Egzorcistas: apaštalu pasiskelbusio Algimanto bendruomenė – sekta

Kristaus apaštalu save vadinantis Algimantas Jokubėnas įsitikinęs: jo įsteigta Rojaus Trejybės religija netruks išplisti po visą pasaulį. Iš studijuojančių „Urantijos” knygą aukų gyvenantis buvęs žurnalistas bendruomenės pasekėjų ir pinigų neskaičiuoja, tačiau, DELFI žiniomis, dėl šio asmens Valstybinė mokesčių inspekcija pradėjo patikrinimą.

Buvusio žurnalisto versta „Urantijos” knyga susidomėjusiųjų artimieji nerimauja dėl didėjančios brolio Algimanto įtakos, išgyvena, kad jie nutols nuo giminių, draugų, dvasiniam lyderiui atiduos pinigus ir patys liks „ant ledo”.

Pats A. Jokubėnas DELFI sakė neskaičiuojantis bendruomenės narių: „Čia yra visiškai laisvas dalykas. Jeigu skaičiuotume, kiek žmonių perėjo mano paskaitas, tai jų būtų keli tūkstančiai”.

Pokalbio pradžioje Rojaus Trejybės religijos steigėjas minėjo, kad šiuo metu 13 susirinkusių asmenų veda „Urantijos” užsiėmimą, „nagrinėdamas knygą gilumine prasme”.

„Vasario 18 dieną jau bus 19 metų, kai vedu tokius užsiėmimus”, – pridūrė anksčiau Kristaus apaštalu save vadinęs A. Jokubėnas.

Paklaustas, koks dabar Kristaus vaidmuo jo vadovaujamoje bendruomenėje, buvęs žurnalistas sakė: „Jis mūsų brolis. Ir tiek. Per Rojaus Trejybės liniją, mes visi esame dvasiniai broliai ir seserys”.

Aprašydamas savo dvasines patirtis brolis Algimantas pasakoja, kaip prieš porą metų Kretingos miške bendravo su Kristumi, kuris jį paskyrė savo apaštalu. DELFI pašnekovo žodžiais, šią apaštalystę patvirtino ir Tėvas, paskirdamas jį savo ambasadoriumi.

„Paprašytas Tėvo, užmezgiau ryšį su Rojaus Trejybe. Daviau jai priesaiką ir buvo patvirtintas mano atstovavimas Rojaus Trejybei. Tai nieko nėra bendro su tuo, kad pats save būčiau pasiskyręs – man pasiūlė, ir priėmiau šį paskyrimą ir daviau priesaiką, kurios žodžius man pateikė Begalinė Dvasia”, – sakė Algimantas, pridurdamas, jog po priesaikos į jo vidų „suplūdo energetinė galia”.

Algimantas pabrėžė, jog Rojaus Trejybės religiją įsteigė ne pats sugalvojęs, o „mūsų Kūrėjo sūnaus, kuris daugeliui žinomas Jėzaus iš Nazareto vardu, paprašytas”.

Katalikai įsilies į gyvąją Rojaus Trejybę?

Algimanto teigimu, jam visiškai nesvarbu, kad į „Urantijos” užsiėmimus ateitų kuo daugiau žmonių.

„Kai važinėjau po Lietuvą su dvasinėmis paskaitomis „Urantijos” knygos pagrindu, buvo, kad nė vienas žmogus neateidavo. Panevėžyje taip buvo. O Molėtuose atėjo du žmonės, ir mes prieš pat Kalėdas praleidome tris valandas. Buvo nuostabus bendravimas. Svarbu nuoširdus noras sužinoti didesnę šviesą”, – kalbėjo apreiškimų knygos vertėjas į lietuvių kalbą.

Algimanto įsitikinimu, tai, ką jis daro, apims visą planetą: „Bus tas laikas, nes tokia yra Rojaus Trejybės valia”.

Paklaustas, kaip jaučiasi kritikuojamas tradicinių religinių bendrijų, Algimantas sakė: „Žinau, kad visos dabartinės sektos, tarp jų ir viena iš daugiau nei 100 krikščionių sektų – katalikai – įsilies į mūsų gyvąją Rojaus Trejybės religiją, nes pas mus nėra išorinių ritualų. Yra tik atsivėrimas ir dvi maldos – Rojaus Trejybės garbinimo malda ir prašymo malda.

Prašo aukoti į asmeninę sąskaitą

Naujojo religinio judėjimo kritikų teigimu, „Urantijos” vertėjo tikslas – patraukti, sudominti žmones, kad jie kuo daugiau aukotų. Atskiromis knygomis išleistuose apreiškimuose Algimantui yra nurodyta ir jo banko sąskaita.

„Aš gyvenu vien tiktai iš žmonių aukų, neturiu jokio kito pragyvenimo šaltinio, negausiu pensijos – akcentavo Algimantas, pridurdamas, kad jam aukoja juntantys jo dvasinį šviesos skleidimą.

„Iš vidaus pajunta, jog nori, kad ta šviesa sklistų, tai jie ir paremia”, – patikslino buvęs žurnalistas. Algimanto teigimu, tokia yra Rojaus Trejybės, o ne jo valia.

„Kai bendravau tik su Tėvu, jis man buvo tai sakęs, o dabar bendrauju su visais trimis Rojaus Trejybės asmenimis. Man pasakyta, jog bus pasirūpinta visais mano materialiais poreikiais ir į tai nereikia kreipti dėmesio ir išgyventi, kad turėčiau ramų protą pasirūpinti kitų savo brolių ir sesių dvasiniais poreikiais”, – paaiškino broliu Algimantu prisistatantis Rojaus Trejybės lyderis.

Iš pradžių, kaip prisiminė, jam buvo sunku tuo patikėti, tačiau paskui pamatė: „žmonės atsiveria, nori šviesos”. „Pamačiau, kad Rojaus Trejybė buvo teisi – tai yra tikrovė”, – pridūrė.

VMI: fizinis asmuo negali rinkti aukų

Kaip DELFI informavo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (Vilniaus AVMI), A. Jokubėno vadovaujama organizacija nėra nei paramos gavėja, nei religinė bendruomenė, todėl negali gauti paramos. Jeigu organizacija gauna pajamų, ji turi mokėti 15 proc. pelno mokestį.

Pagal įstatymus, fizinis asmuo pats negali rinkti aukų, tai gali daryti tik per paramos gavėjo statusą turintį juridinį asmenį. Visos kitos fizinio asmens įplaukos laikomos pajamomis ir nuo jų mokamas Gyventojų pajamų mokestis.

Lietuvos kriminalinės policijos biuras apie Rojaus Trejybės bendruomenę duomenų neturi. Tačiau pareigūnai atkreipė dėmesį, kad dažnai po skelbimais aukoti slepiasi sukčiai, kurie apgaudinėja žmones ir renka pinigus į savo sąskaitas.

„Prašome žmonių būti budriais ir nepervedinėti pinigų įtartiniems asmenims“, - pabrėžė Policijos departamento prie VRM Komunikacijos skyriaus viršininkas Ramūnas Matonis.

Paklaustas, ką mano apie „Urantiją”, teologijos mokslų daktaras, kunigas Arnoldas Valkauskas DELFI teigė: „iš esmės tai sekta. Ir kaip iš visų sektų, į jas patekus sudėtinga išeiti”.

Egzorcisto žodžiais, tam pasitelkiama atidirbta sistema.

„Su kolega kunigu iš Belgijos teko šnekėti, kaip ruošia žmones Jehovos liudytojams, – pasakojo A. Valkauskas. – Naujam nariui specialiai formuojami klausimai ir dieną, savaitę, mėnesį, du mėnesius jis nuolat lydimas, pateikiant tokius klausimus, kad visada į juos atsakytum teigiamai. Keičiasi žmogus psichika. Be to, propaguojama, kad visas pasaulis pražuvęs ir tik su jais būsi išgelbėtas. Žmonės mokomi nutraukti ryšius su artimaisiais, jeigu jie neateina į sektą. Taip naikinamas laisvas mąstymas. Paskui, aišku, sprendžiasi turtiniai klausimai”.

Paprašytas įvardyti galimus pavojus, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas pabrėžė, jog įsitraukus į tokius judėjimus kyla didžiulis apsėdimo pavojus, taip pat pavojus prarasti asmenybės laisvę.

Krikščionybę praktikuojantys žmonės, kunigo teigimu, laisvės nepraranda, nes čia kiekvienu atveju pats turi nuspręsti, ką pasirinkti.

„Nėra jokio taisyklių rinkinio. Tau duota dešimt Dievo įsakymų ir vienintelis – Meilės įstatymas. Dėl to kyla labai daug iššūkių: aukoti ar neaukoti ubagui prie katedros, niekas nepasakys”, – kalbėjo egzorcistas, pridurdamas, jog sektose žmogaus gyvenimas reglamentuojamas smulkiai.

„Taip saugiau ir dėl to žmonės jas renkasi. Dar todėl, kad pasiilgo radikalumo. Žmonėms gi visada reikia vado, ir sektoje jie tą vadą randa”, – sakė kunigas A. Valkauskas.

- Ar tik taip atrodo, ar iš tiesų pastaruoju metu padaugėjo pasaulio ir žmonijos gelbėtojų. Jei taip - kodėl? Kokias šioje srityje tendencijas pastebite? - DELFI klausė Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo, teologijos mokslų daktaro Valdo Mackelos.

- Žmonės visais laikais suvokė, kad gyvenimas yra kupinas netikrumo, kančios, išgyveno savo ribotumą ir mirtingumą bei siekė išsivadavimo. Kadangi šiame pasaulyje nesijaučiame laimingi ir tobuli, pagalbos ieškome už jo ribų. Nenuostabu, kad kritiniais laikais, kai sustiprėja nerimas ir netikrumas, o anksčiau saugumą užtikrinusi religija, pasaulėžiūra bei technologijos nebepatenkina, ieškoma kitų gelbėtojų ir „naujų apreiškimų“, kurie nušviestų žmogaus situaciją pasaulyje.

Kaip į gelbėtojus galima žvelgti ne tik į religinius mokytojus, bet ir į mokslininkus, rašytojus, politikus.

Lietuvoje politinio gelbėtojo poreikis atsiskleidžia beveik per kiekvienus rinkimus. Kai nustojama pasitikėti tradicine medicina, pagalbos imama ieškoti alternatyvioje medicinoje, netradiciniuose gydymo būduose. Kai kurie mokslinai veikalai ar grožinės literatūros kūriniai ištisoms kartoms tampa savotiškomis naujomis „biblijomis“.

Bet yra tekstai, kurie patys yra pristatomi kaip „įkvėpti“ iš aukščiau, ar „apreikšti“, pabrėžiant, kad jų autorystė yra ne vien žmogiška, sukuriant mistiškumo aurą ir tuo iškeliant jų autoritetingumą. Su spiritizmo išpopuliarėjimu atsirado dvasių „padiktuotų“ tekstų žanras.

- Ką bendro matytumėte tarp pasiskelbusiųjų mesijais? Į akis krinta jų lyginimasis su Kristumi, kuris pristatomas kaip vienas iš pranašų ar brolių.

- Šis fenomenas labai gerai parodo, kad net ir supasaulėjusioje kultūroje Kristus yra tam tikras archetipinis standartas, į kurį lygiuojasi naujieji „mesijai“, išganytojai ar guru. Psichologai gal čia įžvelgtų paslėptą nevisavertiškumą, sumišusį su didybės manija, kai nedrįstama skelbti minčių savo vardu, o siekiama suteikti joms „naujojo Kristaus“ autoritetą.

Yra ir kita panaši tendencija, kuri ypač išpopuliarėjo 19 a. – perrašyti Jėzaus Kristaus gyvenimo istoriją pagal savo supratimą. Taip buvo parašyti keli šimtai „Jėzaus gyvenimų“, kurie visi pretendavo būti tikraisiais. Tačiau iš šių knygų visuomet daugiau buvo galima pasakyti apie jų autorius, o ne apie istorinį Jėzų.

- Ką manote apie „Urantiją“ ir jos sklaidą Lietuvoje?

- Jei tai būtų tik mokslinės fantastikos ar fantasy žanro knyga, kuriai tik suteiktas mistiškas „apreiškimo“ pobūdis, sakyčiau, kad tai įdomus tekstas, kuriame mėginama sujungti mokslinį ir religinį pasaulėvaizdį. Bet taip yra pavojus nuslysti į pseudomokslą ir pseudoreligją. Gal būtent to šiandien žmonėms ir reikia, kai vis labiau prarandamas gebėjimas kritiškai mąstyti, o lengvatikystė tampa išskirtiniu mūsų laikų bruožu?

Daug blogiau, jei šis tekstas būtų tikrai kokių nors „dvasių“ padiktuotas. Apie tokių kontaktų su dvasiniu pasauliu pavojų savo laiku rašė religijos tyrinėtojas G. Beresnevičius.

Primena mokslinę fantastiką

Kaip rašoma tinklalapyje apie naujuosius religinius judėjimus religija.lt, XX a. trečiajame dešimtmetyje Čikagos psichiatras W.S.Sadleris (1875-1969) susidomėjo neįprastu atveju. Paciento žmona pasakojo, kad jos vyras naktį per miegus kalba apie kažkokius apreiškimus, kažką bando diktuoti.

Įdomu tai, kad pacientas, atsibudęs ryte, menkai rūpinosi savo naktinėmis pranašystėmis. Sadleris ir paciento žmona užrašė tai, ką pacientas diktavo, ir taip atsirado Urantijos knyga (UK). Knygai analizuoti 1950 metais buvo įkurta ne pelno siekianti organizacija The Urantia Foundation.

Vėliau įsikūrė Urantijos Brolija, tačiau Fondas 1996 metais pareikalavo, jog Brolija pavadinime nenaudotų Urantijos pavadinimo ir ši pasivadino Penktąja Epochine Brolija. Savo ruožtu Fondas 1999 metais pakeitė pavadinimą į Urantijos Draugiją (Fellowship).

Urantijos knygos genezė ir jos pretenzijos panašios į kitų XIX ir XXa. privačių apreiškimų pobūdį (pvz., Visariono, Moono, Josepho Smito, Eugenio Siraguso tekstai). Paprastai šiuos tekstus rašantys asmenys sako, jog jiems girdisi diktuojąs balsas, įsakmiai reikalaujantis apreiškimą užrašyti.

Tokių „apreiškimų“ kilmė gali būti labai įvairi. Urantijos knyga išsiskiria tuo, jog yra kiek panaši į mokslinę fantastinę literatūrą; jos idėjos neabejotinai darė įtakos įvairiems UFO kultams ir New Age sąjūdžio adeptams.