tokias kalbas. Dar pagąsdinau, kad mokykloje vaikai gali būti dar žiauresni, todėl patariau jau dabar augintis storą odą. Sakiau, jei taip skaudžiai nereaguosi, tai niekam nebus įdomu tave skaudinti", – prisimena tuomet pravertusį patarimą.

Kartais Daiva mato, kad dukra užsisklendžia, kažko lyg ir nenori pasakoti, bet guodžiasi viltimi, jog Greta jau stipri. O svarbiausia – nuolatos užsiėmusi, turi daug popamokinės veiklos, kurioje puikiai jaučiasi.

Vienas mėgstamiausių Gretos užsiėmimų – dalyvauti vaikų ir jaunimo modelių agentūrų konkursuose. Sykį ji net buvo tapusi vienu tarptautinių vaikų žaidynių, vykusių Lietuvoje, veidų.

Matomumas: 2017 m. Greta tapo tarptautinių vaikų žaidynių veidu ir kasdien, eidama į mokyklą, galėjo matyti plakatus su savo atvaizdu. Asmeninio archyvo nuotr.

"Ji išties puikiai pozuoja, – didžiuojasi dukros hobiu mama. – Greta daugybę kartų jau yra laimėjusi "Brand Model Magazine" atrankas, daug jos nuotraukų atsirenka interneto žurnalai. Žodžiu, jos visur daug..."

Didžiuojasi savimi

Daiva prisimena kartą iš dukros gavusi tolerancijos pamoką. Tuomet abi dalyvavo bėgime, o drauge startuoti ruošėsi tamsiaodis berniukas.

"Nieko negalvodama parodžiau jį dukrai ir labai nustebau, patyrusi priešišką reakciją. "Mama, – sakė ji, – daugiau taip nedaryk! Kodėl tu, kai rodai į šviesiaodį vaiką, nesakai: "Žiūrėk, koks baltas vaikas", o atkreipdama dėmesį į tamsiaodį, būtinai turi pabrėžti jo odos spalvą, lyg tai būtų neįprastas dalykas?!" – Daiva buvo maloniai nustebinta dukros brandumo.

"Dabar kiekvienas žmogus man yra be galo gražus, – atvirauja pati Greta. – Bet vaikystėje išties labiau norėjau būti tokia kaip ir visi. Galbūt dėl to, kad dar prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje neįprasto gymio vaikų nebuvo daug. Žinote… – susimąsto mergaitė, – dabar jokiu būdu nekeisčiau savo odos spalvos, nes didžiuojuosi tuo, kuo esu."

Išgirdusi klausimą apie patyčias, penkiolikametė tuoj perklausia: "Ar kalbate apie rasizmą? Žinau, kad Lietuvoje yra dar daug seno požiūrio žmonių. Tokių, kurie nesugeba priimti kitokių nei jie. Bet, mano galva, jie tik parodo savo neišsilavinimą. Laimė, tarp mano kartos tokių beveik nėra…Anksčiau buvo. Neneigiu. Jiems užkliūdavo mano odos spalva, plaukų struktūra. Lyg nuo to kažkaip priklausytų ir mano asmenybė, – karčiai nusijuokia. – Tikrai būdavo pikta dėl to. Dabar su panašiais komentarais manęs nebeužgausite: liūdna tik dėl to, kad vis dar atsiranda taip galvojančių."

Greta prisipažįsta dažnai mąstanti apie pasaulio įvykius. Gretos Thunberg – Švedijos aplinkosaugos aktyvistės – bendravardė sako, kad visos žmonių problemos būtent ir kyla iš jų pačių. Merginai norisi, kad žmonės visame pasaulyje susivienytų ir išnaudotų paskutines savo galimybes: "Net ir mes, vaikai, matome, kad žmonija susimovė, bet ji dar turi šansą pasitaisyti!"

Juk aš lietuvė!

Man gera jausti lietuvišką dvasią šokant, dainuojant. Juk aš lietuvė! Gimiau Lietuvoje, mano gyslomis teka ir lietuviškas kraujas.

Šilutės Vydūno gimnazijos devintokė Marta Petrošiūtė taip pat neįprasto lietuviams gymio mergina. Turbūt vienintelė tokia nedideliame Šilutės miestelyje.

Pernai baigė Šilutės meno mokyklos fortepijono klasę ir visa galva paniro į tautinius šokius. Jai patinka dalyvauti liaudies šokių festivaliuose, dainų šventėse.

"Man gera jausti lietuvišką dvasią šokant, dainuojant. Juk aš lietuvė! Gimiau Lietuvoje, mano gyslomis teka ir lietuviškas kraujas", – didžiuodamasi sako Marta.

Namai: gimtojoje Šilutėje M.Petrošiūtė niekada nesulaukė jokių replikų ar priešiškų komentarų. Asmeninio archyvo nuotr.

Mama juokiasi, kad, matyt, jos dukra yra labai draugiška, komunikabili, nes pusė Šilutės paauglių yra jos draugai.

Romanas gimė laive

Apie 1999-uosius Laima Petrošiūtė, Martos mama, nusprendė užsidirbti pinigų. Kadangi visoje Lietuvoje su darbais buvo striuka, sumąstė mergina dalyvauti atrankoje į kruizinį laivą. Nuvyko į sostinę, bet, deja, pirmąsyk neperėjo konkurso.

"Tuo metu mano anglų kalba nebuvo stulbinanti – tik bendros žinios po vidurinės, – pasakoja ji. – Tad padirbėjusi Anglijoje, kitais metais vėl bandžiau laimę per darbo pokalbį, kuris vyko Varšuvoje. Mane atrinko. Turėjau už savo pinigus nuskristi į Majamį. Iš oro uosto vykau į nurodytą viešbutį, paskui – tiesiai į kruizinį laivą, plaukiantį Meksikon. Iš pradžių buvome mokiniai, paskui ėmėme dirbti laive, turinčiame gal porą tūkstančių keleivių ir kokį tūkstantį personalo."

Laima pasakoja, kad internacionaliniame kolektyve ji nebuvo vienintelė lietuvė. Be jos, dirbo dar dvi lietuvės merginos. "Iš pradžių lengva nebuvo. Reikėjo pereiti visus saugumo laive mokymus anglų kalba, – pamena ji. – Blogiausia, kad tada dar "Google" vertėjas neegzistavo. Sėdėdavome kajutėse ir vartydavome atsivežtus anglų-lietuvių kalbų žodynus."

Po mėnesio, vos išlaikiusios egzaminus, darbuotojos buvo išbarstytos po skirtingus laivus. "Aš ir dar viena lietuvė patekome į laivą, plaukiojantį į Meksiką ir Bahamas", – sako Laima ir prideda, kad tame laive būtent ir užgimė jos meilės romanas.

Gyvenimas for fun

Su Martos tėčiu Vasanthanu jai teko dirbti tose pačiose pamainose. Jaunuoliai nemažai bendravo. Vaikinas iš Mumbajaus lietuvaitę patraukė savo komunikabilumu, linksmumu.

"Tiesiog buvo paprasta ir linksma su juo dirbti, – atvirauja Laima. – Be to, jis atrodė kitoks nei visi vaikinai." Tik vėliau sužinojo, kad indo tėvai buvo iš turtingųjų luomo ir sūnui dirbti laive nebuvo jokio poreikio: kaip sakoma, vaikinas išvažiavo pasiblaškyti po pasaulį for fun.

"Tiesą sakant, – juokiasi Laima, – taip jis ir dirbdavo. Daugiau durnių voliodavo… Dėl nieko nestresuodavo, nebijojo, kad jį gali išmesti. Gal dėl to drąsaus linksmumo, kai mes, likęs personalas, nerdavomės iš kailio, kad visiems įtiktume, jis ir patraukė mano dėmesį?"

Laima dirbo kruiziniame laive penkerius metus. Sužinojusi, kad laukiasi, po keturių mėnesių išvažiavo namo. Marta gimė gimtojoje Šilutėje. Jos tėtis Vasanthanas dar keletą kartų buvo atvykęs aplankyti dukros, bet supratęs, kad mažame miestelyje nelabai suras veiklos, daugiau nepasirodė.

Nenori nė kalbėtis

Laima pasakoja, kad dukra apie savo biologinį tėtį žino viską, bet sąmoningai vengia ta tema kalbėtis. "Kai buvo mažytė, ji vis kartodavo, kad ant jo pyksta", – pamena Laima, laimingai sukūrusi naują šeimą su šilutiškiu Linu ir susilaukusi antrosios dukrelės Viltės.

Paklausta, ar tikrasis Martos tėtis domisi dukros gyvenimu, Laima linksi galvą. Ir paklausinėja per feisbuką, nuotraukų atsiųsti paprašo. Tačiau Martos nuomonė šiuo klausimu griežta: santykiai su tėvu kaip kirviu nukirsti. Į biologinio tėčio linkėjimus irgi reaguoja santūriai.

Mamos nuomone, Marta vis dar jaučia negatyvius jausmus: gal pyktį, gal nusivylimą ar liūdesį. Pas psichologus Laima sakosi su dukra nėjusi: laukia, kol mergaitė užaugs.

"Kai taps pilnametė, galbūt į visą šitą istoriją pasižiūrės kitu kampu, – tikisi ji. – Galbūt panorės su juo susipažinti, nuskristi į Indiją, išsiaiškinti ir pan. Tikrai nedrausiu, nes matau, kad Martai tai rūpi. Tik štai kažkoks vidinis išdidumas, o gal nuoskauda neleidžia apie jį šnekėti."

Požiūris keičiasi

Paklausta, ar dukra nesiskundžia dėl patyčių mokykloje, mama purto galvą.

"Kai dar buvo darželinukė, Martutė kartais pasvajodavo, kaip jai būtų gerai turėti tokius šviesius ir lygius plaukus kaip mano, – juokiasi mama Laima. – Be to, anksčiau Marta prašydavo kuo stipriau supinti kasytes, kad plaukai atrodytų tiesūs, o dabar matau, kaip savo plaukais pradėjo didžiuotis... Dažniau pasileidžia, su želė suformuoja šlapias garbanėles."

Moteriai atrodo, kad ir laikai pamažu keičiasi. Sienų nebeliko, Lietuvoje vis dažniau apsigyvena mišrios šeimos, susilaukia nuostabaus gymio vaikų. Ir mūsų požiūris į juos kinta.

"Jaučiu, kad jis laisvesnis, kosmopolitiškesnis, – džiaugiasi mama, mananti, kad dabar Marta jaučiasi išties saugi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. – Kartais man atrodo, kad būtent dabar Marta jaučia netgi kažkokį to savo kitoniškumo pranašumą ir dėl jo nebekompleksuoja kaip vaikystėje."

Komunikabili: Marta labai mylima bendraamžių, tad pusė šilutiškių paauglių – jos draugai. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak mamos, jokių įžeidžiančių komentarų juodvi su dukrele iš šilutiškių nebuvo sulaukusios. "Priešingai, – juokiasi ji, – girdėdavau, kaip už nugaros man žmonės šnabždėdavo, kad be galo gražus vaikas priekyje eina… Žiemą vasarą gražiai įdegęs."

Beje, dėl to įdegio. Sykį vieną karštą vasaros dieną po giminės susibėgimo kaime ir gausių kaimiškų vaišių mama su dukrele važiavo namo. Martai ne juokais pasidarė bloga ir dar mašinoje ji ėmė lupinėti ožius. Kai Laima nuvežė dukrą į ligoninę, budinti gydytoja rimtu veidu pareiškė: "Jūs turbūt ją perkaitinote… Tik pažiūrėkite, kokia įrudusi!"