Traumuotas T.Delininkaitis Mariupolyje stengiasi juokauti ir neužsidaryti tarp keturių sienų

Ukrainos mieste Mariupolyje klaipėdietis Tomas Delininkaitis jau dvi savaites vaikštinėja su ramentais ir slogią nuotaiką stengiasi nuvyti pokštais. Vietoje nenustygstantis krepšininkas teigė, kad tik juokai ir šiuo metu Ukrainoje viešinčios mylimos merginos Lijanos draugija padeda nukreipti mintis apie traumą ir į gyvenimą žvelgti optimistiškiau.

– Vidai, kaip jaučiatės išvykęs į pasaulio kraštą?
– Pirmą kartą išlipęs iš lėktuvo Vladivostoke pagalvojau, kad iš tiesų nusitrenkiau nežinia kur. Neįsivaizdavau, kur ir kaip įsikursiu. Netgi svarsčiau, kad pirmiausia reiktų pasidomėti, ar šiame mieste yra lietuvių, kad būtų su kuo gimtąja kalba pasišnekučiuoti. Tačiau nejaukiai jaučiausi tik pirmosiomis dienomis. Komanda – draugiška, visi klubo darbuotojai – geranoriški, todėl pamažu neramias mintis užgožė įprastas darbas – treniruotės, kelionės, varžybos. Vienintelis dalykas, kuris mane vis dar šokiruoja – tai, kad mane ir Kaune likusią šeimą skiria tūkstančiai kilometrų bei kelios laiko juostos.
– Tikriausiai jau pripratote prie didelių sąskaitų už pokalbius telefonu…
– Gelbsti įvairios šiuolaikinės ryšio technologijos, o kompiuteris tapo dar vienu ištikimu draugu. Beje, ne man vienam. Komandoje yra kroatas Damiras Milkovičius. Jis, kaip ir aš, su artimaisiais dažniausiai bendrauja internetu.
Jei varžyboms rengiamės Vladivostoke, įdėmiai stebime laikrodžius, kad netyčia savo skambučiais nepažadintume namiškių ar nepražiopsotume jiems pasakyti: „Labas rytas“.
– Pernai Vladivostoke praleidote beveik tiek pat laiko, kaip ir Maskvoje.
– Vienas klubo darbuotojas sakė, kad tokia „Spartak-Primorje“ geografinė specifika. Jei esame rungtynių šeimininkai, žaidžiame namuose, o kai kuriuos išvykų mačus – Rusijos sostinėje, kur susitinkame su Maskvos bei pamaskvio ekipomis. Pakeliui į Europą stabtelime dar keliuose miestuose. Grįžtant atgal – panašus maratonas per oro uostus.
– Skrydžiai dar neįkyrėjo?
– Pripratau. Jei lėktuvas didelis, naujas – beveik nejaučiu nuovargio. Maždaug 8-9 valandos iš Maskvos – ir mes prie Japonijos jūros. Kai kuriuos trumpesnius atstumus tenka skristi ne pirmos jaunystės orlaiviais. Tuomet nenuobodžiaujame – nekantraudami laukiame, kol lėktuvo ratai sėkmingai palies pakilimo taką.
– Rusijos superlygos čempionate pralaimėjote penkerias rungtynes iš eilės. Gal įtakos turėjo klubo finansinė krizė, apie kurią daug rašė ne tik Primorjės žiniasklaida?
– Iš tiesų svečiuose mums nesiseka. O tas skandalas, mano nuomone, gerokai išpūstas. Rusijoje į vieną ar dvi nesėkmes reaguojama jautriau ir kategoriškiau nei Lietuvoje.
„Spartako-Primorjės“ generalinis direktorius Sergejus Kligeris žaidėjams atvirai paaiškino, kad pasikeitė komandos finansavimo sistema, todėl dalis gruodžio mėnesio atlyginimų bus išmokėti sausį.
Kadangi iki šiol klubas savo įsipareigojimų nė karto nepažeidė, tikiuosi, kad problemos – laikinos. Be to, jei iš tikrųjų grėstų krizė, vargu ar būtume vykę į nemažai kainavusią treniruočių stovyklą Kipre.
– „Spartaką-Primorję“ treniruoja du buvę žinomi Rusijos krepšininkai – Sergejus Babkovas ir Michailas Michailovas. Kaip jiems sekasi?
– Man patinka jų darbo stilius, o aš, atrodo, pateisinu jų lūkesčius. Abu aukštai vertina Lietuvos krepšinį, saviškiams nuolat primena, kaip pas mus rengiami žaidėjai. Tai, kad buvau žalgirietis ir atstovavau rinktinei – irgi mano koziriai.
– Bet į starto penketą dažniausiai patenka kiti žaidėjai?
– Aš rungtynes pradedu pakeisdamas kurį nors legionierių, pavyzdžiui, amerikietį Ernestą Bremerį (savaitgalį šis žaidėjas jau paliko Vladivostoko komandą – red. past.). Treneriai yra sakę, kad mano užduotis aikštėje – rūpintis žaidimo drausme, suderinti gynybą ir puolimą, jei prasideda chaosas. Rusijos krepšininkai mėgsta greitį, mažiau – pozicinį krepšinį.
– Kokia kalba vadovauji komandos draugams?
– Susikalbu ir rusiškai, ir angliškai. Rusai iškart atkreipė dėmesį, kad neblogai moku jų kalbą. Sako: tu ne užsienietis, bet mūsiškis, savas.
– Ar krepšinis populiarus Vladivostoke?
– Futbolui mūsų sportas neprilygsta, bet per kiekvienas rungtynes mūsų nedidelė salė būna pilna – susirenka 2000-3000 žiūrovų. Didžiausio ažiotažo sulaukė dvikovos su CSKA, „Chimki“ komandomis.
O aš pasinaudojau reta proga akis į akį su lietuviais susitikti – tąkart buvo atvykę Ramūnas Šiškauskas ir Kęstutis Kemzūra.
– Kas Vladivostoke tau pirmiausiai primena Lietuvą?
– Vaizdas pro buto langą. Japonijos jūra – kaip ant delno. Tuojau pat šauna mintis – va, beveik kaip Klaipėdoje.