Gyvenimas paplūdimio teniso ritmu

Laurą Palaitę su vyru Viliumi ir vaikais dažnai galima išvysti Kauno RIO sporto arenoje. Kai trijose smėlio aikštelėse verda paplūdimio tinklinio aistros, jų pusėje ritmingai bumbsi paplūdimio teniso kamuoliukai. Visa Palaičių šeima – dideli šio sporto aistruoliai.

Aktyvios vasaros

Pokalbio metu Vilius sėdi prie kompiuterio ir viena ausimi klausosi. Retkarčiais kažką patikslina. „Jis verslininkas – mūsų šeimos maitintojas, – aiškina Laura. – Vilius visą gyvenimą kažką sportavo mėgėjiškai. Kadangi augo sovietiniais deficito laikais, tai kokį inventorių gaudavo, tokį sportą ir rinkdavosi, – juokiasi. – Duoda dviratį – būna dviratininkas, duoda slides – būna slidininkas ir t.t.“

Pirmą kartą Palaičiai paplūdimio teniso raketes į rankas paėmė 2020-ųjų liepą. Monciškėse, kur šeima turi namą, išėjo pasivaikščioti pajūriu iki Kunigiškių ir išvydo kažką labai smagiai žaidžiančius kaimynus. Tai ir buvo paplūdimio tenisas. Paprašė leisti pamėginti.

„Tas sportas taip susuko galvas, kad kitą savaitgalį jau turėjome ir savo raketes, ir savo tinklą, ir kamuoliukus – visą reikalingą inventorių“, – juokiasi abu.

Grįžę namo ir pradėję ieškoti informacijos internete, kauniečiai sužinojo, kad paplūdimio tenisas – komandinis žaidimas ant smėlio be griežtų apribojimų. Žaidėjai gali būti bet kokio amžiaus. Ypač šis žaidimas mėgstamas šeimų, tad, vos jį atradę, Palaičiai netruko juo sudominti ir savo vaikus – 14-metę Emanuelę, aštuonmečius dvynius Kristupą ir Mariją.

„Labai apmaudu, kad daugiau nei šešerius metus vasaras leisdavome Monciškėse prie jūros, o nė sykio nebuvom sutikę žmonių, žaidžiančių šį smagų žaidimą“, – kalba Laura.

Tas sportas taip susuko galvas, kad kitą savaitgalį jau turėjome ir savo raketes, ir savo tinklą, ir kamuoliukus – visą reikalingą inventorių.

Iki tol didžiausia jos ir vyro vasaros atostogų aistra buvo jėgos aitvarų sportas. Kol nėra vėjo, Palaičiai sudaro komandą iš savo šeimos narių arba kitų norinčių, neabejingų paplūdimio tenisui, ir raketėmis mušinėja kamuoliuką per tinklą.

Vasaros pradžioje Monciškių paplūdimyje Palaičiai įrengia paplūdimio teniso aikštelę – įkasa stulpus, įtempia tinklus, linijas, pastato pavėsinę ir sėdmaišius, kad būtų kur atsikvėpti nuo karštos saulės ir aistringo žaidimo. Tai vieta, kur laukiami visi šio sporto entuziastai.

Meilė atvedė į Kauną

Paprašyta papasakoti apie save, Laura pradeda kalbą iš tolo. „Esu kilusi iš Gargždų. Didžiuojuosi būdama žemaitė. Gimiau 1981-aisiais. Taigi, jau esu perkopusi gražią keturių dešimčių ribą. Baigiau vaikystės pedagogikos mokslus, bet pagal specialybę niekada nedirbau – teko visą paskaitų teoriją ir praktiką išbandyti auklėjant savo vaikus“, – juokiasi Laura, kaip ir Vilius, visą gyvenimą mėgėjiškai sportavusi.

Tiesa, norėjo stoti į tuometį Kauno kūno kultūros institutą ir tapti krepšinio trenere. Kas sukliudė? „Nejaučiau didelės simpatijos Kaunui, tad studijoms pasirinkau širdžiai artimesnę Klaipėdą“, – pasakoja ji.

Vis dėlto likimas nutarė su Laura papokštauti ir jau 2007 m. atviliojo į Kauną, kur tuo metu gyveno ir verslavo būsimas jos vyras Vilius.

