Pandemija pakeitė disko metikės planus, bet ne tikslus

Disko metikė Ieva Zarankaitė dar nuo mokyklos laikų turi įprotį susirašyti didžiausius metų tikslus ir juos įgyvendinti. Paklausta, kokie jos šių metų tikslai, sportininkė atsako: „Esu organizuotas žmogus, todėl mėgstu matyti bendrą vaizdą: ar tai būtų namų darbai, egzaminai, varžybos, ar kita veikla. Kasmet susirašau tikslus, nes tikiu pasąmonės galia. Juos matydama kiekvieną dieną savotiškai programuoju savo mąstymą. Pernai baigusi magistro studijas Amerikoje nusprendžiau metus skirti tik sportui. Šio sezono tikslai buvo tikrai dideli: diską mesti toliau nei 60 metrų, iškovoti kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes, o Europos čempionate patekti į finalą.“

Tačiau koronaviruso pandemija ir karantinas pakoregavo talentingos disko metikės planus. Naujasis jos šių metų sezono tikslas – per visas varžybas stabiliai diską mesti toliau nei 60 metrų ir apginti pernai iškovotą Lietuvos čempionės titulą.

I. Zarankaitė kilusi iš sportinės šeimos. Jos mama Vita Zarankienė – buvusi lengvaatletė, ji baigė Panevėžio internatinę sporto mokyklą ir mėtė diską. Ją treniravo olimpinių čempionų Romo Ubarto ir Virgilijaus Aleknos treneriai, dabar jau šviesaus atminimo Jonas Barauskas (Panevėžyje) ir Rimantas Kalibatas (Vilniuje).

Pernai V. Zarankienė dalyvavo pasaulio meistrų čempionate Torunėje (Lenkija) ir savo amžiaus grupėje pelnė bronzos medalį. Ji Utenos daugiafunkcio sporto centro direktoriaus pavaduotoja ir lengvosios atletikos trenerė, treniruoja ir dvi savo dukras Ievą bei Eglę, kurios mėto diską ir stumdo rutulį.

Anksčiau sportavo ir Ievos su Egle sesuo Ugnė, kuri iki šeštos klasės lankė plaukimo treniruotes, bet vėliau nutolo nuo sporto ir pasirinko muziką. Šiemet ji baigė bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

– Jau pernai diską planavote mesti toliau nei 60 metrų, tačiau tą padarėte šiemet ir pagerinote mamos rekordą. Karantino sąlygomis radote puikią išeitį intensyviai treniruotis – tėtis išliejo disko metimo sektorių, kuriame kartu su Egle treniravotės. Kam kilo mintis įrengti namų sektorių? – žurnalas „Olimpinė Panorama“  paklausė I. Zarankaitės.

– Kai kovo mėnesį Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, mudvi su mama buvome treniruočių stovykloje Portugalijoje ir rengiamės tada dar neatšauktam šių metų sezonui. Bet kasdien padėtis keitėsi ir blogėjo.

Kai ten buvo uždarytos sporto bazės, iš karto nusprendėme grįžti namo. Kelionės metu ir kilo mintis namie įsirengti sektorių, nes jautėme, jog karantinas gali užtrukti, nenorėjome prarasti puikios sportinės formos. Grįžusios izoliavomės kaimo namelyje, o tuo metu tėtis su kaimynu mums įrengė namų sporto bazę.

– Sakoma, kad apetitas kyla bevalgant. Gal šiemet bandysite įvykdyti ir olimpinį normatyvą?

– Apetitas tikrai ateina bevalgant. Daug metų svajojau apie 60 metrų, o šiemet pagaliau tą ribą įveikiau. Olimpinis normatyvas gana aukštas (63 m 50 cm), bet įveikiamas. Šį sezoną norėtųsi mesti kuo arčiau olimpinio normatyvo.

– 2019-ieji jums buvo sėkmingi: baigėte magistro studijas Floridos valstybiniame universitete, kuriame mokėtės sporto vadybos, universiadoje pelnėte bronzos medalį, per Lietuvos čempionatą laimėjote du aukso medalius disko metimo ir rutulio stūmimo sektoriuose. Mokslai baigti, vadinasi, rūpesčių mažiau ir daugiau laiko sportui?

– Metai tikrai buvo sėkmingi, bet kartu ir sunkūs. Mokslus derinau ne tik su sportu, bet ir su trenerio asistentės darbu, todėl pagrindinis sezono pasirengimas vyko grįžus į Lietuvą. Tada šimtu procentų atsidaviau sportui ir pavyko pasiekti svarių rezultatų bei pergalių.

Smagu, kai šimtaprocentinis atsidavimas vienam tikslui duoda vaisių, todėl tikslas lieka tas pats – olimpinės žaidynės.

– Ar ir toliau specializuositės dviejose rungtyse, ar pasirinksite vieną?

– Esu disko metikė. Rutulį stumdau tik kartą per savaitę, kad pakeisčiau aplinką ir pailsėčiau nuo savo pagrindinės rungties. 2019 m. nusprendžiau pakeisti rutulio stūmimo techniką. Man mokymosi procesas patiko ir davė puikių rezultatų.

Kadangi abiejų įrankių metimo technika panaši, nuolat stiprinu visas metimo pozicijas ir tai man padeda gerinti abiejų rungčių rezultatus. Ir toliau būsiu disko metikė, bet kartais pastumdysiu ir rutulį.

– Prasitarėte, kad studijuodama Floridoje dar dirbote trenerio asistente. Gal ketinate žengti mamos pėdomis?

– Studijuodama turėjau galimybę būti trenerio asistente. Išmokau daug, nes kai buvau tik sportininkė, atstovaujanti universitetui, rūpinausi tik savo sveikata bei rezultatais. Tapusi trenerio asistente, turėjau rūpintis ir treniruoti sportininkus, atlikti daug įvairios veiklos – nuo įrangos užsakymo, varžybų programos planavimo ir įgyvendinimo iki kelionių su sportininkais po Ameriką. Man tai patiko.

– Per svarbiausius metų startus, pradedant 2011 m. Europos jaunimo olimpiniu festivaliu Trabzone, jus dažnai lydi ketvirtosios vietos. Ar nekausto psichologinė baimė?

– Per savo karjerą esu užėmusi daug ne tik ketvirtų, bet ir devintų, tryliktų vietų. Tai yra pačios skaudžiausios vietos, nes skiria nuo medalio, finalo ar nuo atrankos, kuri suteikia dar vieną galimybę pakovoti.

Universitete turėjau galimybę bendrauti su daug patirties turinčiais treneriais, prityrusiais profesionaliais sportininkais ir psichologais. Jie man padėjo suprasti psichologijos svarbą sporte, mokė kontroliuoti savo mintis ne tik per varžybas, bet ir treniruotėse. Psichologinės baimės nebeliko, liko tik sunkios psichologinės treniruotės.

– Per treniruotes, varžybas, namie būnate kartu su mama. Kaip sutariate?

– Sutariame puikai. Aišku, būna ilgų diskusijų, pratimų ieškojimų, varžybų stebėjimų, bandymų kažką keisti, tobulinti, bet visa tai veda vieno tikslo link. Būna, kad net per vakarienę mama pašoka nuo kėdės ir pradeda šnekėti, rodyti, ką blogai dariau per treniruotę.

– Savo karjerą kartu su seserimis pradėjote nuo plaukimo, kuris jums sekėsi geriausiai – įvykdėte sporto meistro normą, tapote Lietuvos suaugusiųjų čempione ir prizininke. Kada jūsų gyvenime atsirado lengvoji atletika?

– Nuo mažens mama mus vesdavosi į lengvosios atletikos treniruotes, veždavosi į varžybas. Visa tai ir užsifiksavo pasąmonėje, nors man plaukimas labai patiko. Kai lankiau šeštą klasę, mama pradėjo kalbinti pabandyti mesti diską.

Užsikabinau per pirmąsias disko metimo varžybas, kuriose užėmiau antrą vietą – tiesa, iš dviejų dalyvavusių sportininkių. Nuo tada pradėjau derinti dvi sporto šakas: plaukimas – rudenį ir žiemą, diskas ir rutulys – pavasarį bei vasarą. Kai baigiau mokyklą, teko pasirinkti vieną sporto šaką. Savo pasirinkimu dabar džiaugiuosi, bet kartais vis dar pasvajoju ir apie plaukimo varžybas.

– Kuri pergalė suteikė daugiausiai džiaugsmo ir motyvacijos?

– Pernai laimėtas bronzos medalis pasaulinėje studentų universiadoje. Iki pat varžybų pabaigos meldžiausi, kad tik paskutiniu bandymu manęs kas nors neaplenktų ir nelikčiau ketvirta. Kai kitos varžovės toliau už mane nenumetė, negalėjau patikėti, kad pagaliau iškovojau medalį. Tai suteikė daug džiaugsmo ir motyvacijos sportuoti toliau, nebijoti svajoti ir siekti užsibrėžtų tikslų.

– Kiek kartų per savaitę treniruojatės, kokiose tarptautinėse varžybose šiemet planuojate dalyvauti?

– Šiuo metu treniruojuosi dešimt kartų per savaitę po maždaug 2–3 valandas. Keturias treniruotes praleidžiu štanginėje ir šešias – stadione. Šiemet nusprendėme varžytis tik Lietuvoje, todėl pagrindinės varžybos bus rugpjūčio 7–8 d. vyksiantis Lietuvos čempionatas, 14–15 d. Baltijos šalių komandinis čempionatas ir 22 d. – Lietuvos lengvosios atletikos federacijos taurės atviros varžybos.

– Kokius tikslus kelsite prieš Lietuvos čempionatą?

– Lietuvos čempionatas šiemet man bus svarbiausios varžybos, todėl tikslai irgi aukščiausi. Norėčiau dar labiau priartėti prie olimpinio normatyvo ir, žinoma, apginti čempionės vardą.

– Jūsų tėtis Arūnas Zaranka – gerai žinomas Utenos fotografas. Tikriausiai turite sukaupusi savo nuotraukų archyvą?

– Nuotraukų ir įvairių vaizdajuosčių tikrai esu nemažai sukaupusi. Kartais pasižiūriu į tas nuotraukas ir atrodo, kad prisimenu kiekvieną akimirką, kiekvieną emociją.

– Koks jūsų laisvalaikis, ką per jį veikiate?

– Sezono metu laisvalaikio nedaug. Sekmadienis – šventa diena, kuriai atėjus norisi patinginiauti, pagulinėti ir apie nieką daug negalvoti. Kai yra galimybė kažką nuveikti, kažkur nukeliauti, privalau saugotis, nes neatsargus žingsnis ar judesys gali virsti trauma.

Stengiuosi susitikti su draugais ir ramiai praleisti laiką žaisdama stalo žaidimus. Kai baigiasi vasaros sezonas, laisvalaikis tampa aktyvesnis. Mėgstu važinėti dviračiais, riedučiais, eiti į žygius, žaisti tinklinį, badmintoną, mėgstu plaukioti.

– Jūsų sesuo Eglė pernai buvo išrinkta į Utenos savivaldybės tarybą ir tapo jauniausia savivaldybės nare Lietuvoje. Nesirengiate žengti jos pėdomis?

– Šiuo metu visą dėmesį esu sutelkusi į sportą, o ateitis parodys tolesnį kelią.

– Kaip manote, ar kitąmet Tokijuje bus tolimi disko metikių skrydžiai? Jeigu pati iškovosite kelialapį, kokius tikslus ten nuvykusi kelsite?

– Sunku spėti rezultatus. Tikiuosi, kad metimai bus tolimi. Nuostabu stebėti toli skriejantį diską. Jei pavyks iškovoti kelialapį, tikslus kelsiu pačius aukščiausius.