Kietas žemaitis

„Matyt, toks mano likimas“, – viename interviu „Kauno dienai“ yra sakęs M. Paulauskas, dalydamasis mintimis apie savo sportinės karjeros ir gyvenimo kelius, kurie vienaip ar kitaip vis sugrąžindavo į Kauną ir „Žalgirį“.

„Visada buvau ir liksiu žalgirietis. Duok Dieve, kad niekas niekada ateityje neištrintų „Žalgirio“ vardo, – tąkart kalbėjo M. Paulauskas. – Negalėčiau tvirtinti, kad mano laikų „Žalgirio“ sudėtis buvo kuo nors labai išskirtinė, neprilygstama. Kiekviena karta turi savo ypatingąją istoriją.“

„Modesto charakteris – klasikinis žemaitiškas: jis nenuleisdavo rankų net tuomet, kai išsigelbėti nuo pralaimėjimo nebūdavo šansų. Modė neskirstė varžovų į lyderius ir autsaiderius – su visais kaudavosi iš paskutiniųjų. Jeigu priešininkai jį stabdydavo šiurkščiai, jėga, Modestas dar labiau užsivesdavo – dėl savo komandos irgi, kaip sakoma, lipdavo jiems per galvas“, – yra pasakojęs „Kauno dienai“ buvęs „Žalgirio“ kapitonas ir žaidimo dirigentas Henrikas Giedraitis (1940–2022).

„Jis stebėtinai gerai matė visą aikštę, akimirksniu įvertindavo susiklosčiusią situaciją, mesdavo į krepšį iš sudėtingiausių pozicijų, kartais – tiesiog spontaniškai, iš pirmo žvilgsnio – lyg ir nelogiškai. Matydami, kaip jis stengiasi, velnionišku azartu užsikrėsdavo ne vien M. Paulausko komandos draugai, bet ir priešininkai“, – tvirtino dukart pasaulio ir triskart Europos čempionas, 1968 m. Meksiko olimpiados bronzos medalio laimėtojas estas Priitas Tomsonas.

Karjera: M. ir J. Paulauskų sūnus Modestas atstovauja Vokietijos klubui „SBB Baskets Wolmirstedt“. / sbb-baskets.de nuotr.

Titulų nesureikšmina

Praeitą savaitę „Žalgirio“ arenoje per Eurolygos rungtynių pertrauką M. Paulauską su 80-mečiu pasveikino daugiau nei 15 tūkst. sirgalių.

Kauno klubui iš Kretingos kilęs krepšininkas atstovavo 1962–1976 m., su „Žalgiriu“ iškovojo du tuometės SSRS čempionato bronzos medalius.

1965-aisiais M. Paulauskas, būdamas vos 20-ies, tapo jauniausiu Europos čempionato istorijoje naudingiausiu (MVP) žaidėju, yra iškovojęs iš viso penkis Senojo kontinento pirmenybių medalius – keturis aukso ir vieną bronzos.

Lietuvos krepšinio legendos trofėjų kolekcijoje – du olimpiniai medaliai (1968-ųjų bronza ir 1972-ųjų auksas) ir trys pasaulio (1967-ųjų ir 1974-ųjų auksas, 1970-ųjų bronza).

„Aš titulų nesureikšminu. Žinau, ką esu iškovojęs, tačiau neskaičiuoju ir su kitais nesilyginu. Man svarbus tiek pradinių klasių varžybų diplomėlis, tiek olimpinis aukso medalis. Kiekviena pergalė savo laiku buvo džiugi, dėl jos buvo išlieta daug prakaito, energijos, įdėta dalelė širdies. Mano žodyne žodžio žvaigždė net nėra“, – yra sakęs Kauno ir Klaipėdos miestų garbės pilietis.

Lietuvos rinktinės marškinėlius M. Paulauskas vilkėjo 1962–1975 m., žaidė 54 rungtynes, pelnė 736 taškus.

M. Paulauskas geriausiu Lietuvos metų sportininku buvo išrinktas rekordinius septynis kartus (1965, 1966, 1967, 1969, 1970, 1971 ir 1972 m.).

sbb-baskets.de nuotr.

Iš Slavikų – į Kauną

„Viskas priklauso nuo sveikatos. Jei ji gera, tada ir atrodau gerai. Prieš kelerius metus man buvo atlikta stuburo operacija, liko šiokių tokių padarinių, susilpnėjo kojos. Todėl dabar mano pagrindiniai vaistai – mankšta, judėjimas, masažas“, – interviu sporto žurnalistei Marytei Marcinkevičiūtei atskleidė olimpinis čempionas.

M. Paulauskas su žmona Janina iš sodybos Šakių rajone, Slavikuose, persikėlė gyventi į Kauną.

Jų jaunesnysis sūnus 29-erių 211 cm ūgio Modestas sėkmingai žaidžia Vokietijos antroje krepšinio lygoje.

„Jo žmona Pihana – havajietė. Mūsų vyresniajam anūkui Kumanai – pustrečių, o jaunesniam Zigmui – pusantrų metukų. Neseniai juos aplankėme Vokietijoje, negalėjome atsidžiaugti. Norėčiau, kad jie būtų krepšininkai. Vyresnysis jau mėto į krepšį“, – džiaugėsi M. Paulauskas.