Terorizmu prieš terorizmą: „peidžerių ataka“ Libane – politinis išbandymas Vakarams

Rugsėjo 17 dieną Libane vienu metu sprogus keliems tūkstančiams „peidžeriais“ vadinamų prietaisų sužeista beveik trys tūkstančiai žmonių. Devyni žmonės, įskaitant nepilnametę mergaitę, žuvo. Nėra jokių abejonių, kad atakos taikiniu buvo teroristinė organizacija „Hezbollah“, kurios nariai naudoja pranešimų gaviklius kaip pagrindinį komunikacijos būdą. Anot karybos apžvalgininko Egidijaus Papečkio, ji patyrė baisų smūgį – sužeisti tūkstančiai įvairaus rango teroristų, o pati grupuotė kuriam laikui visiškai paralyžiuota. Ši žinia buvo su džiugesiu sutikta Izraelio rėmėjų socialiniuose tinkluose, bet apžvalgininkas pataria neskubėti: ataka yra tipinis teroro aktas ir tai ne tik gali kainuoti Izraeliui paramą Vakaruose, bet kelia pasaulines rizikas, kad tai taps precedentu, kurio kartoti jau nepabijos kitos valstybės.

– Tai buvo įspūdingo masto ataka ir pagal nutylėjimą „autoriumi“ laikomas Izraelis. Jūs socialiniuose tinkluose rašėte, kad tai buvo įspėjimas „Hezbollah“? Karinė logika sako, kad po tokio smūgio turėjo nedelsiant sekti antžeminė kariuomenės operacija. Kodėl atiduoti šį laiką priešininkui?

– Taip, iš esmės, tai buvo perspėjimas. Tokio pobūdžio operacijos kainuoja labai daug laiko, išteklių ir yra rizikingos jų vykdytojams. Taigi, jos nerengiamos vien dėl akivaizdaus jų rezultato, kaip kad šiuo atveju – masinio smūgio „Hezbollah“ nariams.

Izraelis jau kurį laiką svarstė – veržtis į Libaną ar ne. Todėl manau, kad ši ataka buvo perspėjimas „nusiraminti“, nes kitaip seks įsiveržimas. Maža to, perspėjimas skamba daug rimčiau, kai įsiveržimo atveju „Hezbollah“ yra visiškai dezorganizuota ir praktiškai nepasiruošusi jį atremti. Taip kad „Hezbollah“ duotas laikas susivokti, kad šiuo metu jiems geriausia „prisėsti ant suoliuko ir pailsėti“.

„Hezbollah“ duotas laikas susivokti, kad šiuo metu jiems geriausia „prisėsti ant suoliuko ir pailsėti“.

– Bet juk pagal geriausias Vidurio Rytų „etiketo“ taisykles „Hezbollah“ dabar privalo keršyti?

– Privalo rėkti, kad keršys, ką dabar ir daro. Kalbos nereiškia veiksmų. Dabar „Hezbollah“ kaip sykis gavo galimybę, o iš kitos pusės ir yra priversti mažinti Izraelio apšaudymų intensyvumą, kurį galima pakeisti grėsminga retorika. Būtų ne pirmas kartas, kai jų griausminga retorika nepalydima jos įgyvendinimo veiksmais. Vidurio Rytų standartus taip pat visai atitinka variantas daug pakalbėti ir mažai padaryti.

„Hezbollah“ dabar yra šokas ir vargu, ar galėtų kažką padaryti. Laikinai sugriauta valdymo sistema, hierarchinė struktūra nefunkcionuoja, moralė krito. Rimtai sužeisti šimtai teroristų ir artimiausiu metu jų neįmanoma mesti į „mūšį“.

Egidijus Papečkys / Asmeninio archyvo nuotr.

– JAV ir Europa reikalauja kuo skubesnių paliaubų, bet Izraelis tokiais veiksmais rodo, kad renkasi vien karinius sprendimus?

– Nesutikčiau, kad tai yra „militaristinė“ Izraelio deklaracija. Tel Avivas ne kartą perspėjo „Hezbollah“, kad jų agresija sulauks atsako, bet „Hezbollah“ nepaklausė, nors ir pasitaikydavo atvejų, kai jie kiek aprimdavo. Izraelis nuolat rodė, kad duoda priešui laiko susiprasti, prieš smogdamas visa jėga.

Visai kita problema yra ta, kad pastarosios atakos niekaip neišeina pavadinti kitaip nei teroristiniu išpuoliu.

– Ne jūs vienintelis įvardijate „peidžerių ataką“ kaip teroristinį išpuolį ir Vakaruose dominuos būtent šis terminas. Izraeliui tai nerūpi?

– Negaliu to įvardyti kitaip. Keli tūkstančiai sprogstamųjų užtaisų buvo tiesiog paskleisti, nepaisant to, kad galėjo atsidurti ir atsidūrė ne tik teroristų rankose. Galbūt ligoninės gydytojui, kuris tegu ir susijęs su „Hezbollah“, bet pirmiausiai yra gydytojas.

Pranešimų gavikliai vis dar paplitę Europos ligoninėse ir ar nebus ši ataka pavyzdys kažkam, kas užsimanytų surengti panašų išpuolį kad ir Lietuvoje? Tegu ne „peidžeriai“, tegu elektriniai virduliai, telefonai ar laikrodžiai – koks skirtumas, kokį prietaisą užminuosi?

Ar gali sau leisti tapti teroristu, jei tavo priešas yra teroristas? Tikrai ne.

Tokie veiksmai neatitinka ne tik jokių konvencijų, bet ir jokių moralės normų. Deja, atrodo, kad Izraeliui tikrai nelabai rūpi ir jis sau leidžia naudoti priemones, kurias Vakarai laiko nepateisinamomis. Jei Vakarai pateisintų tokį išpuolį, vadinasi pateisintų bet kokią terorizmo formą.

– Taigi, Izraelis rizikuoja Vakarų paramos praradimu?

– Izraelis, be abejonės, praras dalį Vakarų paramos. Tebūnie ne finansinės, o politinės. Šiuo požiūriu Tel Avivas labai rizikavo. Vakaruose tai nebus greitai pamiršta ir kai Izraelis lauks jam reikalingų sprendimų – šis išpuolis bus primenamas.

Be to, Izraelis pakišo koją jį aktyviausiai palaikiusiems Vakarų politikams, nes šie, kaip ir visi Vakarai apskritai, dabar nori nenori eina per politinį ir moralinį išmėginimą: jei pateisiname tokį veiksmą, ką dar galime pateisinti? Kodėl nepanaudoti cheminio ar branduolinio ginklo? Ar gali sau leisti tapti teroristu, jei tavo priešas yra teroristas? Tikrai ne.

Be reikalo kai kas mano, kad Vakarų vertybės yra silpnybė. Taip gali pasirodyti tik momentinėje, trumpalaikėje perspektyvoje, o ilgalaikiu, universaliu požiūriu tai yra neabejotinai stiprybė.

– Ar manote, kad tokius išpuolius nuo šiol gali pradėti rengti kitos valstybės? Pavyzdžiui, Šiaurės Korėja prieš kaimynus pietuose?

– Nedaug valstybių yra pajėgios įvykdyti tokio masto operaciją. Tarkime, Šiaurės Korėja veikiau surengtų kažką primytivesnio. Kaip jau kalbėjome, tokie veiksmai užima daug laiko ir įtraukia daug žmonių, kas reiškia, kad Pietų Korėjos kontržvalgyba tikėtinai spėtų atskleisti sąmokslą. Kita vertus, Šiaurės Korėja ar ta pati Rusija, be abejo, galėtų ryžtis klastingiems teroristiniams veiksmams.