H. Žustautas: bene pirmą kartą turėsiu kelias poilsio dienas

Praėjusią savaitę Europos baidarių ir kanojų irklavimo čempionato auksą iš Bulgarijos parsivežęs kanojininkas Henrikas Žustautas (23 m.) sako, kad ilgai džiaugtis išsvajotu medaliu laiko nelieka: „Nespėja praeiti vienos varžybos, o jau tenka gyventi kitomis.“ Ką tik Trakuose vykusiame Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo čempionate vaikinas nuskynė dar tris pergales.

– Praėjusių metų Europos pirmenybėse likai vos per žingsnį nuo aukso medalio. Tad šįkart turėjai vienintelę užduotį – jį laimėti?

– Nors prieš porą metų laimėjau Europos žaidynes, o pernai Europos čempionate likau antras, šiųmetį aukso medalį išties išskirčiau kaip vieną svarbiausių apdovanojimų. Realiai dabar trejus metus iš eilės išsilaikau Europos stipriausiųjų trejetuke. Tačiau emocijos dėl pergalės jau spėjo nuslūgti – nespėja praeiti vienos varžybos, o jau gyveni kitomis.

Gerai, jei pasieki tam tikrus rezultatus, tada gali išvykti treniruoti į šiltesnius kraštus. Bet pamenu seniau žiemą ir spiginant minus dvidešimčiai laipsnių šalčio su trenerio mašina po pamokų važiuodavome iki Elektrėnų.

Dinamika yra didžiulė. Šį sezoną po olimpiados nusprendžiau dalyvauti visur, kur tik įmanoma, – ir jaunimo grupėje, kuriai dar paskutinius metus priklausau, ir suaugusiųjų varžybose. Dar laukia du pasaulio taurės etapai, jau neskaičiuoju varžybų mūsų šalyje.

Štai savaitgalį vyko Lietuvos baidarių ir kanojų irkluotojų čempionatas, startavau ne vienoje rungtyje. Ateinančiomis dienomis laukia Pasaulio jaunimo irklavimo čempionatas. Tikiuosi, po jo kelias dienas poilsiui pavyks skirti.

– Ilgesnių atostogų sau leisti negali?

– Kai jau ne vaikas būdamas pradėjau rimtai sportuoti, dabar bene pirmą kartą turėsiu kelias poilsio dienas. Reikia atsikvėpti ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai.

– Varžybos dažniau pareikalauja daugiau psichologinės nei fizinės ištvermės?

– Nors oras nedžiugino, buvo lietinga, psichologiškai buvau nusiteikęs kovoti iki galo, realiai neturėjau ką prarasti. Tačiau šįkart bene pirmą kartą per karjerą taip išsikroviau fiziškai. Anksčiau po varžybų praeidavo kelios valandos ir atsigaudavau, o šįkart iki pat nakties ir galva svaigo, ir silpna buvo... Kitą dieną po kelionės irgi nebuvau kupinas energijos. Grįžę gydytojai atliko būtinus tyrimus. Reikia įvertinti visus niuansus, nuolat stebėti organizmo būklę. Labai svarbu nepersistengti, „nesuvaryti“ širdies.

– Daugumos sportininkų laikas „suskaičiuotas“. Irkluotojų karjera ilga?

– Vieni anksti ją baigia, tačiau yra ir tokių baidarininkų, kurie ir sulaukę 47-erių irkluoja ir medalius sugeba laimėti. Bet šiaip, manau, iki kokių 33-erių metų galima drąsiai sportuoti. Jeigu organizmas gerai laiko, ir iki 40-ies metų. Tačiau jaunimas irgi nesnaudžia, greitai progresuoja, todėl darosi sunku išsilaikyti. Kai jaunesni „remia prie sienos“, darosi sunku psichologiškai.

– Kokio amžiaus pirmą kartą paėmei irklą į rankas?

– Buvau trylikos. Tiesiog klasės draugai sportavo, užsiėmė kanojų irklavimu, nusprendėme su pusbroliu irgi pamėginti, sustiprėti fiziškai. Nuėję užsirašyti pas kanojų ir baidarių trenerius galvojom būsim „kitokie“ ir pasirinksim baidares. Tačiau, matyt, taip likimas lėmė, kad baidarių trenerio tądien nebuvo. Pradėjus irkluoti netruko apimti azartas – tai vieną, tai kitą draugą aplenki. Atsimenu, Plungėje gerų sąlygų nebuvo – nei normalių valčių, nei irklų. Tai netgi surengdavo treneris vidines varžybas dėl geresnio irklo. Antrąjį sezoną jau ne su mediniu, o pačiu paprasčiausiu plastikiniu irklu galėjau varžytis (juokiasi).

˜– Kada supratai, kad su šiuo sportu siesi ateitį?

– Kai gerėjo rezultatai, po truputį ėmiau laimėti prizus. Profesionaliai sportuoti, galima sakyti, pradėjau prieš penkerius metus. Tuomet dar mokiausi mokykloje, tad keldavausi sportuoti anksčiausiai, dar prieš pamokas, po jų vėl skubėdavau į treniruotę. Prisiversti irkluoti niekada nereikėjo, treneriui kaip tik tekdavo pristabdyti. Galutinai apsisprendžiau dėl karjeros, kai tapau Europos jaunių vicečempionu.

– Panašu, kad vandens sporto šakos šiandien išgyvena pakilimą.

– Išties turime daug tituluotų sportininkų ir kai pastaraisiais metais visi pasiekė gerų rezultatų, atsirado didžiulė konkurencija. Nežinau, kokioje sporto šakoje dar susibūrę tiek pasaulinio lygio sportininkų. Dabar kaip tik vyksta kartų kaita, bet rezultatai neblogėja.

– Gal lietuviai netgi atras naują „antrąją religiją“?

– Krepšinis yra krepšinis (juokiasi). Mums dar toli iki tokio populiarumo, dar reikėtų kelerių metų. Aišku, rezultatai kyla, pavyzdžiui, akademinio irklavimo sportininkai, plaukikai šiais metais puikiai pasirodo. Vandens sportas klesti, nors sąlygos nėra pačios geriausios. Pavyzdžiui, Vilniuje realiai nėra jokios irkluotojų bazės.

– Gerų sąlygų trūkumas, matyt, mažina irklavimo patrauklumą tarp jaunų žmonių?

– Nereikia kažkokių „fontanų“, bet nors didžiuosiuose miestuose galėtų būti padorios bazės, kur galima būtų bent vasarą sportuoti. Tarkim, prie Žaliųjų ežerų nėra nei dušų, nei kur persirengti. Nekalbu jau apie valčių laikymo vietą. Dabar visi jauni sportininkai, vaikai turi važiuoti į Trakus.

Nekalbu jau apie žiemą. Gerai, jei pasieki tam tikrus rezultatus, tada gali išvykti treniruoti į šiltesnius kraštus. Bet pamenu seniau žiemą ir spiginant minus dvidešimčiai laipsnių šalčio su trenerio mašina po pamokų važiuodavome iki Elektrėnų. Susigrūsdavome autobusiuke (kartą – net šešiolika žmonių dvylikos vietų mašinoje), persirengti irgi tekdavo vos ne lauke. Tačiau tuomet buvo svarbu, kad tik būtų kokios nors sąlygos irkluoti (šypsosi).



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių