Anksti pažino techniką

„Net nežinau, kaip mane reiktų pristatyti. Lietuvos, Baltijos šalių čempionas“, – Kajaus kuklumui imant viršų, už jį kalbėjo taurės. Tiesa, su savimi 21-ų jaunuolis atsinešė vos kelias – svarbiausias. Likusios rikiuojasi namuose ant lentynos ir kartkartėmis primena per gana trumpą laiką nueitą kelią.

„Kada ėmiau domėtis motociklais? Mano tėvai – ūkininkai, todėl aš dar būdamas vaikas susipažinau su technika. Mokėjau vairuoti ir lengvąjį automobilį, ir ūkio techniką“, – dviratė transporto priemonė, anot K. Žibučio, į jų kiemą įriedėjo, kai jam buvo vos penkeri. Dirstelėjęs į sesers Henrikos ir vyresniojo brolio Karolio dovaną, šeimos pagrandukas buvo beapsisukąs atgal į namus.

„Ateik čia!“ – jaunuolis juokavo, tąkart per prievartą pasodintas ant motociklo, nuo jo daugiau nebenulipo.

Būdamas šešiolikos Kajus įgijo A1 kategorijos vairuotojo pažymėjimą, leidžianti vairuoti motociklus, kurių darbinis tūris didesnis kaip 50, bet neviršija 125 kub. cm, o galia – 11 kW. Kartu su teise vairuoti atsirado naujas, už tėvų pinigus ir jo paties santaupas pirktas motociklas, o specialios motociklininko aprangos toli ieškoti neprireikė.

Svarbu: trasoje – žvėriški greičiai, todėl reikia koncentruotis į save, o ne į tai, kas už nugaros ar spidometre. K. Žibučio asmeninio archyvo nuotr.

„Pasirodo, mano sesuo jaunystėje taip pat vairavo motociklą. Gyvendama užsienyje įsigijo kombinezoną, o grįžusi atgal į Lietuvą pakabino jį spintoje“, – odinis drabužis ir dabar, anot K. Žibučio, idealiai priglunda.

Dar po dvejų metų jaunuolis įgijo teisę vairuoti A2 kategorijos transporto priemonę ir pardavęs savo pusbritvę įsigijo britvą.

„Nusipirkau naują, gražų šalmą, pirštines, nes iki tol mūvėdavau storesnes darbines, ir motociklininko batus. Supratau, kad turiu visą komplektą – drabužius, apsaugas, motociklą. Pajutau, kad nebeįdomu važinėti miesto gatvėmis, – jaunuolio akys ėmė krypti į plento motociklų žiedines lenktynes, kurios, kaip netrukus paaiškėjo, vyksta visai čia pat – Kačerginės trasoje. – Pagalvojau, reikia pabandyti. Motociklas yra, vairuotojo pažymėjimas – taip pat. Viskas mano naudai!“

Kol nuleidi akis į skaičius spidometre, vaizdas aplink keičiasi. Tai gali kainuoti labai daug.

Netikėtai – pirmas

Kačerginėje Kajus susipažino su „Reidora racing“ komandos įkūrėju Domu Kunce. Šis pasiūlė prisijungti prie jų grupelės ir išbandyti jėgas trasoje.

„Renginys buvo dviejų dienų. Šeštadienis skirtas treniruotėms, sekmadienis – varžyboms“, – K. Žibutis pasakojo, kad jau baigianti pirmai dienai sulaukė organizatorių dėmesio.

Patyrę motosporto mėgėjai stebėjosi, kad iki tol tik miesto gatvėmis važinėjęs Kajus puikiai valdė motociklą Kačerginės trasoje ir su neparuoštu motociklu pasiekė gerą greičio rezultatą.

