Krepšininką Ukrainoje guodžia mylimoji

Traumuotas T.Delininkaitis Mariupolyje stengiasi juokauti ir neužsidaryti tarp keturių sienų

Ukrainos mieste Mariupolyje klaipėdietis Tomas Delininkaitis jau dvi savaites vaikštinėja su ramentais ir slogią nuotaiką stengiasi nuvyti pokštais. Vietoje nenustygstantis krepšininkas teigė, kad tik juokai ir šiuo metu Ukrainoje viešinčios mylimos merginos Lijanos draugija padeda nukreipti mintis apie traumą ir į gyvenimą žvelgti optimistiškiau.

„Nors vaikščioti su ramentais ne itin patogu, tačiau namuose nesėdžiu. Nuolat stebiu draugų treniruotes, lankausi varžybose“, – sakė 25-erių krepšininkas.

Tomas atviravo, jog nuolat mintyse šmėkščioja nelemtųjų Ukrainos čempionato rungtynių su Kijevo „Budivelniko“ ekipa vaizdas, kuomet įnirtingai dėl kamuolio kovojęs ir pusiausvyros neišlaikęs jis griuvo ant žemės, o pakilęs dar bandė bėgti ginti savo krepšį. Tačiau po kelių sekundžių lietuvis pajuto veriantį skausmą, o ant atsarginių krepšininko suolo nuėjo tik padedamas draugų. Medikai, apžiūrėję koją, konstatavo piršto lūžį.

„Sunku nusėdėti vietoje. Ir taip šioje šalyje nėra ką veikti, o jei dar sėdėčiau namuose, tuomet visai „stogelis pavažiuotų“. Nuolat stebiu varžybas, atrodo, tuoj bėgsiu į aikštę ir įmesiu vieną kitą taškelį. Jei komanda pralaimi, sunku psichologiškai. Esi tiesiog sukaustytas, norėtum padėti, bet negali“, – teigė T.Delininkaitis, pastaruoju metu daugiausia laiko skiriantis įvairioms medicinos procedūroms. Planuojama, kad lietuvio pirštas gipse bus dar maždaug dešimt dienų.

– Tomai, nesigailėjote, kad ryžotės ragauti legionieriaus duonos?

– Nė kiek nesigailiu. Viskas yra puiku: komanda draugiška, su žaidėjais dirba keturi masažuotojai, mumis rūpinamasi nepriekaištingai. Ukrainoje krepšininkai labai vertinami. Tik šiek tiek kelia nerimą šios šalies gydytojai. Jie daro spaudimą, įkalbinėja greičiau pradėti sportuoti, nes vasario 8-9 dienomis vyks Ukrainos taurės varžybos. Bet aš neskubėsiu žengti į aikštę, kol nepajusiu, kad koja – sveika. Rungtyniausiu tik visiškai pasirengęs ir pasveikęs. Jei skubėsiu, tuomet padarinius galiu pajusti ir vėliau.

– Ar greitai pripratote prie svetimos šalies, naujos kultūros?

– Tikėjausi, kad bus gerokai sunkiau. Dabar situacija valdoma, jau pradedu priprasti. Tik blogai, kad šalia nėra draugų, nėra su kuo pasišnekėti. Komandoje yra ir amerikiečių, ir graikų, ir ukrainiečių. Visų skirtingas mąstymas, požiūris į gyvenimą. Pavyzdžiui, kai rungtyniavau Vilniaus „Lietuvos ryte“, pusė ekipos buvo lietuviai, tai dažniausiai bendraudavome savo rate. Pokštai liedavosi vienas po kito. Specialiai valandą anksčiau susirinkdavome į rūbinę pajuokauti. O Ukrainoje tokių juokų nelabai kas ir supranta. Visi rimtais veidais žiūri. Pastebėjau, kad tapau uždaresnis, nelabai norisi kiekvieną prie savęs prisileisti. Atvirai pasakius, pasiilgstu gimtosios kalbos, lietuviško maisto, draugų.

– Kokį įspūdį jums palieka Mariupolio miestas, Ukraina?

– Mariupolio miestas jų mastais – kaimas. Lietuvos mastais – labai didelis miestas. Gyventojų – apie 700 tūkstančių. Bet laisvalaikiu nėra čia ką veikti, be to, oras nešvarus, užterštas labai.

– Tai ką veikiate savaitgaliais, laisvalaikiu?

– Mokslus jau esu baigęs, tad Ukrainoje belieka visą laiką skirti tik krepšiniui. Draugė Lijana, su kuria draugauju beveik trejus metus, nuolat atvyksta pas mane. Ir šiuo nelengvu man laikotarpiu ji gyvena pas mane. Kol nėra mano žmona, Lijana Ukrainoje negali būti ilgiau nei tris mėnesius. Bet ir šiaip privalo sugrįžti į Klaipėdą dėl mokslų.

– Koks, jūsų akimis, Ukrainos krepšinio čempionato lygis?

– Sunku vertinti. Lietuvoje yra dvi labai stiprios komandos – Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“. Tai tikrai aukščiausio Europos lygio komandos. O Ukrainoje visos ekipos panašaus lygio, nėra itin akivaizdaus skirtumo. Prieš rungtynes sunku nuspėti rungtynių baigtį. Negaliu vertinti ir dabartinės savo ekipos – Mariupolio „Azovmašo“. Palyginti su praėjusiais metais, pasikeitė pusė komandos. Yra tam tikras treniruočių braižas. Tik atvykus čia, man viskas buvo visiškai nauja. Reikėjo laiko prie to priprasti. Dabar vėl reikia mokytis derinių, nes keitėsi treneriai. O laiko trūksta, nes ant nosies – svarbios varžybos.

– Ar sunkios Mariupolio ekipos treniruotės?

– Esu praėjęs baisiausias krepšinio mokyklas. Palyginti su buvusio „Lietuvos ryto“ trenerio Zmago Sagadino krūviais, čia treniruotės sukelia juoką.

Su griežtuoju Slovėnijos strategu dirbdavome po tris valandas du kartus per dieną.

Ukrainoje man trūksta fizinio krūvio, nuolat treniruojuosi papildomai. Tai darau dėl savęs, nes tikiu, kad Mariupolis mano gyvenime – ne paskutinė stotelė.

Norėtųsi dar parungtyniauti ir aukštesnio lygio ekipose. Stengiuosi dirbti, tobulėti. Manau, kiekvieno krepšininko svajonė, jei ne NBA, tai Eurolygoje žaisti.

– Būdamas Ukrainoje domitės Lietuvos krepšiniu?

– Be abejo. Per vieną ukrainiečių televizijos kanalų visuomet stebiu „Lietuvos ryto“, taip pat ir „Žalgirio“ dvikovas. Be to, internete seku Lietuvos krepšinio naujienas.

– Stebėdamas mūsų šalies ekipų rungtynes nostalgijos nejaučiate?

– Tiesą pasakius, jaučiu. Visuomet geriausia žaisti namie, bet anksčiau ar vėliau reikėjo išvažiuoti. Jau buvau tam nusiteikęs.

– Esate vilkėjęs Lietuvos rinktinės marškinėlius, 2006 metais dalyvavote pasaulio krepšinio čempionate Japonijoje. Koks jausmas atstovauti savo šaliai?

– Tai – neapsakomas jausmas. Malonu treniruotis, bendrauti, semtis įgūdžių iš pačių geriausiųjų šalies krepšininkų. Nesvarbu, kad nuolat teko sėdėti ant suolo, tačiau su džiaugsmu prisimenu tas akimirkas. Gaila, kad praėjusiais metais nepakvietė į rinktinę, tačiau dar viskas prieš akis. Reikia stengtis ir siekti kuo geresnių rezultatų. Tobulėti gali tik kantriai liedamas prakaitą. Viliuosi, kad dar išauš ta džiugi diena, kai vėl užsivilksiu Lietuvos rinktinės marškinėlius. Atstovauti savo gimtajai šaliai – širdį glostantis jausmas.

– Su kuriais Lietuvos krepšininkais palaikote artimesnius ryšius?

– Geri draugai esame su Mindaugu Lukauskiu. Kai per Kalėdas buvau grįžęs į gimtinę, pas jį buvau apsistojęs vienai parai. Su Mindaugo žmona labai gerai sutaria ir mano draugė. Tai visi ir bendraujame. Beveik kas vakarą internetu ar telefonu pasišneku su Arvydu Macijausku. Kartais susirašome su dar vienu klaipėdiečiu Donatu Zavacku, šiuo metu rungtyniaujančiu „Šiauliuose“.

– Kokie jūsų artimiausi tikslai?

– Iškovoti Ukrainos čempiono titulą ir parungtyniauti ULEB taurės turnyre.