Iš bekelės pragaro lietuviai grįžo su taurėmis

– Varžybos, kuriose motociklininkai važiuotų poromis, gana retos. Kaip jūs atsidūrėte vienoje komandoje?

Aidas: Gal pradėkime nuo visiškos priešistorės. Motociklą vairuoju dar tik penkerius metus, iš jų trejus esu pažįstamas ir su enduro. Pabandyti enduro motociklą pasiūlė visureigių vilkas ir vienas iš varžybų aplink Ladogos ežerą teisėjų Audrius Sutkus. Prieš trejus metus startas Ladogoje su Mindaugu Aškelėnu buvo apskritai dešimtas kartas su tokio tipo motociklu, tačiau Mindaugui mano važiavimas buvo per lėtas, tad kažkaip beformuojant komandas į praėjusių metų Ladogą mes atsidūrėme poroje su Adu.

Adas: Ir suveikė kažkokia chemija. (šypsosi). Į Ladogą mane atviliojo taip pat Mindaugas. Vos tik jis papasakojo, kaip viskas vyksta šiose varžybose, iškart susižavėjau ir pasakiau, kad noriu važiuoti.

– Kaip vyksta varžybos Ladogoje?

Adas: Pirmiausia reikia suprasti, kad važiuoji komandoje. Nepaisant to, kaip greitai vienas iš komandos narių pasieks finišą, laikas nebus sustabdytas, kol nefinišuos ir antrasis. Tad čia labai svarbu laikytis kartu ir vienas kitam padėti.

Aidas: Padėti tikrai yra kur. Nors "Ladoga 2017" yra lenktynės ir mes turime tiltpi į laiko normas, greičio savoka čia visai kitokia. Gali nutikti taip, kad vos kelių kilometrų ruožą teks įveikti tik per valandą, o gal ir dvi.

Pirmiausia reikia suprasti, kad važiuoji komandoje. Nepaisant to, kaip greitai vienas iš komandos narių pasieks finišą, laikas nebus sustabdytas, kol nefinišuos ir antrasis. Tad čia labai svarbu laikytis kartu ir vienas kitam padėti.

– Ar laiko norma svarbiausias dalykas?

Aidas: Ji svarbi, tačiau tam, kad pasiektum gerą rezultatą, turi aplankyti ir organizatorių nurodytas vietas trasoje, už kurias yra skiriami taškai. Taškai yra taip pat skirtingi: vieni taškai pažymėti tiesiog skaičiumi, kiti "W" raide. Taškai skiriasi tuo, kad pro pažymėtus skaičiumi gali pravažiuoti ne didesniu kaip 60 metrų atstumu, pro vertingesnius taškus – vos 30 metrų. Ir tai turi padaryti abu komandos nariai.

Adas: Organizatoriai turi aiškų tikslą – lenktynininkus nuvesti į konkretų tašką. Neretai tai būna sunkiai išvažiuojama pelkė ar akmenuotas kalno šlaitas. Pasitaiko atvejų, kad taškas padedamas vienoje konkrečioje vietoje siekiant apsaugoti dalyvius nuo pavojų trasoje.

– Kokių įspūdžių parsivežėte iš varžybų?

Aidas: Man atrodo, kad Ladogoje kasmet vis sunkiau. Kai buvau pirmą kartą, atrodė, kad sunku, tačiau, kai ten važiavome pernai, viskas atordė du kartus sunkiau, o šiemet organizatoriai dar labiau pasistengė. Na, prie sudėtingesnių varžybų sąlygų prisidėjo ir gamta, nes organizatoriams rengiant trasą, visur dar buvo įšalas, o prasidėjus varžyboms, jau – atlydys, tad kai kurios vietos buvo itin sunkiai įveikiamos.

Adas: Jau pirmą dieną tapo aišku, kokios sudėtingos varžybos laukia, nes finišo liniją kirtome pusę dvyliktos nakties, o turėjome pasirodyti 19 val. Būtent tiek laiko – 2 valandas įveikti trasai buvo numatę organizatoriai. Buvo net ir tokių, kurie tą dieną į stovyklą nebegrįžo ir miegojo pelkėse, nes motocikluose pasibaigė degalai.

– Tiesa, jei pasibaigia degalai, ar galite jo paprašyti iš kokio prašalaičio miškininko?

Aidas: Šių metų varžybų reglamente aiškiai apibrėžta: jei užstrigai trasoje, tau padėti negali niekas. Reglamente taip ir parašyta: negalima nei fizinė pagalba, nei pagalba  degalais.

– Ar organizatoriai parenka panašias trasas ar kasmet jos skirtingos?

Adas: Kiekvienais metais būna toks pat pasikeitimas. Vienus metus važiuojama pagal laikrodžio rodyklę, vadinasi, kitąmet bus priešingai.

Aidas: Man teko matyti pelkės bepilotės skraidyklės pelkės nuotrauką, kurioje matomos kelerių metų vėžės. Per tą pačią vietą trasa driekėsi kelerius metus iš eilės. Štai net jau praėjusios Ladogos lenktynių vėžių įspaudai praranda ryškumą. Gamta keičiasi pati, keičia ją ir miškininkai, kurie aktyviai darbuojasi. Tad ko nesutvarko gamta, tai padaro miškininkai.

Beje, organizatoriai trasą parenka taip, kad pirmas kelias dienas tenka vargti pelkėse, tuomet viskas persikelia į nemenkus ir klampius smėlynus, o pabaigai paliekama kalnuotoji ir uolėtoji trasos dalis.

– Kuri trasos atkarpa buvo sunkiausia?

Aidas: Tikriausiai akmenys, nes tokių vietų treniruotis mes neturime. Pelkės ir smėlynai – viskas aišku, tai galime išbandyti ir Lietuvoje, tačiau pabandyti užkopti į kalną ar nusileisti su juo per akmenis ir medžių išvartas yra nemenka užduotis.

– Kas svarbiausia Ladogos varžybose?

Adas: Ko gero, sakyčiau, kad gebėjimas gerai orientuotis yra 60 proc. sėkmės, kiti 40 proc. – greitis ir motociklo valdymas. Apskritai greitis čia mažiausiai svarbus. Ne pirmus metus Ladogoje sutinkame suomius, kurie patys pripažįsta, kad važiuoja greitai, tačiau prastai orientuojasi. Tai jiems kainuoja daug papildomo laiko.

Aidas: Ne kartą matėme situaciją, kai priekyje važiavę suomiai staiga dingsta iš akiračio. Kažkur nusuka ir tuomet klaidžioja, kol vėl suranda trasą. Sykį palyginę savo ir suomių įveiktą kilometražą, supratome, kad jie nuvažiavo beveik du kartus didesnį atstumą. Tad navigacija šiose varžybose – svarbiausias dalykas.

– Praėjusiais metais, pamenu, skundėtės rezultatų skaičiavimais.

Aidas: Šiemet situacija panaši, tačiau geresnė. Pirmos dienos rezultatai mus pasiekė vos trečią dieną, tačiau vėliau jau pradėjo nevėluoti, tad buvo galima tiksliai pasakyti, kiek jų yra po kiekvieno specialaus ruožo.

– Ar susidūrėte su gedimais?

Adas: Rimtesnių gedimų pavyko išvengti. Lūžo plastikinės detalės, tačiau tai normalu tokio tipo važrybose, kur ne visada suspėji pastebėti išsikišusią šaką ar akmenį. Aidas buvo sulaužęs radiatoriaus apsaugą, tad teko improvizuoti ir ją padarėme tiesiog iš stovykloje rastos plastikinės dėžės.

– Koks šių varžybų įsimintiniausias įvykis?

Aidas: Papasakosime istoriją, kuri nutiko suomiams. Pirmą dieną jie užpylė variklį. Grįžo į stovyklą ir iki kitos dienos starto tą variklį atgaivino, tačiau trečią dieną variklį vėl užpylė. Tuo pat metu vienoje pelkėje įstrigo belgas. Jam baigėsi degalai. Jis dar bandė eiti ieškoti, tačiau niekur nepavyko rasti. Numojęs ranka ir palikęs motociklą mirkti pelkėje, belgas grįžo į Briuselį. Suomiai, tikriausiai susitarę su belgu, nuo stovyklos važiavo kelis šimtus kilometrų, kad ištrauktų motociklą ir juo galėtų užbaigti varžybas. Galite tik įsivaizduoti, kokie entuziastai suvažiuoja į šias lenktynes.