Pergalių priešas – emocijos prie vairo

Psichologijos abėcėlė

Lietuvos čempionate jau trečiose lenktynėse iš eilės etapo nugalėtojas paaiškėjo tik važiuojant pačius paskutinius kilometrus, o finiše lyderius skyrė vos kelios sekundės. "Samsonas Rally Rokiškis 2021" privertė komandų strategus paieškoti atsakymų į klausimus: kaip įveikti spaudimą, jaudulį paversti savotišku dopingu ir kokie "raminamieji" veikia efektyviausiai?

Nors patys sportininkai džiūgauja lenktyniaudami milžiniškos konkurencijos sąlygomis, vis dėlto pripažįsta, kad tai pasiutusiai pavojinga. Dėl geresnio rezultato tenka balansuoti ant galimybių ribos, kurią peržengus ne tik patiriama didžiulių nuostolių, bet ir kyla grėsmė sveikatai.

Sporto pasaulio psichologinius rebusus gvildenanti Aistė Žemaitytė teigia, kad emocijų spektras – nuo baimės suklysti iki adrenalino antplūdžio – lenktynininkų rezultatus gali pakoreguoti neatpažįstamai.

"Priklausomai nuo įvykių, gali dominuoti viena emocija visų varžybų metu, emocijos gali keistis, gali būti emocinė sumaištis. Svarbu, kaip intensyviai jos išreikštos ir kokie jų valdymo įgūdžiai. Profesionalus sportininkas privalo mokėti net ir sudėtingomis sąlygomis neprarasti pusiausvyros ar labai greitai ją susigrąžinti", – pastebi A.Žemaitytė.

Psichologė akcentuoja, kad žmogaus nervų sistema yra užprogramuota automatiškai apsisaugoti nuo pavojingų veiklų. Jei situacija suvokiama kaip kelianti grėsmę gyvybei, automatiškai aktyvuojama tam tikra smegenų dalis, kuri generuoja tokius dalykus kaip baimė arba agresija. Su tuo susitvarkyti ypač sunku. Didelio intensyvumo emocijos sportininkams nenaudingos, nes jos pareikalauja didelių energijos resursų, kurie išsekina ir dar labiau komplikuoja galimybes išlaikyti dėmesio koncentraciją.

Profesionalus sportininkas privalo mokėti net ir sudėtingomis sąlygomis neprarasti pusiausvyros ar labai greitai ją susigrąžinti.

Įtampa virsta klaidomis

Pastaraisiais metais tempą Lietuvos ralio čempionato etapuose diktavęs ir triuškinama persvara persekiotojus lenkęs Vaidotas Žala šį sezoną sulaukė pasipriešinimo tiek iš Martyno Samsono, tiek iš Dominyko Butvilo, tiek iš septynmyliais žingsniais progresuojančio Vlado Jurkevičiaus. Spaudimas pasiekė tokį lygį, kad jau nuo pirmųjų "Samsonas Rally Rokiškis" kilometrų, bandydamas atitrūkti nuo persekiotojų, Vaidas spaudė maksimaliu tempu, tačiau slystelėjęs viename greitų posūkių kliudė šiaudų ritinį ir apgadino automobilio priekinę dalį.

Puikiai Rokiškyje pasirodęs V.Jurkevičius taip pat pripažįsta, kad drauge su konkurencija augantis spaudimas pradeda kelti papildomų rūpesčių.

"Mes dar nesame atsidūrę tokioje situacijoje, kai dėl lenktynių nugalėtojo vardo tekų kautis pačiame paskutiniame greičio ruože, o artimiausius varžovus skirtų mažiau nei sekundė. Tačiau, net aštriau kaunantis dėl žemesnių pozicijų, įtampa kyla ir virsta klaidomis. Žinau, kad su ta problema susidursiu ir kad šiandien neturiu jokio jos sprendimo", – atviravo V.Jurkevičius.

Tiesa, kylanti Lietuvos ralio žvaigždė spėjo pajusti teigiamą bendro fizinio pasirengimo poveikį. Penkis kartus per savaitę dviračio pedalus minantis ir plento lenktynėse dalyvaujantis Vladas sako, kad anksčiau startuojant širdis sproginėdavo nuo adrenalino antplūdžio, o pulsas šoktelėdavo iki 150 dar negavus krūvio, o dabar nesiekia 115 dūžių per minutę.

Svarbiausi procesai – galvoje

Ilgiausią nepertraukiamą lenktynininko stažą turintis Ramūnas Čapkauskas pastebi, kad varžybų jaudulys tiesiogiai susijęs su patirtimi.

"Lenktynininkas turi pajusti sukibimo ribas ir jausti tam tikrą komfortą. Jei neri į posūkį, vaizdžiai sakant,  užmerktomis akimis, tiesiog tikėdamasis sėkmės, esi tik keleivis prie vairo. Žinoma, gali pasisekti ir tokios avantiūros, tačiau nepagrįtai rizikuojant tikimybė "padaryti stogą" yra nepaprastai didelė", – perspėja nuo šešerių metukų lenktyniaujantis Ramūnas.

Ar yra universalių receptų varžybų emocijoms suvaldyti? Automobilių sporto profesoriumi tituluojamas treneris Jonas Dereškevičius pastebi, kad kiekvieno žmogaus kelią tikslo link koreguoja individualios jo patirtys.

"Akivaizdu, kad tos patirtys gali būti labai skirtingos, kaip skirtingas pavojaus suvokimas. Ko gero, visiems lenktynininkams bendras yra tik baimės jausmas, nes nieko nebijantys labai greitai atsiduria kapinėse. Būtent nuo to santykio su savo baimėmis ir priklauso galutinį rezultatą greičio ruože lemiantys sprendimai. Nukirpti keletą sekundžių – vadinasi, įveikti tas baimes, tačiau to tikrai nepavyks padaryti tiesiog raginant nekreipti dėmesio. Išmokti suvaldyti mintis ir koncentruotis į tam tikrų užduočių sprendimą yra sudėtingas menas", – samprotavo J.Dereškevičius.