„Nors tais laikais dar nebuvo pažinčių svetainių, feisbukų ir instagramų, bet mes su Viliumi susipažinome būtent virtualiai. Susirašėme kovą, balandį pamatėme vienas kitą gyvai, o gegužę jau pradėjome planuoti vestuves, kurias atšventėme rugpjūtį. Ir viskas įvyko tais pačiais 2007-aisiais“, – šypsosi Laura, nuo tų metų vasaros tapusi kauniete, o iki tol dar spėjusi su tėvais išvykti laimės ieškoti į Airiją.

Pašnekovės tėveliai ten pragyveno dešimt metų ir grįžo tuomet, kai Laura paprašė padėti auginti dvynius.

Moteris prisipažįsta, kad užsienyje jautėsi lyg nesava, o po metų su broliu grįžusi atostogoms į Lietuvą jau nebenorėjo niekur iš čia važiuoti. „Netiko man toje Airijoje viskas. Tiek airių mentalitetas, tiek ir ten sutiktų lietuvių elgesys, kurie dirbdavo tik tam, kad vėliau galėtų gerai pašvęsti…“ – pasakoja ji.

Sportas, skatinantis bendravimą

Ištekėjusi už Viliaus, netruko susilaukti dukros Emanuelės. Hebrajų kalba šis vardas reiškia – Dievas su mumis. Emanuelė mėgsta piešti. Kadangi Palaičių šeima gyvena pačioje Kauno širdyje, Senamiestyje, Emanuelei iki Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos, kurią lanko, – vos kelios minutės. Beje, šią meno mokyklą lanko visi trys Palaičių vaikai.

Įkvėpta gražaus tėvų pavyzdžio, Emanuelė dar ir sportuoja. Vasarą mėgstama Emanuelės veikla yra vandenlenčių sportas, o žiemą – snieglentės. Dažnai paima į rankas ir teniso raketę. Prieš pat šventes ji pirmą kartą dalyvavo Velykiniame paplūdimio teniso turnyre ir žaidė moterų dvejetuose su mama. „Užėmėme garbingą ketvirtą vietą, tad labai didžiuojamės šiuo pasiekimu“, – sako Laura.

Ar nebuvo sunku žaisti su dukra – savo kūnu ir krauju? „Kai komandoje du savi, jauti ne tik savo, bet ir antrojo klaidas, emocijas. Tad džiaugsmas neretai tampa dvigubu džiaugsmu, kaip ir klaidos ar pyktis – dvigubu nusivylimu“, – prisipažįsta sportininkė mėgėja, su savo vyru dažnai žaidžianti paplūdimio tenisą mišrioje kategorijoje.

Paklausta, ar visi trys paplūdimio tinklinio paslapčių mokėsi savarankiškai, Laura sako, kad po vasaros savarankiško žaidimo ir mokymosi iš akivaizdžiai geriau žaidžiančių teko imti po vieną pamoką. Prašė, kad treneris pasakytų kiekvieno trūkumus ir parodytų, kaip  taisyklingai atlikti žaidimo elementus.

„Kadangi olimpiadoje dalyvauti nesiruošiame, o žaidžiame tiesiog savo malonumui, mums užtenka ir to, ką mokame. Juk įgūdžiai tobulėja ir per praktiką“, – įsitikinusi L.Palaitė, su vyru važiuojanti sportuoti į RIO sporto areną bent du tris kartus per savaitę, o kartais ir kasdien.

Moteris kukliai pasigiria turinti ir apdovanojimų. Šių metų sausį vykusiame Lietuvos paplūdimio teniso čempionate ji drauge su Emilija Šakaliene tapo Lietuvos moterų dvejetų čempionėmis. „Ne medaliai –  esmė. Dalyvavimas IBTF turnyruose suteikia reitingo taškų, o tai leidžia teoriškai vadintis aukšto meistriškumo sportininkais. Todėl per karantiną galėjome eiti į sporto salę ir sportuoti“, – džiaugiasi ji ir vadina šį sportą šviesuliu tamsiu pandemijos laikotarpiu.

Anot Lauros, nemažai tinklininkų pabando ir paplūdimio tenisą, mat tarp šių dviejų sporto šakų yra ir nemažai panašumų. Žaidimų aikštelių matmenys yra visiškai tokie patys (16 m ilgio ir 8 m pločio), tik tinklo aukštis (paplūdimio tenise jis siekia 1 m 70 cm) ir jo tankumas skiriasi. Dar vienas svarbus komponentas – kamuoliukas, savo išvaizda, dydžiu ir svoriu labai panašus į įprastą lauko teniso kamuoliuką, tik dažniausiai būna oranžinės spalvos.

Lauko tenisui reikia daug fizinės jėgos ir ilgų metų treniruočių. „Paplūdimio tenise – priešingai. Parodė treneris, kaip taisyklingai laikyti raketę, paaiškino esmines taisykles, judesius – ir jau gali žaisti“, – tikina Laura ir priduria, kad šį žaidimą juodu su vyru mėgsta ne tik dėl sporto, bet ir dėl bendravimo.

Kadaise jiems buvo gera sportuoti pavieniui treniruoklių salėje, dabar Palaičiams labiau norisi komandinių žaidimų. „Pradėję dalyvauti mėgėjų turnyruose, susiradome daug bendraminčių, su kuriais draugystė tęsiasi ir už sporto aikštelės ribų“, – džiaugiasi pašnekovė.

Likimo dovana – dvyniai

Neseniai Palaičių dvyniams Kristupui ir Marijai suėjo aštuoneri. Gimtadienis, žinoma, vyko sportiška dvasia – solenizantai su draugais lenktyniavo RIO olimpiadoje, o tėveliai kitoje smėlio aikštelėje su Emanuele ir kitais suaugusiais svečiais žaidė paplūdimio tenisą.

Moteris juokiasi niekada nesapnavusi, kad Dievulis jai skirs išsyk net du vaikučius, nors vėliau išsiaiškino, kad jų giminėje iš senelio pusės dvynukų būta: „Kadangi prieš dvynius netekome vaikelio, tai su vyru padarėme išvadą, kad už tai buvome iš karto apdovanoti net dviem kūdikiais.“

L.Palaitė tikina, kad auginti dvynius nebuvo labai sunku, nes gimdė jau subrendusi, būdama 32-ejų. Be to, ir augindama Emanuelę jau buvo daug ko išmokusi.

„Tie dvyniai grąžino mano tėvus į Lietuvą iš emigracijos. Jei ne jie – nežinia, kiek toje Airijoje dar būtų gyvenę“, – pasakoja pašnekovė, paprašiusi savo mamos, kad grįžtų ir padėtų auginti dvynius.

Paprašyta pasidalyti sunkiausiais momentais iš dvynių vaikystės, Laura susimąsto. „Galbūt – maitinimas krūtimi. Stengiausi tai daryti kuo ilgiau. Sunku buvo labiau ne fiziškai, bet psichologiškai: juk ilgą laiką nieko daugiau nedariau, tik juos maitinau: gimė mažyčiai, neišnešiotukai. Būdavo, pavalgo vienas, paskui nori kitas. Ir taip be galo, be krašto per visą mielą dieną“, – dabar jau juokiasi Laura, nuolat kūrusi planus, kaip išmokti juos maitinti abu vienu metu.

Depresijos pagimdžius dėl namų rutinos, sako, nejautusi – tik didelį dėkingumą Dievui, kad taip dosniai juodu su Viliumi apdovanojo.

Paklausta, ar teisybę žmonės kalba, kad dvyniai negali vienas be kito, Laura linksi galvą. „Bet ir kartu – nelabai… – juokiasi ir tuoj surimtėja. – Po sudėtingo gimdymo gydytoja man pasakė, kad berniukas mane ir dukrelę išgelbėjo. Taip netikėtai Kristupas tapo mūsų šeimos didvyriu ir šitą kilnią misiją vykdo iki šiol. Nuolat kontroliuoja, kas vyksta šeimoje, kur yra jo dvynė sesė, ir pan. Vadinu jį mūsų visų angelu sargu“, – prisipažįsta laiminga mama ir sako, kad Marija taip pat prie brolio labai prisirišusi, tik stenguasi būti nepriklausoma.

Kai neseniai Kristupas susirgo, Marija užprotestavo, kad į mokyklą be brolio neis. Jai buvo labai keista tą daryti vienai. „Sykį palikome Mariją pas močiutę, tai grįžęs namo Kristupas stačiai nerado sau vietos. Paklaustas, kas yra, vos neapsiverkė. Ėmė aiškinti, kad Marijai turbūt vienai pas senelius liūdna…“ – prisimena L.Palaitė.

Nors Palaičių vaikai gimė vos per keletą dienų: Emanuelė – kovo 18-ąją, o dvyniai – kovo 16-ąją, vis dėlto šešeri juos skiriantys metai daro savo. Pirmagimė – jau paauglė, o dvyniai – dar tik vaikai. Mama tikisi, kad po kelerių metų jų interesai labiau supanašės, o gal juos suvienys visos šeimos mėgstamas paplūdimio tenisas?

Kai tėvai sportuoja, žaisti paplūdimio tenisą veržiasi ir Kristupas, kuriam visai neblogai sekasi. Žaistų ir Marija, bet, būdama mergaitė, ji jautriau reaguoja į nesėkmes, tad, anot Palaičių, dar turi emociškai subręsti. „Praeitais metais ji net nepataikydavo į kamuoliuką, o dabar pažanga  tikrai nemaža. Nedaug trūksta – ir žaisime visa šeima“, – tikina pašnekovė, mokanti savo vaikus ir pralaimėti.

Kadangi tarp dvynių nuolat vyksta konkurencinė kova, Laurai tenka nuolat ieškoti išmintingų atsakymų, kuris gražiau nulipdė darbelį iš molio, kuris geriau pamasažavo mamai ranką ir t.t. Atsakymas, kad vienas padarė gražiai vienaip, o kitas – kitaip, dvyniams netinka: abu siekia išskirtinumo.

„Įsivaizduokite, masažuoja jie abu man rankas. Kristupas su vyriška jėga – vieną, Marija kiek švelniau – kitą. Staiga Kristupas šnibžda man į ausį, kad pasakyčiau, jog šioje rungtyje Marijai sekasi geriau nei jam, nors supranta, kad yra lyderis. Jam norisi, kad ir sesė jaustųsi neblogai“, – džiaugiasi mama sūnaus jautrumu.

Vieno tinklo nebeužtenka

Kaune laisvalaikiu visi penki Palaičiai mėgsta žaisti uno kortomis. Bet jei oras geras, lekia į savo įsirengtą aikštelę Šilainiuose žaisti paplūdimio teniso. Dar mėgsta pasivaikščioti po Kauno senamiestį.

Prieš porą savaičių Palaičių penketas pirmasyk grįžo iš Egipto. Ar patiko? „Ir taip, ir ne. Patiko šilti baseinai, jūra, o nepatiko… kad nepavyko pasikabinti savo tinklo, kurį vežėmės, ir pažaisti paplūdimio teniso. Turėjome ir raketes, ir kamuoliukų“, – aiškina šio sporto mėgėjai.

Ar vadina savo šeimą laiminga? Taip. Kur tos laimės paslaptis? Neapsikrauti. Paklausta, ką turi omeny, Laura aiškina, kad juodu su Viliumi bando gyvenime neapsikrauti niekuo – nei problemomis, nei gandų klausymu ar nešiojimu, nei noru turėti daugiau už kitus.

Prakalbus apie emocinę šeimos savijautą L.Palaitė mini pagarbą, meilę, rūpinimąsi vienas kitu. „Kartais tas mano rūpinimasis vaikus erzina, bet kitaip nemoku“, – atvirauja rūpestinga mama, per bendrą vakarienę išklausinėjanti visų apie viską.

Labiausiai visa šeima laukia vasarų Palangoje, Monciškėse. Tuomet  vyras Laurai, kol jis gamina pusryčius, leidžia ilgiau pamiegoti. Kai visi pavalgo, Vilius eina pro kaimynų namus ir šaukia: „Beach Tennis, Beach Tennis!“

„Ir taip kiekvieną mielą dieną mūsų penketas paplūdimyje sportuoja iki pietų. Paskui mudu su Viliumi sėdamės ant elektrinių motorolerių, susisodiname vaikus ir lekiame... O vakare – ir vėl paplūdimio tenisas, kaipgi be jo?!“ – aiškina L.Palaitė, nevadinanti tokios dienotvarkės rutina.

Juk kaskart į pajūrį atvažiuoja naujų žmonių, naujų žaidėjų, tad vieno tinklo nebeužtenka. Kauniečiai atvirauja, kad šios vasaros planas – įtvirtinti Monciškių paplūdimyje daugiau kuolų, atsivežti daugiau tinklų, gerinti žaidimo įgūdžius, mėgautis žaidimu lauke ir žaisti dar daugiau paplūdimio teniso turnyrų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių