Štai keletas pagrindinių faktų apie cunamius ir žalą, kurią jie gali padaryti.

Vandens „kupeta“

Cunamis – tai jūra judanti vandens „kupeta“, kuri dažniausiai susiformuoja po vandenyno dugnu įvykus stipriam žemės drebėjimui.

Staigus ir stiprus Žemės plutos judėjimas gali priversti dalį jūros dugno pasislinkti aukštyn arba žemyn bei išjudinti didžiulius kiekius vandens, kurie ima sklisti kaip bangos.

Cunamiai nuo savo epicentro plinta visomis kryptimis ir gali įveikti milžiniškus atstumus, o jų greitis kartais prilygsta reaktyvinio lėktuvo greičiui.

Tai retas reiškinys, tačiau jie gali sukelti pavojingai stiprias sroves ir pragaištingus potvynius pakrančių teritorijose.

Kitos priežastys

Dažniausia cunamių atsiradimo priežastis yra galingi žemės drebėjimai, tačiau šį reiškinį gali sukelti ir kitokie kataklizminiai geografiniai įvykiai, pavyzdžiui, ugnikalnių išsiveržimai ir nuošliaužos.

1883 m. išsiveržus ugnikalniui susprogo Ramiojo vandenyno Krakatau sala – sprogimo garsą buvo galima girdėti už 4 500 kilometrų, o po to kilęs cunamis pražudė maždaug 30 000 žmonių.

JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos teigimu, cunamio priežastimi gali tapti ir galingos audros ar į vandenyną nukritęs meteoritas.

„Uosto banga“

Žodis „cunamis“ yra kilęs iš japonų kalbos žodžių, reiškiančių „uostas“ ir „banga“.

Kartais cunamiai vadinami potvynio bangomis, tačiau ekspertai paaiškina, kad toks jų apibūdinimas nėra tikslus, mat su potvyniais jie nėra susiję.

Toje vietoje, kur jos susidaro, cunamių bangos yra palyginti neaukštos, o jų keteros būna toli viena nuo kitos.

Bangoms artėjant prie kranto, jūros dugno šelfas jas slegia, atstumas tarp keterų mažėja, o pačios bangos smarkiai išauga.

Pasiekusios krantą cunamio bangos gali jį be perstojo talžyti keletą valandų ar net dienų.

Romėnų istorikas

Pakrantėje esantiems žmonėms pirmas ženklas, kad kažkas negerai, gali būti atsitraukianti jūra – tai reiškia, kad netrukus atplūs didelės bangos.

„Jūra atsitraukė ir jos vandenys nutekėjo taip, kad atsivėrė jūros gelmės ir buvo matyti daugybė jūros gyvių“, – rašė romėnų rašytojas Amianas Marcelinas apie cunamį, 365 m. nusiaubusį Aleksandriją.

„Didžiulės vandens masės plūstelėjo atgal, kai mažiausiai tikėtasi, ir dabar užliejo ir pražudė tūkstančius žmonių... bangų šėlsmas keletą didžiulių laivų nubloškė ant stogų.“

Kiek žalos jie gali padaryti?

Cunamio aukštį ir griaunamąjį poveikį lemia keli veiksniai, tokie, kaip žemės drebėjimo galingumas, išjudinto vandens kiekis, jūros dugno reljefas ir tai, ar yra natūralių kliūčių, slopinančių smūgį.

Ramiajame vandenyne ypač dažnai vyksta žemės drebėjimai, po kurių kyla cunamiai, tačiau per tūkstantmečius cunamių būta daugelyje kitų pasaulio vietų.

2004 m. gruodį prie Indonezijos Sumatros salos įvykdęs 9,1 balo žemės drebėjimas sukėlė cunamį Indijos vandenyne.

JAV geologinės tarnybos (USGS) duomenimis, žemės drebėjimo metu išsiskyrė energija, prilygstanti 23 000 atominių bombų, numestų ant Hirosimos. Kilus cunamiui, 11 šalių žuvo apie 220 000 žmonių, daugelis iš jų – už tūkstančių kilometrų nuo žemės drebėjimo epicentro.