Po fiasko Pekine ilgam nuo visų užsisklendęs sunkiaatletis R.Vyšniauskas pergalvojo ateities planus

Dienos po Pekino olimpinių žaidynių buvo sunkiausios Ramūno Vyšniausko gyvenime. Pripažinęs tai, geriausias visų laikų Lietuvos sunkiaatletis vėl tiesiai į akis rėžia viską, ką galvoja ir tvirtina, kad jam seniai nusispjauti į tai, ką apie jį kalba kiti. Tačiau Vyšniuku draugų vis dar vadinamas 32 metų atletas drąsiai kalba ir apie savo klaidas.

– Man visiškai tas pats, ką kiti kalba ir galvoja apie mane, – tokiais žodžiais interviu pradėjo Pekino olimpinių žaidynių nebaigęs ir daugelio pasmerktas stipruolis R.Vyšniauskas. – Tačiau aš žinau, kad niekada anksčiau nesu buvęs tokioje gilioje moralinėje duobėje, kaip po olimpiados. Taip blogai jautęsis dar nebuvau per visą savo gyvenimą. Tokių akimirkų nelinkėčiau net didžiausiam priešui. Nedaug trūko, jog "stogelis būtų pavažiavęs ir pasidžiovęs".

– Ar gali ranką prie širdies pridėjęs patvirtinti, kad tikrai iš olimpinės kovos pasitraukei dėl traumos, o ne dėl žemos vietos, kurioje buvai po pirmosios – rovimo – rungties?

– Negalėjau toliau rungtyniauti tikrai dėl traumos. Per pirmą rovimo bandymą 180 kg štangą palikau priekyje. Pajutau smūgį per petį. Užpykęs antruoju bandymu lengvai iškėliau ją. Keliant štangą trečiąjį kartą, nuo peties iki riešo nudiegė nežmoniškas skausmas. Dėl skausmo sviedžiau štangą per galvą. Dar vyliausi dalyvauti mano stipriojoje – stūmimo – rungtyje, tačiau jokie nuskausminamieji vaistai negelbėjo.

– Ar Pekine pagalvojai, kokia kritikos lavina laukia Lietuvoje?

– Man buvo tas pats, kas laukia namie. Daug metų buvau ir esu ujamas, todėl man susiformavo šarvas. Kai supratau, jog baigėsi olimpiada, akys buvo pilnos ašarų. Iš apmaudo, jog ketverių metų darbas nuėjo šuniui ant uodegos. Tačiau žiūrovai to nematė. Suprantu ir sporto aistruolius – jie tikėjosi iš manęs gerokai daugiau. Bet sportininko gyvenime įprasta: kai laimi – būni dievas, kai pralaimi – sumaišo su mėšlu.

– Gal buvo padaryta klaidų pasirengimo laikotarpiu, kad neatlaikė rankos raumuo?

– Pasirengimas vyko sklandžiai, viskas ėjosi gerai. Tačiau šiandien jau suprantu, kad buvau neapskaičiavęs, kada pasieksiu sportinės formos viršūnę. Ją pasiekiau likus pusantro mėnesio iki žaidynių. Per likusį iki olimpiados laiką nuo sunkių treniruočių "važiavo stogas", pykomės su tėvu (Bronislovas Vyšniauskas yra ir atleto treneris – red. past.). Laukiau vertingesnių, nei tėvo, patarimų iš atvykusio padėti man garsiojo sunkiaatlečio Leonido Taranenkos. Tačiau dabar esu įsitikinęs, kad tėvo žodžiai buvo teisingi. Viskas, ką jis sakė, idealiai atitiko. Todėl vėl grįžau prie senosios technikos, kurios atsisakiau rengdamasis Pekinui. Olimpinėse žaidynėse buvau pasirengęs išrauti 187 kg, išstumti 232 kg štangą. Su šiais rezultatais rengiausi kovoti dėl medalių. Nepavyko.

Žaidynėse suklupau dėl senos traumos. Nuo senų laikų ant žasto dvigalvio raumens – bicepso – sausgyslės buvo guzas, kurį keldamas štangą ir patempiau. Todėl visą ranką nudiegė grandininis skausmas. Galbūt dėl to, kad neapskaičiavau sportinės formos viršūnės laiko, ir išlindo toji trauma.

– O galbūt užliūliavo medaliai, iškovoti Europos ir pasaulio čempionatuose? Manei, kad ir Pekine jie tau bus lengvai pasiekiami?

– Niekas manęs neužliūliavo. Buvau numatęs kovoti ne su varžovais, o dėl sau iškeltų rezultatų.

– Ar yra tiesos sklandžiusiuose ganduose, kad po fiasko žaidynėse visą mėnesį liūdesį ir skausmą malšinai alkoholyje?

– Kai laisvas laikas – kodėl neišgerti? Tačiau mėnesį... Ne. Daugiau kaip parą nesu šėlęs. Negeriu net savaitėmis, o ką kalbėti apie mėnesį. Tiesiog buvau užsidaręs, nes nenorėjau tą mėnesį su niekuo bendrauti. Išjungiau telefoną, ir viskas. Bet kasdien lengvai treniravausi, kad išlaikyčiau sportinę formą.

Jei įdomu – tuo laikotarpiu buvau užsiauginęs plaukus. Juodi. Draugai juokavo, kad prie tokių plaukų šviesūs antakiai netinka, o merginos delnais plojo, koks buvau tapęs gražus – akių neatitraukė. Tačiau nutariau, kad man nereikia to grožio, ir vėl nusiskutau plikai.

– Kodėl tavęs nebuvo tarp olimpiečių, kuriuos norėjo pagerbti Klaipėdos miesto vadovai? Tuo metu dar buvai užsisklendęs savyje?

– O ko man pas juos reikėjo eiti? Kai pavasarį tapau Europos vicečempionu, Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius nei paskambino, nei pasveikino sugrįžusį.

– Gal neturi tavo mobiliojo telefono numerio?

– Tikrai neturi. Bet kai kažko reikia, tai paskambina. Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas tąkart skambino į Italiją, sveikino, kvietė, kai grįšiu, žvejoti, o Klaipėdos vadovas net "ačiū" nepasakė. Tad ko dabar turėjau pas jį eiti? Prieš porą metų lankydamasis sunkiosios atletikos salėje, kurioje kartu su kitais sportininkais ir aš treniruojuosi, meras prižadėjo lėšų jai remontuoti. Pasirodo, tai buvo tušti žodžiai. Ir šiandien, kai krenta štangos, nuo grindų dulkių kamuoliai kyla. Apie kokias pergales galime svajoti, kai po pratybų juodos dulkės visą dieną iš nosies eina?

Susidariau įspūdį, kad miesto galvai viena labiausiai miestą garsinančių sporto šakų nerūpi. Nei pasveikina iškovojus pergales, nei lėšų skiria, nei rėmėjų rasti padeda. O prie mano rezultatų joks kitas Lietuvos sunkiaatletis kol kas neartėja ir nežinia, ar kada nors priartės.

– Kas toliau? Galbūt kupinas sportinio pykčio sieksi reabilituotis?

– Neturiu aš prieš ką reabilituotis. Nebent prieš save. Man pačiam pikta dėl Pekino. Nuo praėjusio pirmadienio pradėjau rengtis Londono olimpinėms žaidynėms. Sudarysiu ketverių metų ciklo planą, pagal kurį ir dirbsiu. Po olimpiados susėdome su tėvu aptarti, kas buvo, kaip gyvensime toliau. Kalbėjome nesinervindami, ramiai. Pastebiu, kad einant metams darausi ramesnis, moku išklausyti. Klaipėdoje treniruosiuosi iki spalio 15 d., po to dviem savaitėms kartu su Virgilijumi Alekna vyksiu į Druskininkus, po to vėl dvi savaites "arsiu" Klaipėdoje. Lapkritį žadu dalyvauti komerciniame turnyre Lenkijoje, o gruodį – Naujiesiems metams skirtose varžybose Klaipėdoje.

Tačiau svarbiausios artimiausios varžybos – pasaulio čempionatas kitų metų lapkritį Pietų Korėjoje. Tarpine patikra taps balandį Rumunijoje vyksiančios Europos pirmenybės.

– Sprendžiant pagal planus, gera nuotaika sugrįžo?

– Dar ne. Labai sunku vėl prisiversti treniruotis. Ir darau tik tuos pratimus, kurie nesuteikia krūvio riešui. Petys, alkūnė išgijo, tačiau riešą dar skauda. Noriu jį visiškai išgydyti.

Prieš Pekiną turėjau aibes planų gyvenimui, tačiau drama žaidynėse buvo pernelyg sunki. Dabar nieko nenoriu daryti.

– Ir planus apie šeimą atidėjai?

– Šiuo metu – jokio šeimyninio gyvenimo. Neseniai pats save skubinau, kad reikia kuo greičiau sukurti šeimą. Dabar esu kitokios nuomonės. Nėra kur skubėti. Be 35 ar 36 metų tikrai nevesiu. Kalbos apie būtinybę kurti šeimą tikrai nepadėjo iškelti sunkesnių štangų.

– Tikriausiai ir apie sportinės karjeros pabaigą esi pagalvojęs. Ką veiktum, jei ranka neišgytų?

– Baigiu Lietuvos kūno kultūros akademiją. Kartu su krepšininku Sauliumi Štombergu viename suole sėdime. Tačiau trenerio darbas šiuo metu nevilioja – turiu komercinių planų, apie kuriuos nenoriu kalbėti. Žodžiu, atsisveikinęs su sunkiąja atletika tikrai turėčiau ką veikti.