1936 m. spalio 24 d. Grinkiškyje (Kėdainių apskr.) gimusi R. Stasiulevičienė ryškiausias pergales iškovojo atstovaudama Kauno „Žalgirio“ komandai. „Žalgirio“ rankininkės dvejus metus iš eilės 1967 ir 1968 m. laimėjo stipriausią Europos klubų turnyrą – Čempionų taurę (dabartinė EHF Čempionių lyga).

1967 m. „Žalgiris“ finale 8:7 įveikė tuometinės Vokietijos Demokratinės Respublikos „Leipzig“ klubą, o po metų finale 13:11 pranoko kitą VDR ekipą Rostoko „Empor“. „Žalgiris“ tapo pirmąja komanda, iškovojusia Čempionų taurę dvejus metus iš eilės. 

„Rungtynių didvyre tapo „Žalgirio“ vartininkė Rožė Stasiulevičienė. Ji atrėmė tris baudinius ir dar kelis kartus gelbėjo komandą nuo regis neišvengiamų įvarčių“, – apie 1968 m. finalą straipsnyje „Iš aukso fondo. Didžiosios „Žalgirio“ pergalės“ rašė portalas „tairankinis.com“.

R. Stasiulevičienė per 20 sportinės karjeros metų (iki 1969 m.) žaidė Lietuvos kūno kultūros instituto, Lietuvos žemės ūkio akademijos, Kauno „Žalgirio“ komandose, Lietuvos rinktinėje. Buvo universali vartininkė, saugojusi vartus žaidžiant tiek vienuolikių, tiek septynetų rankinį. 6 kartus Lietuvos čempionė: vienuolikių rankinio (1956–1960), septynetų rankinio (1962). Su „Žalgirio“ komanda tapo SSRS vienuolikių rankinio čempione (1957, 1960), sidabro (1958, 1961), bronzos (1956, 1959) medalininke, SSRS septynetų rankinio čempione (1966, 1967), sidabro (1965), bronzos (1962, 1964) medalininke.

Lietuvė 1957 – 1960 m. buvo SSRS vienuolikių, 1963 – 1967 m. – septynetų rankinio rinktinės narė.

R. Stasiulevičienei buvo suteikti SSRS garbės sporto meistrės (1966), SSRS nusipelniusios sporto meistrės (1968), SSRS tarptautinės klasės sporto meistrės (1977) vardai.

R. Stasiulevičienė 1959 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. 1965 – 1975 m. dirbo „Žalgirio“ sporto draugijos rankinio trenere, 1975 – 2008 m. Kauno „Žiburio“ vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoja, mokytoja metodininke.

R. Stasiulevičienė buvo ištekėjusi už vieno rankinio pradininkų Lietuvoje Gintauto Stasiulevičiaus (1935 – 2020). Ryškiausią pėdsaką rankinio aikštelėse G. Stasiulevičius paliko dirbdamas treneriu. 1969-1972 m. jis buvo Kauno „Žalgirio“ rankininkių vyriausiasis treneris. 1970 m. Europos Čempionų taurės turnyre žalgirietės pateko tarp keturių stipriausiųjų. G. Stasiulevičius buvo 1976 m. Monrealio ir 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių čempionės Aldonos Česaitytės-Nenėnienės treneris. G. Stasiulevičius trejus metus buvo SSRS moterų rankinio rinktinės, besirengusios Monrealio olimpinėms žaidynėms, mokslinės metodinės grupės vadovas.

1991 – 1996 m. G. Stasiulevičius buvo pirmasis Lietuvos rankinio federacijos prezidentas po nepriklausomybės atkūrimo. 1991 – 1995 m. buvo išrinktas į Europos rankinio federacijos (EHF) Vykdomąjį komitetą.

G. Stasiulevičius mirė mažiau nei prieš metus – 2022 m. liepos 8 d., eidamas 87-uosius metus.

Abu sutuoktiniai yra apdovanoti LTOK „Olimpine žvaigžde“.