Futbolininką S. Mikoliūną į priekį veda svajonės

Gegužės 2 d. 35-ąjį gimtadienį švęsiantis Saulius Mikoliūnas nesirengia mažinti apsukų. Ketvirtą sezoną Vilniaus "Žalgirio" ekipoje žaidžiantis futbolininkas yra vienas geriausių ne tik sostinės komandoje, bet ir visoje A lygoje, puikiu žaidimu jis pažymėjo ir savo sugrįžimą į Lietuvos nacionalinę rinktinę.

Vilniuje gimęs ir sostinės "Šviesos" komandoje 2003 m. profesionalaus futbolininko karjerą pradėjęs S.Mikoliūnas pastaruoju metu išgyvena antrą jaunystę. Prieš keletą metų sunkią traumą patyręs futbolininkas nepasidavė, sugrįžo į "Žalgirį" ir šį sezoną yra neabejotinas komandos lyderis. Šį statusą sutvirtina ir kapitono raištis bei nuo jo neatsiejama pareiga po kiekvienų rungtynių vesti komandą prie ištikimiausių "Žalgirio" gerbėjų tribūnos. Pats S.Mikoliūnas šios atsakomybės nesipurto ir tikina, kad jaučiasi subrendęs ekipos kapitono ir emocinio lyderio vaidmeniui.

"Pernai į priekį išeidavau ne tik aš, bet ir kiti futbolininkai. Vis dėlto pastebėjau, kad po nesėkmių norinčiųjų žengti pirmą žingsnį ir išklausyti gerbėjų pastabas nebūdavo daug. Bet manau, kad net jei rungtynės buvo nelabai sėkmingos, reikia padėkoti gerbėjams, reikia su jais bendrauti, nes jie yra ta jėga, kuri veda mus į priekį. Todėl gal taip ir išėjo, kad aš vis dažniau po rungtynių vesdavau komandą padėkoti gerbėjams, o šį sezoną tai jau kaip ir savaime suprantama", – "Vilniaus dienai" teigė S.Mikoliūnas.

– Sauliau, kokios mintys apninka prieš gimtadienį, kokia savijauta? Ar neslegia metų našta?

– 35 metai futbolininkui – solidus amžius, jau galėčiau ir už veteranus žaisti. Bet kol kas to neplanuoju. Gal ir nesu toks greitas kaip prieš dešimtmetį, tačiau fizine prasme dar nesijaučiu veteranas, o tam tikras prarastas fizines savybes kompensuoja didesnė patirtis. Apskritai, dabar žaisdamas atrandu savotišką balansą tarp fizinių galimybių ir futbolo supratimo. Ir būtent tai man labiausiai padeda aikštėje. Todėl gan drąsiai žiūriu į priekį ir savo artimiausią ateitį sieju ne su veteranais, o su "Žalgirio" futbolo komanda. Turime didelių planų, norime šiais metais susigrąžinti Lietuvos čempionų titulą, apginti pernai iškovotą Lietuvos futbolo federacijos taurę ir kuo geriau pasirodyti UEFA Europos lygos atrankos varžybose. Tokie yra klubo tikslai, tokios yra ir mano asmeninės ambicijos.

– "Žalgiryje" žaidžiate jau ketvirtą sezoną. Kaip keitėsi komanda ir jūs pats per tuos metus?

– Kai 2015 m. pabaigoje pasirašiau sutartį su "Žalgiriu", žinojau, kad tai yra ypatinga komanda, Lietuvos futbolo flagmanas. Ir nepaisant kelių nelabai sėkmingų sezonų, klubo statusas nepasikeitė. Bet aš pats smarkiai pasikeičiau. Pirmais metais man teko adaptuotis, priprasti prie Lietuvos futbolo, specifinių stadionų ir aikščių. Antrą sezoną "Žalgiryje" apkartino sunki trauma, dėl kurios daugiau nei pusmetį buvau priverstas praleisti be futbolo. Kita vertus, trauma turėjo ir teigiamą efektą. Atlikau labai gerą reabilitaciją, per tą laiką mano organizmas pailsėjo, atsigavo, o ir aš pats labai išsiilgau tikro futbolo. Kai pernai grįžau į aikštę, jaučiau didelį futbolo alkį, buvo didžiulis noras žaisti, varžytis. Galiu tik pasidžiaugti, kad sugrįžęs galiu žaisti visa jėga, pavyko išvengti traumų ir šiuo metu esu tikrai geros fizinės formos.

Jei neturėčiau svajonių, tada nežinau, ar apskritai būtų verta žaisti futbolą.

– Po praėjusio sezono "Žalgirio" gretose įvyko daug permainų: keitėsi ne tik futbolininkai, bet ir treneriai. Kaip komanda susidorojo su šiais pokyčiais?

– Manau, kad dabar padėtis tikrai daug geresnė nei sezono pradžioje. Visi jau apsipratome, susipažinome, susidraugavome. Mums buvo labai netikėtos trenerių permainos, kai vasario pradžioje, įpusėjus pasirengimo sezonui ciklą, su "Žalgiriu" atsisveikino vyriausiasis treneris Valdas Urbonas. Tai iš tiesų sukrėtė komandą, o naujam treneriui reikėjo laiko, kad įdiegtų savo filosofiją. Tuo metu laiko iki čempionato pradžios ir Supertaurės rungtynių buvo likę labai mažai. Reikia pripažinti, kad Supertaurės rungtynėms mes buvome nepasiruošę ir tai iš esmės nulėmė mūsų nesėkmę. Bet svarbiausia, kad tai mūsų nepalaužė, mes tęsėme darbą su Mareku Zubu ir kiekvienose rungtynėse jautėmės vis geriau. Manau, kad tai atspindi ir mūsų rezultatai bei užimama vieta A lygos pirmenybėse. Bet mes tikrai dar nedemonstruojame geriausio savo žaidimo. Neabejoju, kad galime žaisti, ir žaisime tik geriau.

– Vis dėlto, net ir nedemonstruodami geriausio žaidimo, po pirmo rato A lygoje užimate pirmą vietą. Ką manote apie čempionato pradžią, kas labiausiai stebina?

– Džiugu, kad po pirmo A lygos rato esame pirmoje vietoje, nors taškų persvara prieš artimiausius persekiotojus yra minimali. Tai, kad dėl pirmos vietos kovojame su Marijampolės "Sūduva", manęs tikrai nestebina. Nestebina ir "Kauno Žalgirio" bandymai įsiterpti į kovą dėl aukščiausių vietų. Prieš sezoną kauniečiai pasipildė patyrusiais, aukšto lygio žaidėjais, žinome, koks ambicingas ir reiklus yra jų vyriausiasis treneris, tad manęs jų žaidimas nenustebino. Man asmeniškai didžiausiu pirmo rato netikėtumu tapo Kauno "Stumbras". Akivaizdu, kad pasikeitus treneriams pasikeitė ir komandos žaidimas. Dabar jie žaidžia labai drausmingai, nuo gynybos, išnaudodami individualiai pajėgius atakuojančius žaidėjus. Tokiu būdu jie nugalėjo ir "Sūduvą", ir "Žalgirį". Apskritai, šiais metais A lygos pirmenybės yra labai įdomios, matome, kad tas pats "Stumbras" gali įveikti čempionato favoritus, tačiau po to pralaimi "Palangos" ekipai. Tad niekas nėra apsaugotas nuo nesėkmių, žaisdami su antrojo ketvertuko komandomis turime grumtis iš visų jėgų, maksimaliai susitelkę ir nusiteikę labai rimtai kovai. Bet dėl to čempionatas yra tik įdomesnis.

– Šiais metais turėjote progą prisiminti ir žaidimo Lietuvos rinktinėje skonį. Ar jo neapkartino nesėkmė rungtynėse su Liuksemburgu?

– Reikia suprasti, kad tai ne tas pats Liuksemburgas, kurį mes gan nesunkiai įveikdavome prieš 10 metų. Dabar tai yra rimtas varžovas ne tik mums, bet ir kitoms rinktinėms. Praėjusiame atrankos cikle tuo įsitikino prancūzai, dabar su jais vargo turėjo ir ukrainiečiai, išplėšę pergalę tik per teisėjo pridėtą laiką. Liuksemburgo rinktinei 10 metų vadovauja tas pats treneris, jie ilgai ir kantriai dirbo, kūrė komandą, šlifavo jos žaidimo braižą. Kiek žinau, jie kartą per mėnesį susirenka į specialias treniruočių stovyklas, tobulina savo žaidimo schemas. Tai tikrai yra gerai subalansuota ir solidi rinktinė, o mums būtent to ir trūksta. Bet man tikrai yra didelė garbė žaisti Lietuvos rinktinėje. Nors šiuo metu mes išgyvename labai sunkų etapą, aš suprantu, kad man liko vos keleri metai, tad norisi juos išnaudoti produktyviai ir prasmingai. Žinau, kad dar galiu būti naudingas rinktinei ir noriu atiduoti jai viską, ką turiu.

– Kokių dar turite norų ir svajonių?

– Artimiausia svajonė – iškelti į viršų Lietuvos čempionų arba LFF taurės turnyro nugalėtojų taurę. Esu laimėjęs šiuos trofėjus, bet dar niekada neteko pirmam jų iškelti į viršų, nes tai yra komandos kapitono pareiga. Taip pat svajoju ir apie Europos lygos grupes. Labai norėčiau su "Žalgiriu" įveikti visus atrankos varžybų barjerus ir sužaisti grupių varžybose. Gal kažkam tai atrodo nerealu, bet juk tam ir yra svajonės. Kita vertus, Marijampolės "Sūduva" du sezonus iš eilės stovėjo ant slenksčio į Europos lygos grupes, mes pernai taip pat surengėme neblogą žygį ir galėjome pasiekti daugiau, jei nebūtume trečiame atrankos varžybų etape susitikę su Ispanijos futbolo grandais – FC "Sevilla" ekipa.

Dar viena svajonė – padėti Lietuvos rinktinei sugrįžti į pergalių kelią. Ir tai, tikriausiai, bus sunkiausiai įgyvendinama, nes bent jau šiose atrankos varžybose mūsų laukia labai kieti varžovai. Bet jei neturėčiau svajonių, tada nežinau, ar apskritai būtų verta žaisti futbolą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

gincekas

gincekas portretas
Vienas geriausiu LT futbolininku,sekmes jam!!!
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių