Lietuvos sportininkams žadama gerovė kartu su kitos valstybės pilietybe sugundo ne kiekvieną

Keletui Lietuvos sportininkų teko priimti skausmingą sprendimą. Likti savo šalies, kurioje gimė, augo ir žengė didžiojo sporto keliu, piliečiu ar dėl geresnio gyvenimo perspektyvų išmokti svetimos valstybės himną? Garsūs lietuviai atletai elgiasi skirtingai. Ne vienas ir ne du atsisakė viliojančių pasiūlymų kartu su svetimu pasu.

Tačiau net ir prisiekęs ištikimybę kitai valstybei, retas jų ryždavosi giedoti jos himną. Kodėl? Atsakymas aiškus – širdyje jie vis tiek liko lietuviai.

Apsispręsti nebuvo lengva

Grupė geriausių Lietuvos dviratininkų netrukus turėtų tapti Kazachijos piliečiais. Tik Ramūnas Navardauskas keisti pilietybę atsisakė. Jis dar turi vilčių dalyvauti Pekino olimpinėse žaidynėse.
Dviratininkai – ne pirmieji ir ne vieninteliai šalies sportininkai, kuriuos kitos valstybės viliojo į savo nacionalines rinktines bandydami įpiršti naują pilietybę.
Austrijos pilietėmis yra tapusios garsios rankininkės Aušrelė Fridrikas, prieš devynerius metus išrinkta geriausia pasaulio rankininke, ir Rima Sypkus. Abi sėkmingai žaidė viename Austrijos klubų ir pasiūlymas keisti pilietybę joms nebuvo staigmena.
„Žinojau, kad geroms žaidėjoms austrai pasiūlo eiti į rinktinę. Buvau tam pasirengusi, nors apsispręsti nebuvo labai lengva“, – pasakojo R.Sypkus.
„Austrijoje galėjau žaisti ir be jos pilietybės. Bet reikėjo galvoti apie ateitį, ką veiksiu baigusi sportinę karjerą. Kažkada turi susirūpinti, kuo dirbsi ir kaip gyvensi vėliau. Be to, buvo labai sunku mano vyrui. Jis jau nebesportavo, o būdamas Lietuvos piliečiu Austrijoje negalėjo dirbti“, – kalbėjo R.Sypkus, į svečią šalį išvykusi su vyru ir dukra.

Su tautietėmis nekovojo

„Norėjosi aukšto lygio varžybų, troškau pergalių. Jaučiu kaltę prieš Lietuvos rankinio gerbėjus, tačiau, šaliai atgavus nepriklausomybę, joje nebuvo galimybių tobulėti.
Turėjome tik dvi geras komandas, o be stiprių priešininkų ilgai ir gerai žaisti neįmanoma“, – sakė 40 metų A.Fridrikas.
2004 metais Lietuvos moterų rankinio rinktinė lemiamas rungtynes dėl teisės žaisti Europos čempionate žaidė su Austrijos komanda. Lietuvės pralaimėjo ir liko be kelialapio į čempionatą.
A.Fridrikas ir R.Sypkus džiaugėsi, kad jau nebežaidė Austrijos rinktinėje ir nereikėjo kovoti su savo tautietėmis. „Niekada nenorėjau, kad taip atsitiktų. Mano širdis visada Lietuvoje“, – pabrėžė Aušrelė.
Tačiau su Lietuva ją jau sieja tik tėvai. Pusę savo gyvenimo rankininkė praleido Austrijoje – į užsienį gyventi ji išvyko būdama 21 metų.

Austrų prašymo nepaisė

R.Sypkus, Austrijos pasiūlymą gavusi vėliau už A.Fridrikas, svečios šalies prašymų aklai nevykdė. „Viską padariau sąžiningai. Netrukus turėjo įvykti pasaulio čempionatas ir austrai labai manęs prašė jame už Lietuvą jau nebežaisti, tačiau vis tiek žaidžiau“, – prisiminė R.Sypkus.
Sportininkui ginti kitos šalies rinktinės garbę leidžiama tik po tam tikro laiko. Austrai bijojo, kad jiems gali iškilti bėdų, jeigu R.Sypkus atstovaus Lietuvai, nes net jei kitų svarbių varžybų diena būtų paskutinė iš draudimo laikotarpio, R.Sypkus vis tiek nebūtų galėjusi į aikštę išbėgti su Austrijos rinktinės marškinėliais.
Keisdamos pilietybę rūpesčių rankininkės nepatyrė. „Austrai labai norėjo, kad žaisčiau rinktinėje, todėl patys viską greitai sutvarkė. Man reikėjo tik nueiti nusifotografuoti ir pasirašyti“, – prisiminė R.Sypkus.
Tiesa, dar teko išmokti Austrijos himną. Dėl jo kilo problemų. „Širdyje buvo labai sunku. Himną išmokau, bet per varžybas jo niekuomet negiedojau – negalėjau“, – sakė R.Sypkus. Tačiau sprendimo tapti Austrijos piliete ji nesigaili.
Nesigaili ir A.Fridrikas, kuri pripažino, kad himną per varžybas kartais giedodavusi.
R.Sypkus ir A.Fridrikas su Austrijos rinktine 1996 metais pelnė Europos, 1999 metais – pasaulio pirmenybių bronzos medalius, o Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse užėmė penktąją vietą.
Šiuo metu R.Sypkus ne tik sportuoja, bet ir dirba Europos rankinio federacijoje, yra atsakinga už varžybų rengimą bei techninius reikalus.
A.Fridrikas šiuo metu treniruoja vyrų komandą ir dirba Sporto medicinos institute. Ji atsakinga už ūkio valdymą ir konsultacijas.
Iš lietuvių rankininkių Vokietijos pilietybę yra priėmusi Ingrida Radzevičiūtė.

Moka tik Lietuvos himną

„Taigi niekas nepasikeičia pakeitus pilietybę. Odos spalva lieka ta pati. Man tik daugiau kelių atsivėrė“, – kalbėjo rankininkas Vygantas Petkevičius, su Vokietijos nacionaline vyrų rankinio komanda prieš 12 metų pasaulio čempionate iškovojęs ketvirtąją vietą.
„Vokietijoje iki šiol žino, kas toks yra Petkevičius“, – sakė sportininkas, rinktinėje žaidęs dvejus metus.
Tačiau vienintelis himnas, kurį jis moka – Lietuvos. „Vokietijos himno nemokėjau ir nesirengiu mokytis“, – neslėpė sportininkas.
V.Petkevičius Vokietijoje atsidūrė ne taip, kaip tą darytų šių dienų sportininkai. „Tuo metu per daug nieko negalvojau, buvau jaunas“, – šypsojosi rankininkas, paklaustas, kaip pasiryžo likti Vokietijoje 1989 metais, kai Lietuva dar nebuvo atkūrusi nepriklausomybės.
Atstovaudamas Kauno „Granitui“ jis neįlipo kartu su komanda į traukinį Berlyne ir liko gyventi Vokietijoje. „Likau su sportiniu krepšiu. Viskas įvyko spontaniškai. Norėjau išvykti į užsienį, bet negalvojau, kas manęs ten laukia, kas bus, jei negrįšiu namo“, – pasakojo sportininkas.
Metams jis buvo diskvalifikuotas, negalėjo žaisti varžybose. Apsistojo pas draugus, dirbo vaisių-daržovių bazėje, baldų parduotuvėje ir treniravosi „Magdeburgo“ klube.
Tais laikais klube leisdavo žaisti tik vienam užsieniečiui, o toks klube jau žaidė. „Manęs paklausė, ar nenoriu, kad sutvarkytų dokumentus Vokietijos pilietybei gauti. Sakau, tvarkykit. Pats nesiprašiau. Buvau jaunas – dvidešimt vienerių, apie ateitį negalvojau“, – kalbėjo V.Petkevičius.
Į Vokietijos rinktinę jį pakvietė po penkerių metų. Jis buvo pirmasis Vokietijos pilietybę ne nuo gimimo turėjęs sportininkas, žaidęs rankinio rinktinėje. „Komandos nariai į tai reagavo normaliai. Aš dar gerai vokiškai nemokėjau, tai dauguma kalbų praleisdavau pro ausis“, – prisiminė V.Petkevičius.
Jis nesigaili, kad tuomet liko Vokietijoje ir priėmė šios šalies pilietybę. „Susitvarkiau gyvenimą. Dabar treniruoju komandą, pats dar pažaidžiu ir dirbu pas mūsų komandos rėmėją“, – sakė sportininkas.

Atsakė Izraeliui ir Rusijai

Tris kartus pasaulio, Europos baidarių irklavimo čempionas Alvydas Duonėla yra sulaukęs ne vienos valstybės siūlymų atstovauti ją varžybose. Prieš kelerius metus spauda skelbė apie Izraelio, kur su porininku Egidijumi Balčiūnu vis vyksta treniruotis, viliones. „Pernai kvietė ir Rusija. Jeigu būčiau 10 metų jaunesnis, sutikčiau. Tikriausiai rinkčiausi Rusiją, ten didesni pinigai“, – sakė 32 metų A.Duonėla.
Jis mano, kad irkluoti jam seksis dar 4-5 metus, todėl dėl kelerių metų neapsimoka keisti pilietybės. „Kaip reikėtų namo grįžti baigus karjerą? Juk namai – Lietuvoje”, – kalbėjo sportininkas.
A.Duonėla yra juokavęs, kad viską nulėmė lietuviška virtuvė: „Ką svetur veiksiu? Mama didžkukulių neišvirs, vėdarų negausiu“.
E.Balčiūnas teigė, kad paskui porininką į Rusiją ar kurią kitą šalį nebūtų sekęs: „Irkluoti galima ir vienam, o jei reikėtų porininko, jį galima rasti ir Lietuvoje“, – tvirtai kalbėjo irkluotojas.

 Plaukiką viliojo Kataras

Prieš kelerius metus plaukikas olimpietis Rolandas Gimbutis svarstė galimybę tapti Katarp piliečiu. Tuomet JAV Kalifornijos Berklio universitete studijavusiam kauniečiui buvo žadama perspektyva treniruotis geriausiomis sąlygomis, kelionės lėktuvu verslo klase bei mėnesinis 10 tūkstančių JAV dolerių atlyginimas.
„Pinigai reikalingi Rolando studijoms“, – yra sakęs plaukiko tėvas Romas Gimbutis. Sportininkui sulaukus 25 metų, jis nebeturėjo teisės dalyvauti NCAA varžybose, todėl paskutiniuosius pusantrų metų R.Gimbučiui reikėjo mokėti už mokslą. Vis dėlto plaukikas Lietuvos pilietybės neatsisakė.
Plaukikai olimpiečiai Raimundas Mažuolis ir Nerijus Beiga gyvena JAV, tačiau jie priklausė tik Lietuvos rinktinei. R.Mažuolis į JAV atvyko treniruotis po Atlantos olimpinių žaidynių, kurių atidarymo ceremonijoje nešė Lietuvos vėliavą.
„Neturėjau pinigų. Neturėjau nieko. Po olimpinių žaidynių dar neplaukiau, o jau praėjo trys mėnesiai“, – taip yra sakęs „New York Times“ į JAV atvykęs lietuvis.
N.Beiga penktus metus su šeima apsistojęs Čikagoje, kur viename klube treniruoja mažuosius plaukikus ir vadovauja vieno viešbučio banketų departamentui. 35 metų N.Beiga jau seniai plaukioja tik savo malonumui.
Amerikoje ir tarp savų plaukikų yra didelė konkurencija, todėl lietuviams nebuvo žadami aukso kalnai. Tačiau N.Beiga tikino, kad siūlymu keisti pilietybę jis ir nebūtų susidomėjęs.