Klaipėdiečio negąsdina ir steroidų prisiriję atletai

Tarp viso pasaulio rankų lenkikų spėjęs sublizgėti 17-metis klaipėdietis Mantas Česnakas varžovus pranoksta ne įspūdinga jėga, o staigia reakcija ir greičiu.

„Akimirkos dalelė – kelios šimtosios sekundės gali kainuoti čempiono titulą“, - įsitikinęs triskart Lietuvos rankų lenkimo jaunimo čempionas bei pasaulio ir Europos čempionato prizininkas Mantas Česnakas.

Guldo gerokai stambesnius

Jis „Klaipėdai“ teigė, kad dažniausiai kovas laimi vos per kelias sekundes. „Per beveik penkerius treniruočių metus esu gerai atidirbęs techniką. Dažniausiai pirmas reaguoju į teisėjo komandą ir tuo nustelbiu savo varžovus. Juokingiausia yra tai, kai atsistoja vos ne dvigubai stambesnis, raumenų prisipumpavęs vyrukas, vos nepašaipiu žvilgsniu žiūri į tave, o galiausiai gauna į kaulus“, - neslėpdamas šypsenos atviravo čempionas.

Vytauto Didžiojo gimnazijoje 11 klasėje besimokantis jaunuolis prisipažino iškart pajutęs simpatijas rankų lenkimo sportui.

„Jei sportuodamas jauti malonumą, o prakaitą treniruotėse lieji negailėdamas jėgų, tiesiog iš širdies, tuomet sėkmė tikrai nenusigręš“, - įsitikinęs beveik penkerius metus rankų lenkimo subtilybes kremtantis vaikinas.

Klajonės po užsienį

- Žinau, lankei plaukimą, futbolą, domėjaisi lauko tenisu. O kaip atsitiko, kad tapai rankų lenkiku?

- Plaukimą lankiau beveik 5 metus, o futbolą ir lauko tenisą apie metus. Rankų lenkimu susidomėjau gana atsitiktinai. Kažkaip netikėtai internete pamačiau vienų varžybų vaizdo įrašą ir mane tai patraukė - nuo to laiko pradėjau domėtis šiuo sportu. Be to, vienas draugas lankė rankų lenkimo treniruotes, tad kartą nusprendžiau ir aš kartu nueiti. Nuo šiol nepraleidžiu nė vienos treniruotės.

- Kokiu savo iškovotu titulu labiausiai didžiuojiesi?

- Praėjusiais metais Mančesteryje vykusiame planetos čempionate tarp savo bendraamžių likau trečias. Tokį pat titulą pelniau ir Europos čempionate. Šie apdovanojimai man patys brangiausi...

O šiaip ne kartą esu tapęs Lietuvos ir tarptautinių turnyrų čempionu. Teko varžytis Latvijos, Lenkijos, Bulgarijos, Vengrijos ir Anglijos valstybėse.

- Tavo praėjusių metų rezultatai tikrai labai svarūs. Ar nėra skaudu, kad nepatekai į geriausiųjų miesto sportininkų dešimtuką?

- Jau esu pastebėjęs, kad jaunimo rezultatų kažkodėl nevertina. Be to, neolimpines sporto šakas laiko vos ne antrarūšėmis. Tai, be abejo, apmaudu. Tiesą pasakius, buvo minčių, kad galiu patekti tarp dešimties geriausiųjų Klaipėdos sportininkų. Tačiau sporto funkcionieriai nusprendė kitaip.

Į pasaulio čempionatą – savo lėšomis

- Juk kiekvieno sportininko svajonė dalyvauti olimpiadoje. O lankydamas šią sporto šaką vargu ar galėsi įgyvendinti šią svajonę?

- Atvirai pasakius, turiu vilčių, kad kada nors rankų lenkimas bus įtrauktas į olimpines žaidynes. Juk ši sporto šaka gana populiari visame pasaulyje. O Rusijoje ir Anglijoje žmonės tiesiog pamišę dėl rankų lenkimo. Būtent šiose šalyse yra išugdomi aukščiausio lygio sportininkai.

- Lietuvos rankų lenkimo federacijos viceprezidentas Vladas Kuizinas yra sakęs, kad federacija per metus gauna tik 1800 litų. Girdėjau, kad į pasaulio čempionatą, kuris vyko Anglijoje, teko keliauti net savo lėšomis?

- Tai tiesa... Net aukščiausio rango varžyboms niekas neskyrė pinigų. Patys turėjome mokėti ne tik už kelionę, bet ir už maistą, ir apgyvendinimą. Tėvai man šiai kelionei turėjo skirti beveik 3000 litų.

Lietuvos rankų lenkimo federacija iš valstybės gauna juokingas sumas. Net vienam sportininkui išvykti į užsienio varžybas neužtenka lėšų, o ką bekalbėti apie komandą. Pavyzdžiui, vien surengti Lietuvos čempionatą kainuoja apie 3-4 tūkstančius litų.

Mes nuolat, kai dalyvaujame varžybose, turime mokėti startinį mokestį – asmeniui 10 ar 20 litų.

Patirtis – iš V.Kuizino

- Sakyk, ar vartoji kokius nors ypatingus patiekalus, kad atgautum jėgas?

- Ir be papildų, vien intensyviai sportuojant, galima pasiekti gerų rezultatų. Niekada negali būti tikras, ką parodys dopingo testas. Juk šimtu procentų negalima pasitikėti tuo, kas rašoma ant papildų pakuočių, – jų sudėtyje gali būti ir kokių nors draudžiamų medžiagų.

O dabar dopingo kontrolė labai griežta. Per aukščiausio rango varžybas sportininko mėginius užplombuoja ir į kitą šalį siunčia tyrimams. O jei kūne aptinka dopingo, tuomet skiria tūkstančio eurų baudą ir dar diskvalifikuoja dvejiem metams.

- Ar yra sportininkas, kurį laikai pavyzdžiu, iš kurio mokaisi įgūdžių technikos?

- Taip. Tai trylikakart šalies rankų lenkimo čempionas Vladas Kuizinas. Kaip galima nesižavėti tokio aukšto lygio sportininku, kuris nuolat trykšta kovingumu ir optimizmu. Vien ką reiškia jo patirtis ir įgūdžiai... Treneris visada po varžybų pataria, draugiškai pasako mano klaidas.

- Gali prisiminti ir papasakoti savo įspūdingiausią kovą?

- Labiausiai įsiminė pasaulio čempionato dvikova, kai varžiausi su sportininku iš Ukrainos. Jam labai nepatiko, kaip aš paėmiau jo ranką, pradėjo putotis, keiktis, kad jam nepatogu, ir panašiai. Tai jam ir sakau: „Pasiimk, kaip nori“. Man užvirė kraujas... Ir jį tiesiog akimirksniu įveikiau.

Ukrainietis iš įniršio tiesiog visas išraudo, net pradėjo trankyti stalą. Mano nuomone, jis buvo prisirijęs dopingo.

Tėvai – verslo magnatai

- Kokį lygį reikėtų pasiekti, kad, pasirinkus šią sporto šaką, būtų galima pragyventi?

- Sunkiai įsivaizduojama, kad būtų įmanoma iš šio sporto uždirbti pinigų. Tikrai abejoju... Nebent šimtą kartų padidėtų šio sporto finansavimas.

- O ateities su sportu nežadi sieti?

- Manau, seksiu tėvų pėdomis, pasinersiu į ekonomikos ar verslo vadybos mokslus (mama „Pramogų banko“ komercijos vadovė Inga Česnakienė, patėvis - įmonių grupės „Nesė“ valdybos pirmininkas Kazys Paulikas - aut. past.). Gal ateityje padėsiu tėvams versle.

O su sportu atsisveikinti artimiausiu metu tikrai nežadu. Rankų lenkimas - man ne tik teikia džiaugsmą, bet ir padeda išreikšti save.

Paišo ant sienų

- O prieš kovą bandai kaip nors save užvesti?

- Visuomet pauostau amoniako. Tuomet labiau susikoncentruoju, pagerėja reakcija ir nusiteikiu kovai.

- Kokių traumų esi patyręs?

- Ne kartą esu išsinarinęs ranką, tačiau nieko rimtesnio. Pasitaiko, kad sportininkams trūksta raiščiai ar išnyra kaulai. Šilutiškei Eglei Vaitkutei buvo plyšęs raumuo, tai maždaug pusmetį negalėjo treniruotis.

- Kaip atsipalaiduoji po įtemptų varžybų?

- Dažniausiai pergales aplaistome šampanu. O šiaip su draugais mėgstu linksmintis vakarėliuose, pirtelėse. Tačiau, žinoma, saikingai.

Vasarą, jei turiu atliekamų pinigų, skiriu grafito menui – paišau ant sienų. Tačiau tai gana brangus malonumas, per dažnai sau to leisti negaliu. Viena dažų tūbelė kainuoja apie 15 – 20 litų, o didesniam piešiniui prireikia dviejų ar trijų tūbelių dažų.

- Kokios varžybos Tavęs laukia artimiausiu metu?

- Visų pirma vasario 16 dieną tarptautinis turnyras Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti. Vėliau - Lietuvos čempionatas, kuriame savo jėgas išmėginsiu ir tarp jaunimo, ir tarp suaugusiųjų.

Taip pat šiemet svajoju dar geriau pasirodyti Europos (vyks birželio 18 – 24 dienomis Švedijoje) ir pasaulio čempionatuose (lapkričio 30 – gruodžio 9 dienomis). Juk paskutinį kartą varžysiuosi jaunimo grupėje, tad norėtųsi pakilti ant aukščiausiojo prizininkų pakylos laiptelio.