Paulius Jankūnas apie karjeros planus: „Bandysiu įsidarbinti „Žalgirio“ vadovybėje“

Baigęs karjerą „Žalgirio“ veteranas Paulius Jankūnas neketina ragauti trenerio darbo duonos, bet su Kauno „Žalgirio“ komanda nežada skirtis.

Pauliui Jankūnui jau 36-eri, bet jis vis dar reikalingas tiek Kauno „Žalgiriui“, tiek Lietuvos vyrų rinktinei. Aikštėje kalnų nebeverčia, bet ypač naudingas už jos ribų, rūbinėje, yra dvasinis ekipų lyderis.

Paulius yra susižėręs gausybę įvairiausių varžybų apdovanojimų. Su nacionaline komanda puolėjas 2010-aisiais laimėjo pasaulio čempionato bronzą, o Europos pirmenybėse 2015 ir 2017 m. iškovojo sidabro bei bronzos medalius. Kauno ekipos simbolis 14 kartų triumfavo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionate.

Šis puolėjas – tikra Eurolygos legenda. Jis yra geriausias kovotojas dėl atšokusių kamuolių per visą šio elitinio žemyno turnyro istoriją. Iki šio sezono P.Jankūnas yra sugriebęs net 1816 kamuolių.

„Žalgirio“ kapitonas šio klubo garbę gina jau septynioliktąjį sezoną! Rinktinei atstovauja nuo 2005-ųjų. Natūralu, kad jo žaidimo kreivė po truputį leidžiasi žemyn. Pavyzdžiui, per 2016–2017 m. Eurolygos sezoną jis rinko po 16,8 naudingumo balo, 2017–2018 m. – 13,7, 2017–2018 m. – 7,5, o praėjusį sezoną – 4,9 balo.

Pauliaus statistika prastesnė nei ankstesniais laikais, tačiau jis vis dar ne statistas aikštėje. Stato kokybiškas užtvaras, efektyviai kamšo komandos draugų gynybos spragas, iškiša rezultatyvių perdavimų.

„Žalgirio“ veteranas atsakė į „Olimpinės panoramos“ klausimus.

– Pauliau, kaip manote, ar ir šį sezoną būsite naudingas aikštėje? Kiek vidutiniškai minučių per mačą dar galėtumėte efektyviai rungtyniauti?

– Sunku pasakyti, stengsiuosi padėti komandos draugams. Kiek minučių žaisiu, nepasakysiu. Tai priklausys nuo trenerio. Šiaip jaučiuosi gerai, bet dėl koronaviruso reikėjo ilgai būti be krepšinio. Veteranams intensyviai nesportuoti penkis mėnesius nėra gerai.

– Niekada negarsėjote greičiu, šoklumu. Pastaruoju metu dar truputį sulėtėjote. Ar tai kažkiek susiję su patirta sunkia kojos trauma?

– Ne, tai lemia amžius. Juk nebe jaunystė.

– Kiek laiko dar ketinate žaisti?

– Gal šis sezonas bus paskutinis. Dar galutinai nenusprendžiau.

– Ką veiksite baigęs karjerą?

– Gal bandysiu įsidarbinti „Žalgirio“ klube. Juk labai daug metų žaidžiu šioje komandoje, puikiai pažįstu vadovus.

– Svajojate apie trenerio darbą?

– Ne, nors negali žinoti, kaip bus ateityje. Aš planuoju bandyti įsidarbinti „Žalgirio“ vadovybėje.

– Ar mėginsite dar patekti į rinktinės dvyliktuką, kuris kitąmet dalyvaus olimpiniame atrankos turnyre, o paskui galbūt ir olimpinėse žaidynėse Tokijuje?

– Oi, nežinau. Aišku, kiekvieno krepšininko svajonė dalyvauti žaidynėse, bet aš realiai vertinu savo galimybes. Esu atsargus šiuo klausimu. Juk olimpinis turnyras metams nusikėlė, o man, veteranui, tai ne į naudą. Jei rinktinės treneriai dar kvies į treniruočių stovyklą, nenusprendžiau, kaip pasielgsiu.

– Kaip galėtumėte apibūdinti naująjį „Žalgirio“ vyriausiąjį trenerį Martiną Schillerį? Kuo jis skiriasi nuo Šarūno Jasikevičiaus?

– Jie skirtingi. Austras suteikia kur kas daugiau laisvės puolant, nereikalauja vieno ar kito derinio kiekvienąkart būtinai atlikti iki galo, ypač jei kuris nors žaidėjas lieka laisvas ar apylaisvis. Tokiu atveju pataria mesti į krepšį, tačiau atakos vis tiek neturi būti chaotiškos, skubotos.

Dabar pozicinės atakos trumpesnės nei treniruojant Šarūnui. M.Schilleris labai akcentuoja greitą žaidimą, staigų perėjimą iš gynybos į puolimą. Šaras norėdavo, kad kamuolys būtų įžaistas iki vadinamojo tikro metimo. Mes dažnai laukdavome varžovų gynybos klaidų.

– Greitas žaidimas turbūt ne prie širdies?

– Nieko baisaus, bandysiu prisitaikyti.

– Ar dar trauksite į greitąjį puolimą?

– Taip, jei reikės (juokiasi).

– Kai Kauno klubui dirigavo Š.Jasikevičius, ekipa turėjo net apie 70 derinių. Dabar, atrodo, jų yra daug mažiau. Ar M.Schilleris pasitelkia ir Šarūno naudotų kombinacijų?

– Ir dabar turime pakankamai derinių. Manau, sezono metu jų daugės. Taip, liko keletas tų pačių derinių. Apskritai šiuolaikiniame krepšinyje dauguma komandų naudoja panašius derinius.

– Per kontrolines rungtynes su Atėnų „Panathinaikos“ ir Milano „Armani Olimpia“ beveik niekas iš žalgiriečių nebandė žaisti nugara į krepšį.

– Turime ir tokių derinių. Juos turėtume naudoti prasidėjus oficialiam sezonui.

– O kaip dėl gynybos?

– Skiriasi ir gynyba. Kai buvo Šaras, mes dažnai prieš varžovų derinį du prieš du gindavomės „step out‘u“ (situacija, kai puolančios komandos gynėjui užtvarą stato aukštaūgis, o besiginančios ekipos vidurio puolėjas pristabdo oponentų atakų organizatorių su kamuoliu ir grįžta į baudos aikštelę – aut. past.) arba visi keisdavomės ginamaisiais.

Dabar mes daugiausia naudojame vieną gynybos sistemą – „Ice“ (arba „Side“) (varžovams atliekant derinį du prieš du gindamasis aukštaūgis tik šiek tiek pajuda iš po krepšio į priekį, o varžovų gynėją, kuriam pastatoma užtvara, padeda pasaugoti aikštės krašte ar pusiau krašte esantis žaidėjas – aut. past.). Tokiu būdu naujasis treneris nori, kad nepraleistume tritaškių iš aikštės kraštų.

– Kaip vertinate šio sezono „Žalgirio“ komplektaciją?

– Gerai. Klubas įsigijo pajėgių vidurio puolėjų Joffrey Lauvergne‘ą, Augustiną Rubitą. Spėju, kad dažnai žaidimas suksi per J.Lauvergne‘ą, kuris turi daug patirties. Yra gerų metikų. Be to, ne pagal metus solidžiai atrodo Rokas Jokubaitis.

– Ar turite realių šansų patekti į Eurolygos atkrintamąsias varžybas?

– Stengsimės, o ar pavyks, sunku pasakyti. Daug kas priklausys nuo to, kaip susižaisime, kaip aikštėje suprasime vienas kitą.

– Pagrindinio jūsų varžovo Lietuvos krepšinio lygos čempionate Vilniaus „Ryto“ vyriausiasis treneris Donaldas Kairys neseniai pareiškė, kad jo auklėtiniai šį sezoną yra pajėgūs ne kartą nugalėti „Žalgirį“. Kokį įspūdį palieka „Ryto“ komplektacija?

– Aš nevertinu šių kalbų. O „Rytas“ turi individualiai stiprių krepšininkų. Tai bus pajėgus varžovas. Mums bus ką veikti žaidžiant su Vilniaus komanda.

– Kokios konkrečiai yra kapitono pareigos? Kaip pasireiškia lyderystė rūbinėje?

– Jau ne pirmus metus tuo užsiimu. Ta pati rutina. Tikrai yra ką veikti, bet man padeda Artūras Milaknis, Marius Grigonis. Juk turime nemažai naujų žaidėjų. Visi turi žinoti, ką daryti galima, o ko ne. Tenka atlikti, pavyzdžiui, ir auklėjamąjį darbą. Tarkim, kad krepšininkai nevėluotų į treniruotes.

Reikia pasistengti nuraminti tuos, kurie labai jaudinasi prieš rungtynes. Kartais praverčia ir humoras, bet retai. Kai kurie būna per daug atsipalaidavę prieš mačą – tada stengiuosi palaikyti rimtį. Bendrauju su klubo vadovais, treneriais ir reikalingą informaciją perduodu žaidėjams.

– Esate kairiarankis kaip ir dar du Kauno ekipos krepšininkai – Lukas Lekavičius bei R.Jokubaitis. Anksčiau buvo skelbiama, kad tokie žaidėjai aikštėje turi tam tikrų pranašumų prieš kitus krepšininkus. Kaip yra dabar?

– Taip, anksčiau, kai nebuvo tiek daug varžovų žaidimo analizės („skautingo“) kiek dabar, dalis specialistų kalbėjo, kad tokius žaidėjus sunkiau uždengti, kad prieš juos nepatogu gintis. Tačiau dabar situacija pasikeitė. Komandos viena kitą labai kruopščiai išanalizuoja, todėl kairiarankiai nebeturi jokių pranašumų.