Sidabrinė Laura: sportas yra ant bedugnės krašto

"Dar nežinau", – išlipusi iš lėktuvo ištarė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, paklausta, ar dar nesirengia dėti taško savo įspūdingoje sportinėje karjeroje. Tokijo olimpinę vicečempionę Vilniaus oro uoste pasitiko gausus sveikintojų ir žurnalistų būrys.

Vienintelį medalį Lietuvai Tokijo žaidynėse iškovojusi 37-erių L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė išgelbėjo ir Lietuvos olimpinės delegacijos, ir viso šalies sporto reputaciją. COVID-19 ženklu pažymėta olimpiada paliks ne pačius geriausius prisiminimus sporto aistruoliams. Tačiau nedaug trūko, kad Tokijo žaidynės būtų tapę prasčiausiu lietuvių startu istorijoje. Šiuolaikinės penkiakovės rinktinės lyderės dėka mūsų šalies komanda bendroje valstybių įskaitoje įšoko į 93 laimingųjų, iškovojusių medalį, traukinį.

Vis dėlto, pasak L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės, vienas trofėjus visų Lietuvos sporto problemų neišsprendė.

Startavau su didžiule energija. Žinojau, kad čia mano paskutinis šansas šiemet iškovoti medalį.

– Ar po svarbiausio sezono starto jaučiatės labai išsunkta?

– Nesijaučiu labai pavargusi, bet šie metai man buvo sunkūs. Buvo traumų, vėliau puolė koronavirusas, todėl startų trūko ir to buvau išsiilgusi. Startavau su didžiule energija. Žinojau, kad čia mano paskutinis šansas šiemet iškovoti medalį. Fiziškai buvau pasiruošusi labai gerai, o trauma pastarąsias savaites problemų nekėlė.

– Kaip skiriasi jūsų emocijos laimėjus medalį 2012 m. Londone ir dabar?

– Tada buvo auksas, tačiau bet kuris medalis yra labai brangus ir įsimintinas. Ši pergalė man yra dviguba. Ne tik man, bet ir Lietuvai, nes tai vienintelis mūsų apdovanojimas šiemet. Tad man tai didžiausias laimėjimas per pastaruosius devynerius metus nuo laimėto aukso Londone.

– Jums, skirtingai nei konkurentėms, labai sėkmingai susiklostė jojimo rungtis. Kokius stebuklingus žodžius pasakėte žirgui?

– Nieko stebuklingo nepasakiau, tiesiog norėjau gerai pasirodyti. Rio de Žaneire man dėl žirgo nepasisekė, nesurinkau nė taško. Norėjau įrodyti, kad nesu bloga jojikė. Labai džiaugiuosi, kad šį kartą gavau puikų žirgą ir pasirodžiau tobulai.

– Iki jūsų starto Lietuvos taupyklėje vis dar nebuvo medalio. Ar dėl to jautėte papildomą spaudimą?

– Pati stebėjau kitų pasirodymus ir tikrai tikėjausi, kad kai kurie gali laimėti tą medalį, bet jo vis nebuvo. Dienos ėjo ir man tai buvo netikėta. Galbūt kažkiek išgąsdino pirmoji mano rungtis. Fechtavimo rungtyje surinkau per mažai taškų – ne tiek, kiek planavau. Vis galvojau, kaip čia bus toliau, bet, ačiū Dievui, jojimas pavyko idealiai. Po to pakilau bendroje įskaitoje ir jau pajutau realias galimybes pakovoti dėl medalio. Žinoma, reikėjo dar padirbėti. Bėgdama paskutinius metrus galvojau, kad šis medalis yra ne tik man, bet ir visai Lietuvai.

– Jeigu nebūtumėte gavusi 10 sek. baudos, ar buvo realu susikauti ir dėl aukso?

– Nežinau, kažkaip susipainiojau ir startavau per anksti. Bėgdama į pirmą šaudyklą, supratau, kad gausiu 10 sek. baudą. Dėl to bėgau dar stipriau, raginau save bėgti dar greičiau. Žinojau, kad dėl baudos teks sustoti. Minčių buvo įvairiausių, galvojau, ar man užteks jėgų pasivyti, ar nebus taip, kad dėl tų 10 sek. prarasiu medalį. Bandžiau iš savęs spausti maksimumą, bėgau, kiek galiu, kad tik atbėgčiau ir laimėčiau medalį. Ačiū Dievui, man pavyko.

– Visa Lietuvos delegacija pelnė tik vieną medalį, pakartodama blogiausią Lietuvos rezultatą olimpinėse žaidynėse nuo pat 1996 m. Atlantos olimpiados. Ar sutinkate, kad mūsų sportas yra duobėje?

– Iš esmės – taip. Tas vienas medalis išgelbėjo mus visus, bet sportas yra ant bedugnės krašto. Mes turėtume į tai pasižiūrėti kitu kampu ir kartu kažką daryti. Dabar trūksta bendravimo, susikalbėjimo tarpusavyje. Jeigu dirbsime visi kartu, be asmeniškumų ir dėl vieno tikslo, dėl sporto, sportininkų lygio kėlimo, tikrai pasieksime kažkokių kitokių tikslų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių