Mačas su „Partizan“ jau nebeišgelbės „Žalgirio“ sezono Eurolygoje, bet kauniečiai dar turi kelis iššūkius. Vos keturiolika pergalių per 32 turus sukrapščiusiems Lietuvos vicečempionams ne vis vien, kaip jie atsidėkos savo aistruoliams, kaskart sausakimšai užpildantiems „Žalgirio“ arenos tribūnas.

Kita vertus, kauniečiai dar turi vilčių sezoną baigti ne tuščiomis – jei pavyktų nenusmukti žemiau nei dabar užimama tryliktoji vieta, tai jų biudžetą papildytų apie 300 tūkst. eurų.

Tačiau, Vitorijos „Baskonia“ arba Vilerbano ASVEL klubams panaikinus vienos pergalės atsilikimą, „Žalgiris“ šiemet liktų su apskritu nuliu pajamų iš Eurolygos prizų fondo.

„Žalgirio“ arenos sirgalius nenuleisti rankų skatina ir kai kurie politiniai aspektai, susiję su serbų požiūriu į karą Ukrainoje.

„Partizan“ į Kauną taip pat atvyko ne turistauti. Legendinio Željko Obradovičiaus muštruojama komanda, laimėjusi pusę iš 32 mačų, dar turi teorinių vilčių nebaigti sezono po pirmo etapo.

Man pasisekė, nes beveik visą karjerą turėjau nuostabų sirgalių užnugarį.

„Man tai taip pat ypatingas susitikimas, nes varžovas – mano treniruotas „Partizan“. Taip pat jausiuosi ir ateityje, kai mano komanda žais su „Žalgiriu“. Nebeturime galimybių dėl įkrintamųjų varžybų, bet mums ne vis vien, kaip atsisveikinsime su savo aistruoliais“, – aiškino „Žalgirio“ vairininkas Andrea Trinchieri.

Pirmojo rato dvikovą pernai Belgrade kauniečiai pralaimėjo 78:84.

– Gal prieš serbams gyvybiškai svarbią akistatą sulaukėte „Partizan“ sirgalių pagalbos prašymų padėti kovojant dėl bilieto į įkrintamąsias varžybas? – buvo paklaustas A. Trinchieri.

– Nesu labai aktyvus socialiniuose tinkluose. Mano širdyje visuomet bus vieta „Partizan“ organizacijai, bet šiuo metu esu „Žalgirio“ treneris ir krepšinio profesionalas. Pagarbą savo dabartiniam klubui galiu išreikšti tik vienu būdu – atiduodamas visas jėgas.

– Pakiliai sezoną pradėjęs „Partizan“ iš penkių pastarųjų mačų laimėjo tik prieš absoliučią autsaiderę Berlyno ALBA. Kas lemia serbų rezultatų nuosmukį?

– Milžiniška konkurencija. Pažiūrėkime į mūsų rezultatus. Belgrade įveikėme „Crvena zvezda“, paskui Vitorijoje paskutinėje atakoje pralaimėjome „Baskonia“, vėliau palaužėme Paryžiaus krepšininkus, kurie neseniai nukovė vienus turnyro lyderių „Panathinaikos“ jų arenoje. Monake pirmavome 39 minutes ir 43 sekundes, bet... Toje lemiamoje atkarpoje laimėjome tik sykį, nors žaidimas buvo geras. Vadinasi, konkurencija turnyre – tiesiog neįtikėtina. Arba Pirėjo „Olympiakos“: Eurolygoje pirmavo beveik visą sezoną, atrodė labai stabilus, bet dabar pralaimėjo net trejas rungtynes iš eilės ir neteko lyderio pozicijos. Tokia šiemet Eurolyga.

– Kaip keičia jūsų požiūrį į akistatą su „Partizan“ faktas, kad tai yra paskutinės „Žalgirio“ rungtynės namuose?

– Nežinau daug trenerių, kurie rungtynių metu gali mėgautis atmosfera. Būnu susitelkęs į žaidimą – sprendimus, žaidėjų keitimus ir kitus aspektus. Tačiau patikėkite: vykdamas namo ar net eidamas iš aikštės į drabužinę išgyvenu visas emocijas, įvertinu, kaip palaikomi mano žaidėjai, kokia nuostabi atmosfera Kaune. Apskritai, man pasisekė, nes beveik visą karjerą turėjau nuostabų sirgalių užnugarį. Pradedant nuo Kantu Italijoje, kur buvo žemesnis lygis, bet aistruolių palaikymas – neįtikėtinas. Tuomet – Bamberge, kur buvo absoliučiai geriausia arena Vokietijoje. Tada – „Partizan“ ir dabar – čia, Kaune.

– 31-ąjį gimtadienį sutikęs Lukas Lekavičius ilgam iškrito iš rikiuotės. Ar jo kirkšnies trauma gyja?

– Kol kas apie sugrįžimą nėra nė kalbos. Jo trauma labai specifinė, keista ir reta. Medikai bando rasti sprendimą, bet tai ne vienos dienos reikalas. Linkiu Lukui greitai sugrįžti ir pozityvių minčių, nes žinau, kaip jam dabar sunku.