Sportininkų kelias į aukštumas – skirtingas, bet visiems vienodai sunkus

Žinomi ar dar tik į šlovės viršūnę kopiantys atletai dažnai atrodo pasitikintys savimi, tvirtos valios žmonės. Be šių savybių nė vienas sportininkas nepasiektų šlovės Olimpo. Kiekvieno jų kelias į aukštumas buvo skirtingas, bet vienodai sunkus.
Dukart olimpinis, dukart pasaulio ir Europos disko metimo čempionas Virgilijus Alekna pirmą kartą pačiupinėjo diską būdamas 14 metų ir tą pačią dieną pajuto pergalės skonį.
Prieš keturiolika metų sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas, nepasiekęs tikslo, nubėgo į rūbinę ir apsiverkė.
Ne tik šiems stipriems vyrams per pirmąsias varžybas teko gerokai pasinervinti, justi virpantį kūną ar net lieti karčias skausmo ašaras. Šie išgyvenimai pažįstami daugeliui sportininkų.

Netikėtas pasiūlymas

Ramus ir pasitikintis savimi, niekada nesijaudinantis. Toks iš pažiūros atrodo 35 metų V.Alekna. Tačiau ir šis geležinės valios žmogus karjeros pradžioje neišvengė tokio jaudulio, nuo kurio drebėjo visas kūnas.
„Pirmosios mano disko metimo varžybos įvyko visiškai netikėtai. Panevėžyje, sporto mokyklos internate, vyko vietinės varžybos. Tuomet varžiausi su ieties metikais, o po starto, eidamas į rūbinę persirengti, netikėtai sulaukiau trenerio pasiūlymo išbandyti jėgas dar man nežinomoje rungtyje. Iki tol net nebuvau rankose laikęs disko. Bet pamąsčiau – kodėl gi nepabandžius? Ir visai neblogai pasirodžiau – tapau nugalėtoju. Nuo to laiko pradėjau intensyviai treniruotis“, – prisiminė debiutą geriausias šalies sportininkas.
Visai kitoks V.Aleknai buvo pirmasis krikštas svarbiose suaugusiųjų varžybose. Jis visada prisimins pirmąjį savo Europos čempionatą 1994 metais: „Iš jaudulio drebėjo rankos ir kojos. Niekaip negalėjau savęs sutvardyti. Tuomet diską nusviedžiau 54 metrus, nors jau įveikdavau ir 60 metrų ribą. Buvo nemalonus krikštas, likau šešioliktoje vietoje“.
Nuo tada Europos čempionatas V.Aleknai tapo bene sunkiausiu barjeru. Senojo žemyno aukso medalį jis iškovojo tik 2006 metais, kai jau dukart buvo tapęs ir olimpiniu, ir pasaulio čempionu.

Verkė iš apmaudo

Sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas yra vienoks draugų kompanijose ir viešumoje, visai kitoks – varžybose. Net Lietuvos Prezidento nesidrovintis griebti į glėbį atletas, nuolat šmėsčiojantis šalia įvairių šalies garsenybių, pasirodo, gali būti labai jautrus ir pažeidžiamas.
„Vyšniuku“ draugų dažnai vadinamas sunkiaatletis irgi gerai prisimena savo pirmąjį startą tarptautinėse varžybose. Lietuvoje vykusiame turnyre jam taip norėjosi gerai pasirodyti, kad noras leido viršyti savo galimybes.
„Tos varžybos vyko Telšiuose, man buvo 16 ar 17 metų. Berods, tai buvo turnyras Lietuvos nepriklausomybės taurei laimėti. Visą naktį rengiausi varžyboms: maliau bananus, kivius, gėriau kokteilius, kad tik būtų kuo daugiau jėgų. Tarsi ypatingo jaudulio nejaučiau, bet šiurpuliukai per kūną bėgiojo. Tuomet, sverdamas vos 62 kilogramus, išroviau 82,5 kilogramo ir išstūmiau 90 kilogramų sveriančias štangas. Likau ketvirtas“, – pirmąjį savo reikšmingą startą 31 metų R.Vyšniauskas prisimins visada.
Tačiau dar labiau įsiminė ašaromis aplaistytos po pusantro mėnesio Šilutėje vykusios antrosios jo svarbios sunkiosios atletikos varžybos. Vyras, per dieną treniruotėse iškeliantis svorių, kurių bendra suma siekia 30 tonų, nesidrovėjo savo ašarų: „Išroviau 85 kilogramus, tačiau visus tris kartus nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo – išstumti 100 kilogramų. Net ašaros iš apmaudo riedėjo.“

Bėgo be „startukų“

Sprinterė iš Klaipėdos Lina Grinčikaitė jau pirmose varžybose užėmė antrąją vietą, o po tarp bendraamžių jai retai būdavo lygių.
„Pirmąkart bėgimo takelyje jėgas išbandžiau tarpmokyklinėse varžybose. Patekusi į finalą nustebau: kitos dalyvės buvo su specialiais bėgimo bateliais „startukais“, o aš – su paprastais sportiniais batais. Merginos atsispyrė nuo kaladėlių, o aš net nežinojau ką daryti. Buvo labai baisu, drebėjo visas kūnas. Tačiau sugebėjau iškovoti antrąją vietą. Vėliau Lietuvoje tarp bendraamžių jau niekam nebeužleisdavau pirmųjų pozicijų“, – prisiminė 20-metė bėgikė.
Septintojo Europos jaunimo olimpinio festivalio Paryžiuje čempionė, Europos lengvosios atletikos asociacijos tarptautinių varžybų „EAA Permit Meeting Kaunas 2006“ sidabro medalio laimėtoja, Europos jaunimo (iki 20 metų) pirmenybių vicečempionė gerai žino, ką reiškia jaudulys ir įtampa rimtų varžybų išvakarėse. Tačiau Lina nesijaučia rami net prieš tas varžybas, kuriose aukso medalis, regis, jai ranka pasiekiamas.
„Prieš kiekvienas varžybas jaučiu nors kruopelytę jaudulio. Blogiausia, kai įtampa tampa nekontroliuojama. Tokia savijauta sutrukdo siekti rezultatų“, – neslėpė perspektyvioji L.Grinčikaitė.

Sėkmės palydovė – dieta

179 cm ūgio pasaulio kultūrizmo čempionas Rolandas Pocius dabar sveria 123 kilogramus, jo bicepso apimtis – 59,5 cm. Pirmosiose savo varžybose prieš 14 metų jis svėrė 43 kilogramais mažiau.
„Tuomet buvau dvidešimtmetis ir gerokai mažesnių apimčių, – šypsojosi senus laikus prisiminęs įspūdingų fizinių duomenų atletas. – Ant scenos jaučiausi keistai ir, suprantama, labai jaudinausi. Tačiau tai man nesutrukdė tapti absoliučiu Lietuvos jaunimo nugalėtoju. O antrosios varžybos buvo dar sėkmingesnės – tarp pasaulio bendraamžių likau trečias.“
Nors iškart pradėjo skinti pergales, R.Pocius kelias į sėkmę nebuvo lengvas ir paprastas. Treniruočių salėse jis išliejo kibirus prakaito, nuolat save kankino įvairiausiomis dietomis ir, tarsi to būtų negana, dar turėjo įveikti nuolatinį sportininkų palydovą – stresą.
Daugelio šalies plaukimo rekordų autorius, 26 metų olimpietis Pavelas Suškovas galėjo didžiuotis jau pačiose pirmosiose varžybose gautu diplomu.
„Jėgas plaukimo varžybose teko išmėginti jau aštuonerių metų. Tuomet net nebuvo atskirų rungčių, visi dalyviai plaukė 25 metrus laisvu plaukimo stiliumi. Varžybos man ypač įsiminė, nes buvau apdovanotas diplomu ant kurio parašyta: „Pirmasis startas“ ir pasiektas rezultatas. Pamenu, koks buvau patenkintas. Pasiėmęs šį diplomą visiems rodžiau, o veidas tiesiog švytėjo“, – dalijosi prisiminimais klaipėdietis.