„Gal tada galėčiau dalyvauti varžybose?“ – įkvėptas liaupsių, jis jau kitądien startavo pradedančiųjų „Street-Superbike 600“ klasėje ir užėmė pirmą vietą. Pergalės skonis dar labiau užkūrė jaunuolį. Kajus sėkmingai pasirodė ir kitose varžybose. Ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Slovakijoje.

„Devynerios varžybos ir tiek pat taurių. Pirmaisiais metais dalyvavau, kur tik galėjau. Išsiaiškinau, kad yra net du varžybų organizatoriai“, – 2022-uosius K. Žibutis baigė triumfuodamas. Pirmojo čempionato bendroje įskaitoje jis tapo „Street-Superbike 600“ klasės čempionu, antrame iki aukščiausios pakylos pritrūko varžybų, kurias, kaip sako Kajus, pramiegojo.

„Kalbu su draugu, skaičiuoju taškus, džiaugiuosi, o jis man sako: „Tu juk nedalyvavai Latvijoje!“ Pasirodo, nepamačiau tų varžybų, – paskutinis čempionato etapas, kuriame motociklininkas dar galėjo surinkti lemtingų taškų, buvo atšauktas dėl prastų oro sąlygų. – Tai man kainavo auksą, bet nesiskundžiu, metai buvo tikrai geri.“

Brangu ir pavojinga

2023-iųjų sezoną Kajus praleido ne trasoje, Švedijoje. Motosportas, anot jo, nepigus, reikia nemažai išlaidų. Pradedant motociklo transportavimu, startiniais mokesčiais, baigiant padangomis, kurias per sezoną tenka keisti ne sykį.

„Galinių padangų reikia gal penkių, priekinių – dviejų, bet čia jau labai taupant“, – motociklininkas skaičiavo, kad padangų komplektas atsieina apie 400 eurų.

Žinoma, galima ir pataupyti, tačiau to daryti nerekomenduojama. Pigesnės padangos trumpiau tarnauja, be to, nėra tokios patikimos.

„Kartą pataupiau ir kritau ant slidžios dangos“, – K. Žibutis džiaugėsi, kad trasoje, kur varžybų metu motociklai posūkyje išvysto 100 km/val. greitį, o tiesiojoje – trigubai tiek, liko sveikas ir jis pats, ir motociklas. Jaunuolis atsipirko keliais nubrozdinimai, o dviratė transporto priemonė – viena sulankstyta detale.

„Žiūrėti į spidometrą nerekomenduojama. Per pirmąsias savo varžybas net užklijavau jį. Kol esi nuleidęs akis į skaičius spidometre, vaizdas aplink keičiasi. Tai gali kainuoti labai daug. Kalbu ne apie finansus... – Dėl tos pačios priežasties – saugumo, K. Žibučio teigimu, nepatariama ir per veidrodėlį žiūrėti, kas vyksta už nugaros. – Organizatoriai pataria veidrodėlius nusiimti, kad neblaškytų. Važiuojant reikia susikoncentruoti tik į save. Ar jaučiu jaudulį trasoje? Didžiausias jaudulys būna iki kol užgęsta šviesoforas, o tada jau nelieka jokios baimės. Tiesiog važiuoji.“

Tradicija: savo pergales ant pakylos Kajus su kitais sportininkais nuplauna šampano purslais. K. Žibučio asmeninio archyvo nuotr.

Fiziškai išsekina

Plento žiedinės lenktynės – pačios prestižiškiausios motovaržybos pasaulyje. Sportininkai čia varžosi asfaltu dengtoje žiedinėje trasoje arba specialiai užtvertomis miesto gatvėmis. Priešingai nei, tarkime, motociklų krosas. Šis vyksta gamtos trasoje su natūraliomis arba specialiai padarytomis kliūtimis – pakilimais ar nusileidimais, ilgais tramplinais, bangomis ir netikėtais posūkiais.

„Anksčiau galvojau, kad plento žiedinės lenktynės, priešingai nei motokrosas, nereikalaus daug fizinio pasirengimo. Sėdi ant motociklo, ir viskas“, – tačiau jau po pirmų varžybų K. Žibutis suprato klydęs.

Kaskart nulipęs nuo motociklo, Kajus jaučiasi taip, lyg būtų nubėgęs ne vieną kilometrą, o kitą dieną skaudami raumenys priverčia suabejoti, jis spaudė dviratės transporto priemonės vairą ar sportavo sporto salėje. Beje, į sporto salę jis dažnai užsuka ne motociklų sezono metu. Treniruokliai, kaip ir bėgimas, jam padeda palaikyti fizinę formą ir ruoštis artėjančioms varžyboms. Šiemet jos numatytos gegužę.

„Turiu „Enduro“ motociklą, skirtą bekelei. Galvojau, žiemą su juo pasitreniruosiu, pasiruošiu sezonui. Kai po „Enduro“ motociklo grįžau ant savo lenktyninio motociklo, supratau, kokie jie skirtingi. „Enduro“ – patogus, o lenktyninis motociklas – mažas, sėdi ant jo susikūprinęs. Paskui skauda ir nugarą, ir kaklą“, – patirtimi dalijosi jaunuolis.

Palaikymo komanda

Prieš kiekvienas varžybas Kajus laikosi tam tikro plano. Pirmuoju punktu jame pažymėtas poilsis ir miegas.

„Žinoma, dvi dienas prieš varžybas užmigti sunku, jaudinuosi. Visgi tam, kad būtum 100 proc. aštrus, kokybiškas miegas būtinas. Varžybų dieną reikia gerti daug vandens su vitaminais ir mikroelementais, nes karšta, prakaituoji. Maistas? Prieš startą man net sriuba būna sprangi, todėl valgau mažai. Užtat finišavęs jau galiu viską nuo stalo šluoti, – K. Žibutis atviras, jei ne draugė ir sesuo, jis į trasą lėktų tuščiu skrandžiu. – Laimei, jos manimi pasirūpina.“

Artimųjų ir draugų palaikymas, anot jaunuolio, itin svarbus. Ne tik tokiais momentais, kaip tąkart Kačerginėje, kai teko ieškoti pagalbos motociklui iškelti, bet ir kai norisi pasidalyti džiaugsmu.

Palaikymas: Kajus laimingas, nes kaskart pasibaigus varžyboms turi ką apkabinti. K. Žibučio asmeninio archyvo nuotr.

„Tėvai už mane serga namuose. Tėtis neparodo jaudulio, o mama kiekvieną kartą klausia, ar neplanuoju baigti. Prisimenu, kai namo grįžau su savo pirmąja taure. Vieną minutę mama džiaugėsi, o jau kitą jos akyse kaupėsi ašaros. Ji jaudinasi, ir aš suprantu, kodėl. Kaip aš sakau, brangus ir kvailas mano hobis, reikėjo gal ką mažiau rizikingo sugalvoti, bet man patinka tai, ką darau. Turbūt taip ir reikia gyventi – mėgaujantis, – motociklininkas, šiuo metu studijuojantis gamtinę geografiją Klaipėdos universitete, neatmeta galimybės savo ateitį sieti su motociklais. – Iš pradžių galvojau, kad motosportas padės pabėgti nuo kasdienybės. Paskui ėmiau baimintis, kad neperdegčiau. Dabar tiesiog gyvenu tuo. Kartais pasvajoju, kad būtų smagu ir pasaulio čempionate lėkti. Ar galvoju apie naują motociklą? Kol kas ne.“

Technika, kaip ir žmonės, sensta, todėl savaime suprantama – turint naują motociklą varžytis šiek tiek lengviau. Tiesa, toks pirkinys atsieitų nemažus pinigus. To šiuo metu Kajus sau leisti negali.

„Todėl varžausi su tuo, ką turiu, ir tikiu“, – K. Žibutis neabejoja, kad jo ir dabartinio motociklo tandemas – labai vykęs.