Tinklinio patriarcho grįstu keliu – šimtai specialistų

Mūsų šalies tinklininkai jau atšventė 90-metį, o sausio 29-ąją 90-ąjį gimtadienį švęs Lietuvos tinklinio patriarchas docentas Vytautas Jankus.

Iš Jonavos kilęs V.Jankus 55-erius metus ruošė tinklinio specialistus 1945-aisiais įkurtame Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute (LVKKI, dabar – Lietuvos sporto universitete, LSU). Būtent šioje aukštojoje mokykloje vasario 2-ąją 12 val. ir bus pagerbtas jubiliatas.

"Su jaunesniuoju broliu Donatu augome Lietuvos karininko šeimoje, tad drausmė, padorumas, darbštumas buvo lavinami nuo pat vaikystės, – tarė V.Jankus. – Šios savybės man buvo reikalingos visą gyvenimą ir jas stengiausi perduoti studentams."

– Kas lėmė, kad baigęs LVKKI pasirinkote dėstytojo ir trenerio darbą? – paklausėme V.Jankaus.

– Manau, kad likimas. Net pats nesitikėjau, kad taip susiklostys gyvenimas. Teko dirbti kartu su tuomečiais dėstytojais, žymiais krepšininkais K.Petkevičiumi, J.Lagunavičiumi, S.Butautu, V.Sarcevičiumi, Z.Sabuliu, rankininku V.Grešnovu, o su tinklininke D.Lupeikaite-Gedminiene ruošėme tinklinio specialistus. Pavyko suburti vaikinų komandą, pačiam joje žaisti, nes 1956 m. iš Vilniaus į LVKKI žaidimų katedrą dirbti atvykęs A.Karkauskas stojo prie Kauno moterų tinklinio komandos vairo. Vaikinų komandoje žaidė G.Šauklys, A.Juozaitis, A.Anilionis, R.Kryževičius, J.Damanskas. Mano pozicija buvo jungiantysis, nes buvau žemo ūgio.

Įstoti mokytis į LVKKI galimybes turėjo ne visi jaunuoliai, nes reikėjo išlaikyti bendro fizinio parengtumo egzaminą.

– Kokius kriterijus anuomet privalėjo atitikti abiturientas, kad taptų LVKKI studentu?

– Konkurso, kaip į kitas aukštąsias mokyklas, nebuvo, bet įstoti mokytis LVKKI galimybes turėjo irgi ne visi, nes stojamuosius egzaminus, tarp jų – bendro fizinio parengtumo su lengvosios atletikos ir plaukimo normatyvais, išlaikyti galėjo ne bet kas. Studentais tapdavo tik įveikusieji šį barjerą. Jiems skirdavo 35 rublių stipendiją, o ne kauniečiams – dar ir bendrabutį. Konkursai prasidėjo 1964-aisiais, kai studentai galėjo pirmiausia užbaigti mokslus ir tik po to atlikti karinę tarnybą. Tada konkursas buvo vos ne kaip į mediciną – į vieną vietą pretenduodavo septyni jaunuoliai. 21-oji LVKKI laida buvo gausiausia, o V.Kirkliauskas, J.Palevičius, A.Petrikauskas, M.Kumko, G.Vyšniauskas, J.Solovjovas ir A.Zubrickis pasinėrė į tinklinio gyvenimą. Kartu su Žaidimų katedros dėstytoju A.Karkausku išleidome 58 absolventų laidas ir per 300 tinklinio specialistų.

– Kokių sunkumų kildavo ruošiant tinklininkus?

– Daugelį dešimtmečių ankstesnėse LVKKI mokymo programose buvo reikalaujama, kad studentai sistemingai lankytų teorines paskaitas ir treniruotes. Pasisemti praktinės patirties privalėjo vykti į vidurines mokyklas, gamybos kolektyvus, sporto mokyklas, sveikatingumo stovyklas. Per ketverius metus išmokdavo parengti ne vien kiekvienos pamokos ar treniruotės konspektą, bet ir surengti pratybas. Prasidėjus reformų vajui keitėsi instituto pavadinimai ir specialistų ruošimo programos. Šiuolaikiniams studentams įgyti sporto specialisto specialybę vis lengviau. Juos gelbsti naujos technologijos, jie vis mažiau pareigingi, stokoja darbštumo, entuziazmo, vengia visuomeninės veiklos.

– Kokios būtent veiklos?

– Praeityje dėstytojai daug darbų nuveikdavo be jokio atlygio. Man teko dirbti dėstytojų profsąjungos pirmininku, skirstyti deficitinių prekių talonus, kartu su dėstytoju S.Dulinsku ir darbininkais pastatėme Palangoje darbuotojams ir studentams poilsio namus. Be pertraukos bendradarbiavau su Lietuvos tinklinio federacija, buvau Trenerių tarybos narys, Jaunių komisijos pirmininkas, vadovavau Kauno tinklinio teisėjų kolegijai. Už teisėjavimą man suteikė sąjunginę teisėjo kategoriją, kuri vėliau prilygo tautinei. Pavyko parašyti du tinklinio vadovėlius ir penkiolika metodinių leidinių, kai kurių buvau autorius ir bendraautoris. Stengiuosi kaupti ir saugoti Lietuvos tinklinio istoriją.

– Kodėl buvę auklėtiniai, susitikę su jumis, kartais ištaria žodį – žuvelė?

– Tokiais atvejais šypsomės kartu... Kai kuriems studentams nesisekdavo atmušti kamuolį krintant aikštelėje, kaip tuomet sakydavome, žuvyte. Pasinaudodavau S.Stonkaus patarimu: blogas tas dėstytojas, kuris nesuranda laiko studentams, tad skirdavau papildomų pratybų. O tai jaunuoliams nepatikdavo...


Šiame straipsnyje: TinklinisVytautas Jankus

NAUJAUSI KOMENTARAI

Romualdas

Romualdas  portretas
Dėstytojui linkiu sveikatos ir dar ilgų gyvenimo metų
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių