Konfliktas Ukrainoje: abejingi vaikų žvilgsniai – blogiau už kulkų zvimbesį

"Manote, kad konfliktas Ukrainoje jau baigėsi? Nieko panašaus", – sako neseniai iš šios šalies grįžęs Gediminas Kondrackis. Kartu su grupe jaunuolių iš visos ES jis lankėsi Donbase, jau ketverius metus kenčiančiame nuo aktyvių karinių veiksmų.

Vienuolika dienų su jaunimu dirbantys Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Italijos ir Turkijos atstovai viešėjo Avdijivkoje – Šilutės dydžio mieste, esančiame visai prie pat dabartinės fronto linijos, vos už keleto kilometrų nuo garsiojo Donecko oro uosto.

Bendraudami su vietos gyventojais vaikinai ir merginos ne tik išgirdo apie ukrainiečių problemas, traumas, bet ir tvarkė karo nuniokotas vaikų žaidimų aikšteles, kūrė bendrus projektus, organizavo informacinius renginius apie ES ("Erasmus+") teikiamas galimybes jaunimui ir mokė vaikus anglų kalbos.

Karo draskomoje Ukrainoje apsilankę lietuviai neslėpė: ne tik matė kulkų suvarpytus pastatų fasadus, bet ir girdėjo į Avdijivką skriejančias kulkas ir sviedinius. Tačiau didžiausios karo paliktos traumos nematomos. "Buvome nustebę, kad vaikai visiškai nekreipia dėmėsio į už kelių kilometrų griaudėjančius sprogimus. Jiems tai jau tapo kasdienybe", – įspūdžiais dalijosi pašnekovai.

Tai puikiai iliustruoja Pauliaus Jurgučio lūpomis atpasakota 18-mečio ukrainiečio Nikitos Kalenino istorija. "Prieš ketverius metus, kai buvau keturiolikos, tėvas man pasakė, kad neturėčiau bijoti besitęsiančių sprogdinimų – jei taip mirsiu, bent jau neskaudės... Beveik kiekvieną dieną mokykloje turėjome slėptis rūsyje nuo vykstančių susišaudymų. Tačiau, tikėdamas savo tėvu, aš nesislėpiau. Dažniausiai eidavau namo žaisti kompiuteriu, nes tai man buvo tiesiog įprastas gyvenimas. Įprasti buvo ir susišaudymai už kambario lango, dūžtantys stiklai. Todėl bene kiekvieną dieną matydamas smurtą nusprendžiau tapti fotografu. Viena pirmųjų mano nuotraukų buvo prieš akis susprogdintas sraigtasparnis. Tuo metu aš daug nesupratau ir nesigailėjau. Tiesiog buvo įdomu stebėti įvykius iš arti", – pasakojo Nikita.

Nuo šių įvykių praėjus jau ketveriems metams, karas Rytų Ukrainoje vis dar tęsiasi. Donecko srityje kasdien miršta žmonės, o, naujausiais Jungtinių Tautų duomenimis, per pastaruosius tris mėnesius išaugo konflikto Rytų Ukrainoje civilių aukų skaičius. JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro ataskaitoje teigiama, kad nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio vidurio žuvo 12 civilių, dar 93 buvo sužeisti. Tai yra 30 proc. daugiau nei per ankstesnį trijų mėnesių laikotarpį. Iš viso nuo 2014-ųjų kovos tarp Ukrainos vyriausybės pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų pareikalavo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių gyvybės.

"Grįžę iš konflikto teritorijos, kviečiame ir kitus iš arčiau susipažinti su situacija Rytų Ukrainoje ir prisijungti prie socialinių projektų, siekiančių padėti regionui bei nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Pagalba jiems tiesiog būtina", – sakė G.Kondrackis, įspūdžiais pasidalijęs ir su dienraščio skaitytojais.

– Koks buvo šios kelionės tikslas?

– Taip, kelionė buvo "Erasmus+" projekto "A Million Voices" dalis. Jo tikslas – susipažinti su dabartine situacija Rytų Ukrainoje, užmegzti ryšius su vietinėmis jaunimo organizacijomis bei informuoti jaunimą apie galimybes ES. Daug dėmesio kreipėme ir į informacijos apie situaciją Donbase sklaidą projekte dalyvaujančiose šalyse. Antra projekto dalis vyks Kaune lapkritį – laukiama šešių dalyvių iš Donbaso. Jiems tai bus pirma galimybė susipažinti su "Erasmus+" programa, Lietuva ir jaunimu iš dar penkių šalių.

– Kodėl pasirinkta Avdijivka?

– Avdijivka yra itin arti Donecko. Šiuo metu miestus skiria minų laukai. Čia iš daugiaaukščių pastatų puikiai matomas ir visiškai sunaikintas Donecko oro uostas. Be to, pastaruoju metu Avdijivkoje labai suaktyvėjusi pilietinė visuomenė, su kuria ir bandėme spręsti įvairias jaunimo bei socialines problemas.

– Kokia tenykščių žmonių kasdienybė? Ar jie turi darbą, kaip veikia sveikatos priežiūros įstaigos, ar gali bent kiek funkcionuoti švietimo sistema?

– Tik atvažiavę į Avdijivką išgirdome, kad šiuo metu mieste neveikia vandentiekis. Pasirodo, vandens stotis yra visai prie fronto linijos, tad įvairūs trukdžiai ir gedimai yra dažni. O remontas reikalauja nemažai laiko ir diplomatinių Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos pastangų. Ši organizacija susitaria su abiem pusėmis tam, kad būtų sukurta laikina nešaudymo zona. Tik tuomet galima imtis darbų.

Anot vietinių, vandens trūkumas – didesnė problema, negu nuolat girdimas šaudymas ir sprogimai. Į juos vietiniai vaikai išvis nebekreipia dėmėsio. Švietimo įstaigos taip pat veikia. Tiesioginio apšaudymo atveju miestiečiai gali slėptis daugybėje savanorių įrengtų slėptuvių. Šios specialiai pažymėtos ir visada atviros. Didesnės sveikatos priežiūros įstaigos išsikėlusios į toliau nuo fronto esančias gyvenvietes.

Avdijivkiečiai džiaugėsi, kad spalį mieste atsiras 3G internetas. Taigi, matomi ir pozityvūs atsigavimo ženklai.

– Kokia kriminogeninė situacija?

Bijau, kad Rytų Ukrainoje auga prarastoji karta. Jaunimas, kuris bus pripratęs prie nežinomybės. Todėl labai svarbu su jais dirbti jau dabar.

– Kaip pasakojo vietiniai žmonės, šiuo atžvilgiu dabar Avdijivkoje netgi saugiau negu prieš karą. Keista, bet tam įtakos turi visai šalia vykstantys kariniai veiksmai. Miesto visuomenė tikrai susitelkusi. Taip pat mieste bazuojasi daug armijos ir savanorių dalinių.

– Kokios apskritai žmonių nuotaikos? Juk sunku net įsivaizduoti, kaip galima gyventi ir fiziškai taip pasikeitusioje aplinkoje, ir nežinomybėje, kai ūmai nebegali planuoti savo gyvenimo.

– Atrodo, kad vietiniai žmonės tiesiog stengiasi gyventi savo gyvenimus, eina į darbus, parduotuves. Mamos ir vaikai žaidžia parkuose. Pašnekovai dažnai bandydavo pajuokauti apie dabartinę situaciją. Tikriausiai taip jiems lengviau užsimiršti. Žinoma, Avdijivka tikisi kuo greitesnės taikos. Taigi nuotaika dvejopa – daug lūkesčių ir nežinomybės. Kaip ir minėjau, karas miesto bendruomenę suaktyvino. Pavyzdžiui, su vietiniais savanoriais tvarkėme vaikų žaidimų aikšteles. Anksčiau tokie darbai būdavo atliekami tik už pinigus.

Pasikeitė ir tai, kad Avdijivka dabar labiau ukrainietiška. Visur plevėsuoja geltonos ir mėlynos spalvų vėliavos. Anksčiau to nebūdavo.

– Žinios iš Ukrainos fronto visai nunyko iš naujienų srauto, tačiau karo veiksmai tebevyksta. Kiek jie intensyvūs? Ar vis dar šaudoma? Ar įtampą kelia nežinia?

– Avdijivkoje visą laiką girdisi šūviai ir sprogimai. Anot ESBO, kasdien fronte sužeidžiama apie 30–40 kareivių, iš kurių 1–2 miršta. Konflikto metu, žinoma, nukenčia ir civiliai. Informaciją apie vykstančius karinius veiksmus regione galite stebėti čia: www.liveuamap.com.

– Kaip konfliktas pakeitė tenykščius žmones, ypač jaunuolius ir vaikus?

– Projekto metu daug bendravome su vietiniu jaunimu. Visi jie be galo smalsūs (nori išgirsti apie Lietuvą ir Europą), nuoširdžiai bendraujantys. Tiesa, daugelis jų jau susidūrę su mirtimi ir artimųjų netektimi. Suprantama, kad tai juos pakeičia.

Psichologinės pagalbos konflikto zonose trūksta. Veikiausiai dėl lėšų trūkumo. Tad Donbaso jaunuoliai stresą įveikia įvairiai. Kai kurie piešia, fotografuoja, užsiima menu. Kiti daug rūko, jauni pradeda vartoti alkoholį.

Bijau, kad Rytų Ukrainoje auga prarastoji karta. Jaunimas, kuris bus pripratęs prie nežinomybės. Todėl labai svarbu su jais dirbti jau dabar. Čia gali padėti ir Lietuva, ir mūsų nevyriausybinės organizacijos. Pavyzdžiui, vykdydamos jaunimo mainus.

– Kokia buvo projekto dalyvių, ypač – ne iš Lietuvos, kur apie situaciją Ukrainoje žinoma daug, reakcija?

– Dauguma projekto dalyvių ne lietuvių apie regioną žinojo labai mažai. Tad mūsų tikslas buvo supažindinti juos ne tik su dabartine situacija, bet ir su konflikto eiga, priežastimis. Išgirsti šūviai ir abejingumas vaikų akyse pakeičia visus. Anot pačių dalyvių, jie į savo šalis grįžta pilni motyvacijos informuoti kitus apie situaciją Rytų Ukrainoje, taip pat organizuoti ir prisidėti prie panašių projektų ateityje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ką jūs ką jūs

Ką jūs ką jūs portretas
reikia daugiau LR pensininkų ir vaikų sąskaita siūsti į Ukrainą optinių taikiklių, ginklų po 50 000 maurų reisas ir kitos paramos. Tada gal karas greičiau pasibaigs

pastebėjimas

pastebėjimas portretas
Pilietinio karo metu žuvo virš 10 tūkstančių žmonių ir jie žuvo ne Kijeve ar Lvove, o Donecke ir Luhanske. Kaip manote kieno kulkos ir bombos juos nužudė?
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių