Pritariu. Kai maža nyki tautelė neturi kuo pasididžiuoti prieš pasaulį, o neturi kuo, pradeda didžiuotis kažkokiu žaidimu kamuoliu. Nors patys rašyti išmoko tik prieš tris šimtus metų....
Iš kokios "didingos" tautos būsi kilęs-usi, ar tik ne tos kur "didingas" įvykis būna viešojo tualeto pastatymas gatvėje su valdžios atstovų "palaiminimu", kurios popai šventu vandeniu šlaksto žmonių žudimo ginklus ir laimina cerkvėse žmogžudžius ir jų vadus.
Didis zmogus.Su juo uzaugo musu karta..Visada liks musu sirdyse kaip gerumo santurumo ir svarbiausia zmogiskumo simbolis.Ilsekis ramybeje.Uzupjauta artimiesiems.
Pagaliau parašė, kad 1990 pasiekė bene didžiausią laimėjimą - pasaulio čempionate Argentinoje užėmė antrąją vietą. Treniruoti TSRS rinktinę bet kam nepatikėdavo. Amžiną atilsį. Ilsėkis ramybėje.
Užuojauta artimiesiem netekus V.Garasto, ir labai geras sprendimas laidot būtent Kaune, kur jis pasiekė treniruodamas Kauno "Žalgirį" įspūdingiausių laimėjimų Sovietų Sąjungoj 1985,86,87m čempionas ir 1980,83,84,88,89m "Žalgiris" laimėjo sidabro medalius ir išvesdamas į 1985 metų Europos taurių laimėtojų taurės finalą "Žalgiris"-Barcelona Grenoblyj ir 1986m Europos šalių čempionų taurės finalą Budapešte "Žalgiris"- "Cibona"(Zagreb) ir 1986m Buenos Airės iškovota Tarpkontinentinė Džonso taurė "Žalgiriui" pusfinalyj sutriuškinus "Ciboną", o finale įveikė "Ferro caril oeste" (Buenos Aires). Taip, kad šis treneris ir žmogus iš didžiosios raidės vertas būti palaidotas Kaune Petrašiūnų kapinėse , tik gaila, kad esant jam gyvam V.Garasto taurės turnyras vyko nuolat Klaipėdoj, o ne Kaune.
artimo žmogaus netektis - skausmas artimiesiems ir nesvarbu kokį amžių nugyvenęs būtų jis ! NUOŠIRDI UŽUOJAUTA patiems artimiausiems jo šeimos nariams !Garbingas gyvenimas ir amžius ,prasmingi darbai ir nuopelnai Lietuvos krepšiniui,lai išlieka NEUŽMIRŠTAMA PAGARBA inteligentiškam , kukliam ir tautos mylimam treneriui .
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)