J. Baronas: apie Klaipėdą, žaidimą su broliu ir šeimą išgąsdinusius teroro aktus

30-metis amerikietis vien per pirmąsias 10 „Tete-a-Tete Casino-LKL“ čempionato rungtynes metė jau 66 tritaškius, o tikslą pasiekė 24 metimai (36,4 proc.).

Dar užtikrinčiau jis krepšį atakauoja FIBA Čempionų lygoje, kur per trejas rungtynes metė 19 tritaškių ir pataikė 10 (52,6 proc.).

Abejose lygose jo rezultatyvumas panašus – tarptautiniame turnyre perlno vidutiniškai po 14 taškų, nacionalinėse pirmenybėse – vid. po 13,8 taško.

Interviu tinklalapiui „BasketNews.lt“ J. Baronas pasidalijo įspūdžiais apie žaidimą Europoje, savo brolį J. Billy, kuris žaidė Vilniaus „Lietuvos ryte“, fanus bei teroro aktus Prancūzijoje ir Belgijoje.

– Kaip atsidūrėte Lietuvoje? – „BasketNews.lt“ paklausė J. Barono.
– Taip susiklostė situacija. Daug girdėjau apie trenerį Dainių Adomaitį. Man tikrai patinka šis strategas. Pasitarėme su agentu ir nusprendėme, kad tai bus geriausiai man tinkanti komanda. Esu dėkingas „Neptūnui“ už man suteiktą šansą. Taip pat turėjau pasiūlymų iš kitų šalių, tačiau jie manęs taip neviliojo, kaip Klaipėdos komandos pasiūlymas.

– Ar prieš atvykdamas kalbėjotės su broliu apie Lietuvą?
– Aš Lietuvą žinojau iš anksčiau, kuomet Krasnodaro „Lokomotiv“ komandoje kartu žaidžiau su Mantu Kalniečiu ir Simu Jasaičiu. Tuomet komandos vadovas buvo Ginas Rutkauskas, kuris dabar dirba Kauno „Žalgiryje“. Mano tėvas prieš beveik 20 metų universitete treniravo Rimantą Kaukėną. Aš tikrai apie Lietuvą žinojau nemažai. Tai vienintelė Europos šalis, kur krepšinis yra populiariausias sportas.

– Ar brolis papasakojo apie savo pirmąjį sezoną „Lietuvos ryte“?
– Jam tai buvo pirmieji metai Europoje. Jam teko daug ko išmokti. Manau, kad man pirmaisiais metais Europoje sekėsi geriau, nes turėjau daugiau vyresnių žaidėjų, kurie man negailėjo patarimų.

Kuomet atvyksti iš JAV, turi suprasti, kaip čia skiriasi žaidimas. Tai nėra kaip universitete, kad gali atakuoti, kada panorėjęs. Čia reikia žaisti komandai. Europoje labai daug lemia detalės. Reikia suprasti, kad tai yra verslas, tu turi būti profesionalas ir gerbti aplink save esančius žmones. Jeigu nesistengsi pritapti, tavo karjera gali būti labai trumpa.

Aš atvykęs taip pat dariau klaidų. NCAA čempionate buvau vienas daugiausiai metimų atliekančių žaidėjų, galvojau, kad Turkijoje galiu daryti tą patį. Visada stengdavausi atlikti metimą vos gavęs kamuolį, nes taip darydavau universitete ir maniau, kad taip reikia žaisti Europoje. Komandos draugai man aiškino, padėjo ir aš supratau, kaip čia reikia rungtyniauti.

– Rod Ailando „Rams“ universiteto komandoje jus treniravo jūsų tėvas. Ar tai papildoma motyvacija, o gal kaip tik lengviau?
– Tai tikrai yra sunkiau. Jis visada darydavo viską, kad man būtų sunkiau. Taip jis galėjo parodyti kitiems vaikinams, kad aš niekuo nesiskiriu nuo jų, kad esu tiesiog eilinis vyrukas. Aš stengdavausi būti visada maksimaliai profesionalus. Nes jeigu aš padarysiu kažką negero – negerai atrodys ir mano tėtis. Nenorėjau jam užtraukti gėdos, todėl jaučiau papildomą spaudimą.

– „Atlantic 10“ konferencijoje buvote daugiausiai tritaškių per karjerą pataikęs studentas. Dabar šį rekordą yra pagerinęs mažai Lietuvoje žinomas Akeemas Richmondas. Ar tolimi metimai visada buvo jūsų stiprioji pusė?
– Taip, tai mano stiprioji pusė. Universitete mano komanda žaidė labai greitai, atlikdavome metimus per 6-7 atakos sekundes. Žinoma, mes nebuvome geriausia komanda gynyboje, tačiau tai kompensuodavome savo puolimu. Aš žaidžiau su gerais komandos draugais, kurie sukurdavo geras progas.

– Kaip svarbu yra žaisti šalyje, kur fanai taip gerai išmano krepšinį?
– Tai yra labai svarbu. Man patinka, kad lietuviai yra išsilavinę krepšinio prasme ir puikiai supranta šio žaidimo niuansus. Žaidžiau daugelyje šalių ir mačiau, kaip kitur fanai tiesiog triukšmauja. Pavyzdžiui, Turkijoje fanai visą mačą dainuoja. Lietuvoje sirgaliai žino, kada patriukšmauti palaikant savo komandą, kada pabūti ramiau. Jaučiu, kokie fanai Lietuvoje yra atsidavę. Esu be galo dėkingas „Neptūno“ fanams už jų sukuriamą atmosferą. Kuomet žaidžiame tokioje atmosferoje, mums yra paprasčiau laimėti.

– Žaidėte Turkijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje, Belgijoje. Kurioje šalyje labiausiai patiko?
– Kiekviena šalis yra žavinga savaip. Ispanijoje dvejus metus žaidžiau San Sebastiane, kuris yra panašaus dydžio miestas kaip Klaipėda. Su „Lagun Aro“ komanda pirmąjį sezoną iškovojome 19 pergalių reguliariajame sezone ir užėmėme 5-ąją vietą. Tai buvo geriausias klubo sezonas ir džiaugiuosi, kad buvau jo dalimi. Apskritai, Ispanijoje žengiau didelį žingsnį į priekį savo profesionalo karjeroje. Galų gale tai buvo pirmoji šalis, kurioje pradėjome kartu gyventi su žmona (šypsosi).

– O kaip Rusija? Visgi daugelis žaidėjų stengiasi išvengti šios šalies.
– Jeigu nebūčiau patyręs traumos antroje sezono dalyje, tai būtų buvęs puikus sezonas. Mes turėjome nuostabią komandą, kuri buvo surinkta tapti čempionais. Ir tais metais mes laimėjome Europos taurę. Žinote, laimėjimai atperka viską. Jeigu laimi – viskas puiku, o jeigu pralaimi – tuomet nelabai smagu.

– Kitą sezoną „Lokomotiv“ žaidė Eurolygoje, o jus joje taip ir nedebiutavote, nes persikėlėte į Romos „Virtus“. Ar rusai nesiūlė likti?
– Aš buvau po traumos ir „Lokomotiv“ tikėjosi rasti geresnį variantą. Žinote, tai yra verslas.

– Žaidėte Europos taurėje, dabar žaidžiate FIBA Čempionų lygoje. Ar galite palyginti šias pirmenybes?
– Jos yra panašaus pajėgumo. Čempionų lygoje žaidžia tokios geros komandos kaip Bandirmos „Banvit“, Izmiro „Pinar Karsiyaka“, Avelino „Sidigas“ ir kitos, kurio anksčiau žaidė Europos taurėje. Galbūt pagrindinis skirtumas, kad Europos taurėje visos komandos yra panašaus pajėgumo.

– O kaip atrodo Belgijos čempionatas, kuriame žaidėte praėjusiais metais, lyginant su Lietuvos pirmenybėmis?
– Lietuvos čempionatas yra pajėgesnis. Čia dominuoja Kauno „Žalgiris“, Vilniaus „Lietuvos rytas“ ir „Neptūnas“. Belgijoje yra dvi stiprios komandos – Šarlerua „Spirou“ ir Ostendės „Telenet“. Visgi tarp šių komandų ir kitų yra didelis skirtumas.

– Sezoną pradėjote keturiais pralaimėjimais, o dabar pamažu įsibėgėjate. Kas pasikeitė nuo rugsėjo mėnesio?
– Šiek tiek pasikeitė psichologija. Sezono nepradėjome gerai. Po kiekvieno pralaimėjimo stengėmės atsigauti. Visgi svarbiausia buvo laimėti pirmas rungtynes ir tuomet pamažu pagavome pagreitį.