Nenuilstantis A lygos snaiperis nepamiršta Kauno

Daugiausia įvarčių – 21 – šių metų Lietuvos futbolo A lygos čempionate įmušęs puolėjas Tomas Radzinevičius – pagrindinis pretendentas tapti geriausiu šalies pirmenybių snaiperiu. Marijampolės "Sūduvos" klube rungtyniaujantis futbolininkas taikosi į šimtukininkų klubą – A lygoje yra pelnęs jau 99 įvarčius.

Nors ir būdamas 34-erių, buvęs šalies rinktinės puolėjas yra vienas grėsmingiausių atakuojančių žaidėjų Lietuvoje. Prieš dešimt metų pradėjęs legionieriaus karjerą Čekijoje, šioje šalyje lietuvis praleido ne vieną sezoną. Čia ne tik sėmėsi patirties, bet ir susirado žmoną Janą, su kuria dabar darniai gyvena Marijampolėje, į kurią po klajonių užsienyje sugrįžo prieš dvejus metus.

Ne vieną klubą per karjerą pakeitęs ir šimtus įvarčių įmušęs T.Radzinevičius iki šiol nepamiršta savo pasirodymo Kaune, kai jam S.Dariaus ir S.Girėno stadione plojo net šalies prezidentas Valdas Adamkus.

"Per visą karjerą labiausiai man įsiminė vadinamasis hetrikas Kaune, kai per Europos taurės turnyro rungtynes Bergeno "Brann" vartininką nuginklavau tris kartus, o mūsų komanda šventė pergalę 3:2", – 2002-aisiais vykusių tarptautinių rungtynių nepamiršta Tomas.

– Šiemet A lygos čempionate esate daugiausia įvarčių įmušęs žaidėjas. Prieš dešimt metų nedaug trūko, kad taptumėte rezultatyviausiu pirmenybių futbolininku, tačiau tada jus aplenkė Panevėžio "Ekrano" atstovas Mantas Savėnas. Ar dabar esate nusiteikęs pasiekti tai, ko nepadarėte prieš dešimtmetį? – paklausėme T.Radzinevičiaus.

– Kiekvieną sezoną stengiuosi įmušti kuo daugiau įvarčių. Šiemet man neblogai sekasi, gerai talkina komandos draugai. Noriu ir stengsiuosi tapti rezultatyviausiu futbolininku.

– 2005-aisiais A lygoje įmušėte net 25 įvarčius. Gal šiemet išsikėlėte tikslą pagerinti šį rezultatą?

– Ne, tokio tikslo neišsikėliau. Tačiau vartininkus nuginkluoti siekiu per kiekvienas rungtynes. Gal ir pasiseks pagerinti savo rekordą.

– Kurį futbolininką pavadintumėte didesniu konkurentu kovoje dėl rezultatyviausio A lygos žaidėjo titulo – legionierių iš "Trakų" Davidą Aršakianą ar Kauno "Stumbro" puolėją Artūrą Rimkevičių?

– Jie abu yra geri puolėjai, komandos iš abiejų daug tikisi, todėl sunku būtų kurį nors išskirti. D.Aršakianas rungtyniauja stipresnėje ekipoje, tad turi daugiau galimybių pasižymėti. Tačiau ir Artūras nuolat muša įvarčius. Tad juos abu vertinu kaip rimtus konkurentus.

– Per savo karjerą A lygoje esate įmušęs 99 įvarčius. Žinote, kad trūksta tik vieno įvarčio iki 100-ojo?

– Taip, žinau.

– Turbūt labai norėtųsi jubiliejinį įvartį įmušti jau per šio šeštadienio rungtynes su stipria "Trakų" komanda?

– Žinoma. "Sūduvai" su "Trakais" žaisti nesiseka, šiemet šiai ekipai pralaimėjome visus tris kartus. Tad būtų labai smagu pergudrauti trakiškių vartininką. Tačiau kur kas svarbiau iškovoti pergalę.

– Kurį A lygos komandų vartininką jums sunkiausia nuginkluoti?

– Net nežinau. Nėra tokio išskirtinio vartininko, kuriam negalėčiau įmušti. Pasakysiu taip: Vilniaus "Žalgirio" ir "Trakų" gynėjai mane labiau saugo, neleidžia sukurti progų įvarčiui pasiekti.

– Kuris Lietuvoje rungtyniaujantis puolėjas jums palieka geriausią įspūdį?

– D.Aršakianas. Jis aukštas, techniškas, pasižymi stipriu smūgiu. Žavi ir A.Rimkevičius. Imponavo "Trakų" puolėjas Lukas Kochanauskas. Apmaudu, kad jis patyrė sunkią traumą. Išsiskyrė ir buvęs Klaipėdos "Atlanto" legionierius Andrejus Paniukovas. Akivaizdu, kad pastarasis buvo išaugęs A lygos marškinėlius (išvyko rungtyniauti į Prancūziją, - aut. past.).

– Pernai ir užpernai "Sūduva" A lygos čempionate liko be medalių. Kaip šiemet vertinate komandos galimybes iškovoti bronzos medalius?

– Viskas mūsų rankose. Neseniai vyko dvejos labai svarbios rungtynės su "Atlantu" ir mes jas laimėjome. Reikia per likusias rungtynes neatsipalaiduoti, kovoti tarsi Čempionų lygos finale. Turime atiduoti visas jėgas. Tada, net jei ir nepasiseks, bent žinosime, kad padarėme viską, ką galėjome.

– Pasibaigus 2005 m. A lygos čempionatui atsisveikinote su "Sūduva" ir pradėjote legionieriaus karjerą, kuri truko beveik aštuonerius metus. Kaip apibūdintumėte tą laikotarpį?

– Per metus, praleistus užsienyje, įgijau labai daug patirties – tiek geros, tiek blogos. Karjeros pradžia užsienyje buvo nuostabi – po pusmečio su Libereco "Slovan" ekipa tapau Čekijos čempionu. Kita vertus, greitai supratau, kad legionierius turi būti dviem galvomis geresnis už vietos žaidėjus, stiprus psichologiškai. Rungtyniaujant užsienyje, būtina labai daug ir sunkiai dirbti. Tai dabar aš stengiuosi išaiškinti jauniems vaikinams, kad jie nesustotų, neužmigtų ant laurų, nes vieną dieną gali žaisti kad ir Madrido "Real" klube, o kitą – atsisveikinti su futbolu.

– Jums teko pakeisti daug komandų – rungtyniavote Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje. Ką maloniausia prisiminti?

– Maloniausia buvo žaisti Libereco "Slovan" komandoje. Tada susipažinau su savo žmona, "Slovan" klube turiu daug draugų. Šis klubas man liko mielas širdžiai.

– 2013 m. liepą su šeima grįžote į Marijampolę, užsivilkote "Sūduvos" marškinėlius. Koks pasirodė A lygos čempionatas, į jį sugrįžus po aštuonerių metų pertraukos?

– Radau aukštesnio lygio futbolą. Iš užsienio klubų buvo grįžę ir A lygoje žaidė Tadas Labukas, Darius Miceika, Deividas Šemberas, Paulius Grybauskas. Atsirado futbolo.tv, tad tapo įmanoma pamatyti rungtynes per interneto televiziją. Iki tol Lietuvoje viską buvo užgožęs krepšinis.

– Kurios karjeros rungtynės jums labiausiai įsiminė?

– Niekada nepamiršiu rungtynių su garsiuoju Norvegijos klubu Bergeno "Brann", vykusių 2002-aisiais Kaune. Buvau jaunas, pirmą kartą žaidžiau tokio lygio turnyre. Vien per pirmąjį kėlinį įmušiau net tris įvarčius. Neįmanoma pamiršti tų nuostabių akimirkų, šių rungtynių vaizdo įrašą parodysiu savo vaikams.

– O pats ar kartais pasižiūrite "Sūduvos" ir "Brann" rungtynių įrašą?

– Būna dienų, kai pasižiūriu šios dvikovos santrauką. Turiu įsirašęs ir visas rungtynes. Jei noriu geros auros, pasižiūriu jas. Tada jaučiuosi pakiliai.

– Pats laisvai kalbate čekiškai. Šia kalba bendraujate ir su žmona Jana. O kaip šnekatės su sūnumi Donatu?

– Namuose kalbame čekiškai. Sūnus lanko darželį, jame bendrauja lietuviškai. Ir su mano tėvais Donatas kalba lietuviškai, jis savaitgaliais būna pas senelius. Noriu, kad vaikas gerai mokėtų abi kalbas – ir lietuvių, ir čekų.

– Ar jūsų žmona taip pat pramoko lietuviškai?

– Pramoko. Mūsų komandos žaidėjai sako, kad jau gali susikalbėti su Jana. Žmona supranta lietuviškai ir stengiasi kai ką pasakyti mūsų kalba.

– Jums 34-eri. Kiek sezonų dar norėtumėte rungtyniauti?

– Jaučiuosi gerai. Nusiteikęs žaisti ne vieną ir ne du sezonus. Norėčiau rungtyniauti iki 38–40 metų. Tačiau negali žinoti, kas bus rytoj, todėl džiaugiuosi kiekviena diena.

– Baigęs karjerą, grįšite gyventi į Čekiją?

– Su žmona planavome grįžti į Čekiją. Tačiau planai gali keistis. Lankau trenerių kursus, ateityje noriu gyvenimą susieti su futbolu. Kur gausiu trenerio darbą, ten ir pasuksiu. Galiu likti ir Lietuvoje. Iš tiesų dabar ir pats nežinau. Gyvenimas parodys.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Albertino

Albertino portretas
Dar turi Tomas parako, bet Trakams įmušti labai sunku.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių