Pasaulio čempionate kaupė ne tik trofėjus, bet ir įspūdžius

Norint suskaičiuoti apdovanojimus, kuriuos iš pasaulio čempionato Budapešte parsivežė Lietuvos medikų teniso rinktinė, neužtektų net abiejų rankų pirštų. Tačiau apie lietuvių indėlį į pasaulio medikų teniso bendruomenę liudija ne vien taurės ir diplomai.

Kraityje – 15 trofėjų

Mažosios olimpinės žaidynės – taip juokaudami pasaulio medikų teniso turnyrą apibūdina jo dalyviai. Jau 53-iąjį kartą surengtame čempionate dalyvavo per 300 žaidėjų iš 25 valstybių – nuo Europos iki Japonijos, Australijos ir JAV.

Į kortus žengė ir buvę profesionalūs tenisininkai, tačiau Lietuvos komanda tapo viena turnyro lyderių. Penkiolika medalių, neskaitant pergalių vadinamosiose paguodos varžybose, – tokiu ar bent panašiu kraičiu galėjo pasigirti vos kelios kitos rinktinės.

Lietuvių nesutrikdė nei pajėgūs oponentai, nei neįprastai aukšta oro temperatūra – neretai termometro stulpelis perkopdavo 35 °C.

Lietuvos rinktinėje ypač pasižymėjo Birutė Adomavičienė ir Tadas Tarasevičius – abu tapo amžiaus grupės per 60 metų vienetų rungties nugalėtojais. Be to, B. Adomavičienė moterų asmenines varžybas laimėjo jau aštuntą kartą, o T. Tarasevičius tarp vyrų – penktą.

Greta pripažintų lyderių spindėjo ir pasaulio čempionato naujokai: Lina Rudzinskienė, debiutavusi amžiaus grupėje per 40 metų, susižėrė net keturis medalius.

Antrą vietą vyrų vienetų per 65 metų grupėje iškovojo Emilis Subata, o Jonas Špūras liko trečias. Aušra Kepenė pelnė bronzą moterų per 45 metų vienetų grupėje.

Sidabras: moterų komanda – Tautų taurės vicečempionė. / lgts.lt nuotr.

Laukia „Profesorių taurė“

Lietuvos moterų komanda ne pirmą kartą pateko į Tautų taurės finalą, kur po pratęsimo nusileido varžovėms iš Lenkijos. B. Adomavičienė, Marina Krinickienė, L. Rudzinskienė, A. Kepenė ir Olivija Dobilienė buvo apdovanotos sidabro medaliais.

Šios žaidėjos pasižymėjo ir moterų dvejetų per 40 metų amžiaus grupėje. Aukso medalius iškovojo L. Rudzinskienė ir A. Kepenė, sidabro – O. Dobilienė su partnere iš Turkijos.

Moterų dvejetų per 50 metų grupėje trečią vietą užėmė Renata Šarkaitė ir Skaidra Valiukevičienė. Vyrų dvejetų per 70 metų grupėje bronzą pelnė Antanas Černikis ir Antanas Šatas.

Keturis medalių komplektus mūsų šalies tenisininkai laimėjo mišrių dvejetų varžybose: amžiaus grupėje per 40 metų antrą vietą užėmė L. Rudzinskienė su partneriu iš JAV, per 45 metų grupėje ant trečio pakylos laiptelio kopė A. Kepenė su partneriu iš Latvijos, per 60 metų grupėje bronzą iškovojo B. Adomavičienė ir Remigijus Žaliūnas, o vyresnių nei 70 metų grupėje – Irena Misevičienė su kolega iš Indonezijos.

Ne vienas mūsų šalies rinktinės žaidėjas netrukus kovos Kaune vyksiančiame tradiciniame teniso turnyre „Profesorių taurė“.

Treti: R. Žaliūnas ir B. Adomavičienė – mišrių dvejetų varžybų prizininkai. / lgts.lt nuotr.

Plės bendruomenę

Budapešte vyko ne vien sportinės varžybos, bet ir įvairių pažintinių, pramoginių renginių, oficialių posėdžių. Kongrese savo darbus oficialiai pradėjo Pasaulio gydytojų teniso sąjungos (WMTS) prezidentu išrinktas Lietuvos gydytojų teniso sąjungos (LGTS) prezidentas profesorius Remigijus Žaliūnas.

Kai kurie žaidėjai alpo ar tiesiog nerizikavo – pasitraukė iš varžybų. Atsilaikė stipriausieji.

– Kas lėmė sėkmingą Lietuvos komandos startą pasaulio čempionate Vengrijoje? – pasiteiravome R. Žaliūno.

– Budapešte buvo labai karšta, kai kurie žaidėjai alpo ar tiesiog pasitraukė iš varžybų. Atsilaikė stipriausieji. Beje, kur kas trapesni pasirodė ne vyriausios amžiaus grupės, o jaunesni dalyviai. Mūsiškiai sugebėjo prisiderinti prie karščių. Gausioje delegacijoje buvo ne tik entuziastų, bet ir daugkartinių turnyro čempionų. Turiu galvoje B. Adomavičienę ir T. Tarasevičių, kurie ir vėl neturėjo lygių vienetų rungtyse. Norėjosi laimėti ir prestižiškiausią rungtį – Tautų taurės komandų varžybas, ką esame padarę ne kartą. Šį sykį mūsų moterys pasiekė finalą, kur po atkaklios kovos nusileido kolegėms iš Lenkijos. Vyrų rungtyje mūsų pasiekimai kuklesni, o didžiausią staigmeną pateikė šeimininkai, po daugelio metų pertraukos tapę Tautų taurės laimėtojais.

– Prie lietuviško medalių derliaus pavyko prisidėti ir jums.

– Šiemet su kolege B. Adomavičiene nukeliavome iki trečios vietos, o užpernai čempionate Orlande (JAV) tapome čempionais. Daug kas priklauso nuo burtų ir varžovų, kurie atitenka pakeliui į svarbiausius etapus. Reikia pripažinti, kad šiemet tikrai buvo pajėgesnių duetų, kurie pelnytai laimėjo auksą ir sidabrą.

Kolegės: po mačo buvusios varžovės dalijosi gera nuotaika. / lgts.lt nuotr.

– Ne mažesni iššūkiai jūsų laukia ir už korto ribų. Ką jums reiškia WMTS prezidento pareigos?

– Tai labiau simbolinis įvertinimas. Nesu toks geras tenisininkas, kad vadinčiausi geriausiu žaidėju tarp medikų, bet turiu organizacinių gebėjimų, kuriuos mūsų bendruomenė vertina. Kasmet į pasaulio turnyrus atsivežame didelę delegaciją, kuri išsiskiria tiek organizuotumu, tiek įvaizdžiu – visi specialiai pasiūtais sportiniais kostiumais, pasitreniravę. Atvykstame ne vien pramogauti, bet ir siekti pergalių. Prie to, kad buvau išrinktas WMTS prezidentu, labiausiai prisidėjo mūsų surengtos pasaulio pirmenybės Vilniuje. Turnyras vyko 2019-aisiais, tačiau iki šiol kalbama, kad tai buvo vienas geriausių renginių WMTS istorijoje ir ne tik sportinė jo dalis. Juk ir mūsų čempionatai – ne vien varžytuvės. Pirmiausia – sveikatingumas, orus amžėjimas, profesinė bendrystė, žmogiškieji ryšiai. Ne veltui turnyrų dienomis rengiamos ir pramogos, ir kongresas. Mezgasi tikra medikų iš skirtingų pasaulio kampelių bičiulystė, kuri tęsiasi ištisus dešimtmečius.

Įspūdžiai: vengriški akcentai – vakarinis Budapeštas, nacionalinės melodijos ir šokiai. / lgts.lt nuotr.

– Kokios užduotys jūsų laukia vadovaujant WMTS?

– Tai ir būsimi pasaulio čempionatai, o artimiausias kitąmet vyks Gdynėje, ir organizacijos stiprinimo, jos plėtros reikalai. Yra nemažai šalių, turinčių gilias teniso tradicijas, bet menkai atstovaujamų mūsų renginiuose. Tarp tokių – Prancūzija, Ispanija, kelios kitos valstybės. Parašėme laiškų gal dešimčiai šalių ir laukiame jų reakcijos. Be to, norime, kad čempionatus rengtų ne tik Europa, bet ir kiti regionai. Toli gražu ne visi nori užsikrauti rūpesčių naštą. Pamenu, kaip 2019-aisiais organizavome pirmenybes Vilniuje: abejoju, ar antrą kartą ryžčiausi tokiam iššūkiui. Yra šalių, kurios tikrai pajėgios perimti estafetę. Reikia tik noro, kurį aš stengsiuosi įkvėpti užsienio kolegoms.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių